Pasiklydęs, šlapias ir visiškai vienas prieš speiguotą ir atšiaurią gamtą – žvejo iš Islandijos išgyvenimo istorija atskleidžia stulbinančias organizmo galimybes prisitaikyti prie šalčio, rašo BBC.
Beveik vien tik pufinų gyvenamas Heimaėjus yra didžiausia sala į pietus nuo Islandijos plytinčiame Vestmanaejaro salyne. Stórhöfði iškyšulyje, piečiausiame Heimaėjaus taške, yra tiesiai į Atlanto vandenyną išsikišusi uola. Čia įsikūrusios orų stebėjimo stoties teigimu, ši vieta yra viena labiausiai vėjuotų Europoje.
Būtent šioje vietoje ankstyvą 1984 m. kovo 12 d. rytą 23 metų Guðlauguras Friðþórssonas galų gale rado išsigelbėjimą. Jo basos pėdos kraujavo nuo gilių vos sniegu pridengtos vulkaninės uolienos paliktų įpjovimų, jo drabužiai buvo permirkę jūros vandenyje ir prišalę prie kūno. Jis jau seniausiai turėjo būti miręs, tačiau kažkas giliai viduje vertė G. Friðþórssoną eiti pirmyn.
Naktis buvo giedra ir šalta. Oro temperatūra siekė -2 laipsnius Celsijaus, tačiau esant stipriam vėjui, jutiminė temperatūra buvo kur kas žemesnė. Nepaisydamas šalčio, jis sustojo prie avims girdyti skirtos vonios. Pramušęs centimetro storio ledą, ėmė godžiai gerti.
Gal ir keista, kad gurkšnis ledinio vandens tokiu metu buvo pagrindinis jo rūpestis. Visgi dehidratacija šaltu oru yra dažnas reiškinys, nes esant minusinei temperatūrai, šaltis išdžiovina orą. Kai oras itin sausas, iškvėpdamas žmogus praranda jam gyvybiškai reikalingą drėgmę. Dėl šios priežasties šaltą naktį galite matyti savo iškvepiamą orą.
Tačiau šaltis taip pat užgniaužia mūsų troškulio pojūtį, o tai reiškia, kad daugelis žmonių tokiomis sąlygomis vartoja nepakankamai skysčių. Jei daug judate, stengdamiesi sušilti, ir tuo metu intensyviai kvėpuojate, jums gresia dehidratacija.
„Dehidratacija šaltomis oro sąlygomis dažnai sukelia įvairių problemų,“ – sako Portsmuto universiteto psichologijos profesorius Mike`as Tiptonas.
Radus gėlo vandens, dehidratacija G. Friðþórssonui nebebuvo didžiausia problema. Dėl šlapių drabužių jo būklė sparčiai blogėjo, iškilo hipotermijos, kuri pasireiškia žmogaus kūno temperatūrai nukritus žemiau 35 laipsnių Celsijaus, pavojus. Kol vyras mankštinosi, jo kūno temperatūra buvo palaikoma raumenų jėga, tačiau sustojus atsigerti, šilumos tiekimas sustojo. Kol dar turėjo bent kiek energijos, jis privalėjo judėti.
„Žmogus šaltyje nebūtinai yra sušalęs žmogus, – sako M. Tiptonas. – Jei visą laiką judėsite ir būsite pakankamai izoliuotas nuo šalčio, jums užteks šilumos, kad nesušaltumėte. Maksimaliai mankštindamiesi sukuriame tiek pat šilumos kiek ir 2 kW galios ugnis. Jei pakankamai aktyviai mankštinatės, net ir šaltu oru galite išsiversti su šortais ir marškinėliais. Tiesą pasakius, net ir paprastas drebulys jau yra šiokia tokia mankšta.“
Aukštikalnėse žmonėms gali būti sunkiau mankštintis. M. Tiptono teigimu, į Everestą kopiantys alpinistai kartais tesugeba per 10 sekundžių žengti vos vieną žingsnį. Tokiu tempu judant, išsiskiria labai nedaug šilumos, todėl iškyla kur kas didesnis pavojus sušalti.
Yra įrodymų, kad itin didelis karštis paveikia žmogaus kognityvinius gebėjimus, tačiau kol kas labai mažai ištirta, kokį poveikį smegenims turi itin didelis šaltis. Vieno eksperimento metu žmonės trims minutėms pasinerdavo į 2-3 laipsnių vandenį (pakankamai laiko pajusti ir įveikti šalčio šoką). Buvo pastebėta, kad jiems pablogėja trumpalaikė atmintis, tačiau paaštrėja tam tikri pojūčiai, pavyzdžiui, budrumas. Kito tyrimo metu nustatyta, kad pasiekus beveik hipotermijos būseną (kūno temperatūrą numušus iki 35,5 laipsnių), jokie kognityvinių funkcijų sutrikimai nepasireiškia.
Atrodytų, kad mūsų smegenys daug geriau reaguoja į šaltį nei į karštį. Taip yra dėl to, kad organizmo išgyvenimo mechanizmai užtikrina, jog gyvybiškai svarbūs organai funkcionuotų net ir kitų, mažiau svarbių organų sąskaitą. O svarbiausios, be jokios abejonės yra mūsų smegenys. Tuo metu, kai dėl šalčio atsiranda kognityvinių sutrikimų, greičiausiai kiti organai jau seniai nebefunkcionuoja taip kaip turėtų.
Kad išsaugotų bendrą kūno temperatūrą, mūsų organizmas puikiai geba sulėtinti kraujotaką rankose ir kojose – šis procesas vadinamas vazokonstrikcija (kraujagyslių susiaurėjimas). Tačiau tokiu būdu paaukojama kraujotaka galūnėse. Žmogaus audiniai sušąla, esant maždaug -0,5 laipsnių Celsijaus temperatūrai. Kai mūsų audiniuose esantis skystis ima šalti, ląstelių sienelės sutrūksta ir prasideda nekrozė, arba ląstelių mirtis.
Visgi artėjant mirčiai nuo hipotermijos, protas ima keistai veikti. Kai kuriais retais atvejais nuo baisaus šalčio kenčiantys žmonės prieš pat mirtį pajunta tarsi karščio bangą. Kartais hipotermijos aukų kūnai randami pusiau arba visiškai išrengti. Šis reiškinys vadinamas „paradoksaliu nusirengimu“.
Gali būti, kad paskutinę akimirką prieš pat mirtį mechanizmas, laikantis kraują po riebaliniu sluoksniu, atsipalaiduoja ir kraujas staigiai subėga į odos paviršių, taip sukurdamas karščio bangos iliuziją. O iš tiesų auka tuo metu praranda didžiulį šilumos kiekį. Drabužių nusimetimas tik pagreitina mirtį.
G. Friðþórssonas įkrito į jūrą šiek tiek į rytus nuo Stórhöfði iškyšulio, kur jo mažas žvejų laivelis „Hellisey VE 503“ pakliuvo į nenumatytą situaciją. 22 val. jo tralas užkliuvo už jūros dugno ir taip greitai apvertė laivą, kad jo įgula net nespėjo pasiųsti pagalbos signalo.
Penki žvejai atsidūrė lediniame vandenyje. Trims pavyko užsiropšti ant apvirtusio laivo dugno, o likę du taip ir neiškilo į vandens paviršių.
Išgyvenusius nuo kranto skyrė apie 5 km jūros, kurios vandens temperatūra siekė 5-6 laipsnius. Vidutiniškai žemesnės nei 6 laipsnių temperatūros vandenyje žmogus gali išgyventi iki 75 min. Pasakojimai apie išgyvenusius ilgiau greičiausiai yra pramanas. Laboratorijose tiriamieji neigiamą poveikį pradeda jausti jau po 20-30 min. Nuplaukti 5 km tokioje jūroje užtruktų keletą valandų.
Jūros vanduo negali tiek atšalti kiek oras. Ledas jūroje pradeda formuotis esant maždaug -1,9 laipsnių temperatūrai, tačiau prie Islandijos krantų jūra kovo mėnesį yra maždaug ties užšalimo riba. Vandenyje nušalimas teoriškai įmanomas, bet mažai tikėtinas.
Tačiau ant apvirtusio laivo kylio situacija buvo dar prastesnė. Šlapi žvejų marškiniai, megztiniai ir džinsai sparčiai traukė šaltį. Galimybės ramiai sėdėti ir laukti pagalbos nebuvo.
„Jei žmogus sušlampa, esant 4 °C temperatūrai, ir į jo drabužius įsigeria litras vandens, kol visa drėgmė išgaruos, jo kūno temperatūra nukris 10 laipsnių, – sako M. Tiptonas. – Jei tokiomis aplinkybėmis žmogų išmaudysite ir įkišite į plastiko maišą, jo kūno temperatūros užteks permirkusiems drabužiams įšildyti. Plastiko maiše drėgmė negalės išgaruoti. Ir žmogus tepraras tik 0,5 laipsnio kūno temperatūros.“
M. Tiptonas vienu didžiausių savo komandos iš Portsmuto universiteto nuopelnų laiko tai, kad, jų paraginti, Kanados karališkosios raitosios policijos pareigūnai atsisakė brangių folija dengtų antklodžių, pakeisdami jas paprasčiausiais plastikinis išgyvenimo maišais. Tokios antklodės, kokiomis po finišo apgaubiami maratonininkai, tinka, norint apsisaugoti nuo šilumos išspinduliavimo, tačiau mažiau veiksmingos, kai šiluma išgaruoja, nes jos nesulaiko skysčių. Tokiu atveju kur kas efektyvesni yra plastikiniai maišai.
Be plastikinio išgyvenimo maišo šaltame ore atsidūręs jūros vandenyje peršlapęs G. Friðþórssonas rizikavo mirtinai sušalti.
Šiek tiek pasvarstę vyrai nusprendė rizikuoti plaukti. Vos per 10 minučių kiti du pralaimėjo kovą su šalčiu. G. Friðþórssonas iki kranto plaukė 6 valandas. Kaip jam pavyko išgyventi tiek kartų ilgau nei jo likimo draugams?
Pirmosios kelios minutės atsidūrus šaltame vandenyje žvejams buvo kritinės. Šaltas vanduo kur kas greičiau už tos pačios temperatūros orą atvėsina žmogaus organizmą. Tie, kurie greitai pasidavė, greičiausiai nesugebėjo įveikti šalčio šoko. Supanikavę jie įkvėpė vandens. O. G. Friðþórssonui pavyko sukontroliuoti kvėpavimą.
Vėliau jis pasakojo, kad visą plaukimo laiką jo protas buvo aiškus. Jis net priėmė sprendimą grįžti į jūrą ir dar šiek tiek paplaukti palei krantą, nes pirmoje išsilaipinimo vietoje uolos buvo per aukštos įkopti. Greičiausiai tai išgelbėjo jam gyvybę.
Galiausiai G. Friðþórssonas pasiekė kaimą ir apie 7 val. ryto pasibeldė į kažkieno namų duris. Nuvežus į ligoninę, gydytojai vyrui nustatė dehidrataciją, sutvarstė žaizdas ant kojų, Jokių hipotermijos požymių nepasireiškė.
Šiuo metu jau 58 metų amžiaus G. Friðþórssonas yra stambus vyras. 193 cm ūgio galiūnas būdamas dvidešimties svėrė apie 125 kg. Jo pilvą juosė apie 2,5 cm storio riebalinis sluoksnis. Šie riebalai apsaugojo jį nuo šalčio ir tapo gyvybiškai svarbiu energijos šaltiniu.
Tačiau nepaisant visko, jo sugebėjimas nesušalti yra ypatingas. Mokslininkai, atlikę G. Friðþórssonui tyrimus po gyvybę išgelbėjusio plaukimo priėjo išvadą, kad visas 6 valandas jam pavyko išlaikyti praktiškai normalią kūno temperatūrą.
Skirtingai nuo kitų, panašius išbandymus patyrusių žmonių, G. Friðþórssonas nesusigundė paversti savo istorijos filmu. 2012 m. pasirodžiusi nepriklausomų Islandijos kūrėjų juosta tėra per žinias transliuotų naujienų apie šią istoriją rinkinys. Tą naktį G. Friðþórssono dėvėti drabužiai, kaip kuklus priminimas apie jo įspūdingą nuotykį, eksponuojami Eldheimaro muziejuje Heimaėjaus saloje, nedidelėje žvejams skirtoje ekspozicijoje.
