Mokslas ir IT

2020.04.12 12:15

Lukas Keraitis. Koronavirusas ir 5G: kodėl mes norime tikėti stebuklais?

Prie sąmokslo teorijų jau esu pripratęs. Nebestebina nei teigiantys, kad visi pasaulio medžiai yra apgaulė, nei netikintys Australijos egzistavimu, o ką jau kalbėti apie tokias klasikas kaip išsilaipinimas mėnulyje ar 9/11. Tačiau paskutiniosiomis dienomis ne kartą draugų ir pažįstamų Facebook įrašuose pastebėjau naują stebuklą – neva koronavirusas COVID-19 atsirado dėl pradėto plėtoti 5G ryšio (5G vadinama nauja mobiliojo ryšio karta).

Apie tokių žinučių ryšį su informacinėmis atakomis ir tai, kad neigiamas 5G poveikis sveikatai nėra įrodytas. LRT jau rašė. Visgi kalbėdami apie sąmokslo teorijas (ir su jų kūrėjais) dažnai pamirštame – faktai ir logika čia neturi galios. Jei turėtų, melagienų skleidėjas pats galėtų kvestionuodamas palengva išminti takelį savo mąstymo klaidų šabakštynuose.

Bandydamas atremti melagienas apie 5G ryšį, nebesistengiu taikyti į sąmokslo teoretikų dešinįjį pusrutulį. Vietoje to darau tai, ko palinkėčiau patiems melagienos skleidėjams – tris kartus savęs klausiu: kodėl, kodėl, kodėl?

Kodėl jis patikėjo šia melagiena? Kodėl jis yra linkęs patikėti neracionaliais teiginiais? Kodėl jis nori tikėti stebuklais?

Nes niekaip kitaip, kaip tikėjimu stebuklais (kažkuo racionaliai nepaaiškinamu), sąmokslo teorijų ir joms kuriamų melagienų (angl. fake news, netikros naujienos) pavadinti negaliu.

Dažnai priežastys, kodėl mes esame linkę tikėti melagienomis, yra skirstomos į tris grupes. Psichologijos profesorius dr. David Ludden žurnale „Psychology Today“ į klausimą, kodėl mes esame linkę patikėti melagienomis atsako:

- Siekiame panaikinti nežinomybę. Nežinoti yra nemalonu. Be to, nežinomybė iš mūsų reikalauja mąstymo energijos, mainais duodama tik netikrumą. Mūsų smegenys yra visuomet pasiruošusios viską supaprastinti ir pateikti atsakymą – tebūnie jis neteisingas, bet bent jau atpalaiduos įsitempusį mąstymo raumenį.

- Siekiame saugumo kontroliuodami aplinką. Vairuodami dažnai jaučiamės saugesni nei sėdėdami keleivio sėdynėje. Jei klimatas šyla katastrofiškai greitai dėl žmogaus kaltės, tuomet visi tampame blogiečiais. Tačiau jei tai nurašome politikų išsigalvojimams, nusikratome kaltės ir atsakomybės – taip gyventi tikrai lengviau.

- Siekiame išlaikyti teigiamą nuomonę apie save. Laimingi jaučiamės žinodami, kad sugebame pasauliui ir savo artimiesiems atnešti pozityvius jausmus, padaryti jų gyvenimus geresniais. Tai sunku pasiekti, jei esi marginalizuotoje grupėje ar visuomenės paraštėse. Darbo nerandanti šeimos galva gali rasti prasmę neva žinodamas tai, ko nežino kiti – ir tokiu būdu jausdamasis esantis viršesnis.

Tačiau net ir psichologų įžvalgos įsispyrusiųjų į savo nuomonę gali būti būti nubrauktos vienu sakiniu (tiksliau, viena mąstymo klaida) – galbūt taip yra kitiems, tačiau ne man. Pastebėjęs, kad nei logiškumu, nei tikrų ekspertų paremtais argumentais sąmokslininkų nepaveiksiu, grįžau prie pagrindinio savo klausimo – kodėl mes norime tikėti stebuklais?

Amerikietis vaikų psichologas ir psichiatras Bruno Bettelheim to paties klausia savo knygoje „Kodėl mums reikia stebuklo?”. Joje psichologas kalba apie daugybę atvejų, „kai žmogui, ypač vėlyvoje paauglystėje, prireikė ne vienų metų tikėjimo stebuklais kompensuoti jų pirmalaikei netekčiai vaikystėje, kai jam buvo primesta atšiauri tikrovė. Atrodo, tarsi šie jauni žmonės jaustų, jog dabar turi paskutinę progą kompensuoti didelį gyvenimo patirties trūkumą, arba manytų, jog jie, niekada netikėję stebuklais, neatlaikys suaugusiųjų gyvenimo griežtumo.“ Apie į stebuklingas patirtis – astrologiją, narkotikus, sektas primenančius įvairių guru mokymus – bėgančius jaunus žmones B. Bettelheim kalba kaip siekiančius per stebuklingas patirtis pabėgti nuo tikrovės, į kurią, deja, buvo priversti pažiūrėti per anksti. „Elgsenos požiūriu, kuo žmogus gyvenime jaučiasi saugesnis, tuo mažiau jam reikia laikytis „infantilių“ projekcijų – mitinių paaiškinimų ar pasakose siūlomų būdų įveikti amžinus gyvenimo sunkumus – ir tuo daugiau jis gali leisti sau ieškoti racionalių paaiškinimų. Kuo saugesnis jaučiasi žmogus, tuo jam lengviau sutikti su paaiškinimu, sakančiu, kad jo pasaulis kosmose mažareikšmis.“ – rašo B. Bettelheim. Galbūt tai tiktų kalbant ir apie mano kartą, kurios vienas iš nejuokingų anekdotų yra: gerti pradėjome keturiolikos, metėme septyniolikos, rūkyti nebesinorėjo devyniolikos. Ar mes – kiekvienas atskirai ir kaip visuomenė – jaučiamės pakankamai saugūs, kad nesiektume stebuklų teikiamo raminančio švelnumo?


Savo nuomonę panašiu klausimu pateikia režisierius Adam Curtis, kalbėdamas apie garsiojo sociologo Max Weber įžvalgas. Šis dar prieš šimtmetį pranašavo neišvengiamą valstybių įžengimą į „metalinį racionalumo narvą“. Tai nuostabus pasaulis, kuriame pagrindine ideologija tapęs racionalumas leido viską efektyviai „suvadybinti“. Tai į problemų sprendimą orientuotas pasaulis. Tačiau efektyvus kritiškas mąstymas jame išstumtų visą, kas nors kiek stebuklinga ir nepaaiškinama. Tai tarsi efektyvumo kaina – eilės poliklinikoje galbūt įveiktos, tačiau bet koks magiškumas ar nuoroda į stebuklus geriausiu atveju sukels užjaučiantį, sarkastišką šypsnį. Tai apmąstydamas režisierius daro įdomią prielaidą – ar gali būti, kad atgijęs domėjimasis sąmokslo teorijomis yra jau vykstantis, keistai iškreiptas stebuklų ilgesys?

Ar mes jau gyvename metalinio racionalumo narvo pasaulyje? Ir ar siekdami efektyvumo stengiamės atsikratyti bet kokio stebukliškumo? Dar svarbiau – ar mes išvis galime gyventi be stebuklų, mito, tikėjimo aukštesnėmis galiomis? Juk jos ir suteikė gyvenimui malonaus slėpiningumo, kuriam pakaitalo vis dar neturim.

Bijau, kad atremti sąmokslo teoretininkų klausimus palengva dekonstruojant jų argumentus nepavyks. Iš jų galime pasimokyti nebent gajos fantazijos – galbūt „įsijungę“ ją sugebėsime rasti daugiau būdų, kaip iš stebuklų pasaulio grąžinti melagienų skleidėjus į planetą žemę.

Šis komentaras yra asmeninė autoriaus nuomonė.