Tikriausiai ne vienas yra pasidavęs pagundai suvalgyti plytelę šokolado, guodžiant save, kad smegenims reikia gliukozės ir energijos efektyviam darbui. Taip pat turbūt ne kartą yra tekę kelti sau iššūkį cukraus nebevartoti išvis – atsisakyti visų gomurį glostančių saldumynų. Tačiau ar tikrai pavyksta atsisakyti viso cukraus? Ar mes tvirtai žinome, kas yra cukrus?
Kaip rašo portalas „Healthline“, sacharozė, gliukozė ir fruktozė – trys cukraus tipai, turintys tokį patį kalorijų skaičių. Visi šie tipai natūraliai randami vaisiuose, daržovėse bei grūduose, tačiau taip pat gausiai naudojami ir perdirbtuose maisto produktuose. Šie trys cukraus tipai turi skirtingas chemines struktūras, todėl kūnas į juos reaguoja skirtingai. Taip pat skirtingai jie gali paveikti ir sveikatą.
Sacharoze vadinamas cukrus yra tas, kurį šaukšteliais arba kubeliais dedame į arbatą. Cukrūs taip pat skirstomi į monosacharidus ir disacharidus. Pastarieji yra sudaryti iš dviejų susijungusių monosacharidų, kuriuos virškinant organizmas vėl išskaido. Stalo cukrus yra disacharidas – sudarytas iš vienos gliukozės ir vienos fruktozės molekulės.
Kas yra gliukozė?
Gliukozė yra monosacharidas, kurį mūsų kūnas naudoja kaip vieną iš pagrindinių energijos šaltinių. Kaip skelbia „News-Medical.Net“, gliukozė yra absorbuojama ir pernešama tiesiai į ląsteles, kad užkurtų jų metabolizmą. Kitaip tariant, kad suteiktų reikalingos energijos.
Gliukozė nėra absorbuojama kepenyse, todėl, jeigu energijos suvartojama per daug, kitas būdas yra kaupti ją glikogeno pavidalu raumenyse arba tiesiog riebalų pavidalu įvairiose kūno vietose.
Kai organizmui duodamas nuolatinis energijos perteklius, tiek raumenų, tiek riebalų ląstelės pasidaro atsparios insulinui – hormonui, reguliuojančiam gliukozės kiekį kraujyje. Insulinas raumenų ląsteles verčia gaminti glikogeną, o riebalų ląsteles – gaminti riebalus. Jeigu ląstelės pasidaro jam atsparios, gliukozės sunaudojimas periferijoje sumažėja, o tai lemia, kad ląstelės reikalauja jos daugiau. Tokia būsena galiausiai priveda prie antro tipo cukrinio diabeto.
Kas yra fruktozė?
Fruktozė taip pat yra monosacharidas. Kaip sufleruoja pats pavadinimas, tai yra vaisių cukrus, jo daugiausia ir randama vaisiuose, taip pat meduje, agavų sirupe bei kai kuriose daržovėse.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad fruktozė itin dažnai yra naudojama maisto pramonėje, konkrečiau – perdirbtuose maisto produktuose. Maisto gamintojai naudoja specialų kukurūzų sirupą, gaminamą iš kukurūzų krakmolo, kuriame daugiau yra fruktozės nei gliukozės. Tai nėra toks pats kukurūzų sirupas, kurio galima rasti parduotuvių lentynose.
Lyginant visus tris cukraus tipus, fruktozė yra saldžiausia, tačiau turinti mažiausią įtaką cukraus kiekiui kraujyje, nes yra itin greitai absorbuojama. Visgi, tai nėra džiugi naujiena.
Tiek gliukozė, tiek fruktozė yra cukrūs, monosacharidai. Tačiau juos abu organizmas apdoroja skirtingai. Gliukozę panaudoja visas organizmas, o fruktozę skaido tik kepenys, rašo „Healthline“.
Kai žmonės laikosi mitybos režimo, kuriame dominuoja aukšto kaloringumo maistas, gausus fruktozės, kepenys tampa per daug apkrautos ir pradeda fruktozę versti į riebalus.
Vis dėlto, reikia atkreipti dėmesį, kad sveikatai žalinga yra tik ta fruktozė, kurią gauname iš perdirbtų maisto produktų, saldumynų ir kitų nesveikų užkandžių. Vaisiuose ir daržovėse esanti fruktozė pavojaus nekelia, nes jos žalą atsveria vitaminai, mineralai ir skaidulos. Tiesa, valgyti reikia visą vaisių, o ne gerti jo sultis.
Ne visada valia yra galingas ginklas
Daug mokslininkų įsitikinę, kad būtent didelis fruktozės suvartojimas privedė žmoniją prie aibės ligų, kurias turime šiandien ir kurios pasitaiko labai dažnai. Tai yra nutukimas, antro tipo diabetas, širdies ir kraujagyslių ligos ir netgi vėžys.
Nemažai apie cukrų ir jo žalą yra kalbėjęs Kalifornijos universiteto profesorius, endokrinologas Robertas H. Lustigas. Jis specializuojasi neuroendokrinologijoje ir vaikų nutukime. Pastaruosius 20 metų jis aiškinosi, kas lėmė, kad per keletą dešimtmečių visuomenėje itin išaugo ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų nutukimas, virtęs pasauline epidemija. Jo dokumentinis filmas „Sugar: the bitter truth“, kurį jis pristatė prieš daugiau nei dešimtmetį, sulaukė nemažo visuomenės ir žiniasklaidos susidomėjimo.
Kaip R. Lustigas pasakojo portalui „The Guardian“, aukštas cukraus suvartojimas nėra valios nebuvimo pasekmė. Tai nulemia hormonų pusiausvyra organizme, kurią, pasak jo, palaužti yra beveik tas pats, kas bandyti numaldyti vandens troškulį stipria valia. Visa tai, kas vyksta organizme, glaudžiai susiję su streso hormonu kortizoliu.
Išsiskyręs kortizolis pakelia kraujo spaudimą bei cukraus kiekį kraujyje. Žmonės, jausdami stresą, neretai pirmiausia pradeda ieškoti maisto, dažniausiai nesveiko. Jeigu šis streso hormonas išsiskiria naktį, gali būti juntamas nuovargis, o kitą dieną padaugėja alkio hormono grelino. Žinoma, žmonės yra skirtingi ir reaguoja skirtingai, tačiau daugelis net nepastebi, kai bandydami suteikti sau energijos pirmiausia griebiasi maisto, turinčio itin daug cukraus – šokolado arba kitų skanėstų.
Vietoje riebalų – cukrus
R. Lustigas pabrėžia, kad nutukimo problema nėra per didelis svoris. Didesnė problema yra tai, kad smegenys nemato viršsvorio. O smegenys jo nemato todėl, kad apetitą reguliuoja dvejopa sistema. Vaizdžiai tariant, ją galima apibūdinti dviem pasakymais: „Aš nesu alkanas ir galiu naudoti energiją“ arba „Aš esu alkanas ir turiu kaupti energiją“. Visa tai priklauso nuo hormono leptino, kuris siunčia smegenims signalą, kad organizmas yra sotus ir maisto jau pakanka. Tačiau šį hormoną blokuoja per didelis insulino kiekies kraujyje, kurio atsiranda per daug, kai vartojama daug greitųjų angliavandenių.
R. Lustigas pabrėžia, kad cukrus sukelia ligas – nepriklausomai nuo kalorijų skaičiaus ir nepriklausomai nuo priaugamo svorio. Ir tai nėra asmeninė kiekvieno žmogaus problema, tai yra visos visuomenės problema. Nutukimo epidemija prasidėjo 1980-aisiais, o apie galimą atsparumą insulinui pasaulis sužinojo tik 1984-aisiais.
Tikriausiai daugelis atsimena, kad prieš porą dešimtmečių buvo šventai tikima, kad storėjama ne nuo cukraus, o nuo riebalų, todėl maisto pramonė, siekdama patenkinti pirkėjų poreikius, turėjo iš produktų pašalinti riebalus. Tačiau kaip kompensaciją teko pripumpuoti didelius kiekius cukraus. Kadangi tokių produktų suvartojimas nuolat augo, maisto pramonė vis labiau didino cukraus kiekį įvairiuose produktuose.
Anksčiau cukrus nebuvo pigus
Didžiausia problema yra ne tie produktai, kuriuose cukraus yra akivaizdžiai daug, o tie, kuriuose cukraus dažniausiai neįtartume ar netgi laikytume sveikais – vaisių sultys pakeliuose, jogurtai ir varškės gaminiai su skoniais, pusryčių dribsniai, padažai, konservuoti produktai, miltiniai gaminiai ir t.t. Todėl yra svarbu skaityti produktų sudėtis ant pakuočių, nes jos gali nemaloniai nustebinti neįprastai dideliu cukraus kiekiu. Kaip rašo „The Guardian“, iš 600 tūkst. supakuotų produktų JAV, apie 80 proc. sudėtyje turi saldiklių. Kai kurie iš jų yra tokie, kur net nekiltų mintis pačiam papildomai dėti cukraus, pavyzdžiui, duona arba supakuoti mėsainiai.
Kasdienis fruktozės suvartojimas JAV per paskutinius 30 metų padvigubėjo. Visas pasaulis šiandien suvartoja trigubai daugiau cukraus nei prieš 50 metų, nors populiacija išaugo dvigubai. Čia galbūt ir slypi priežastis, kaip ir kodėl kilo nutukimo epidemija.
„Tai būtų nutikę ir dešimtmečiais anksčiau. Priežastis, kodėl taip nebuvo, tai, kad cukrus nebuvo pigus. Kas jį pavertė pigiu, tai daug fruktozės turintis kukurūzų sirupas. Jie (maisto gamintojai – aut. past.) galbūt nežinojo jo fiziologijos, bet suprato apie jo ekonomiškumą“, – portalui „The Guardian“ aiškino R. Lustigas.
