Mokslas ir IT

2020.03.26 05:30

Kaip stabdytas baisusis ispaniškasis gripas: istorijos pamokos rodo, kad itin svarbu priemonių nenutraukti per anksti

Živilė Kropaitė, Giedrė Čiužaitė, LRT.lt2020.03.26 05:30

Griežtas karantinas, higiena ir saugus atstumas tarp žmonių: šios sąlygos kartojamos ne tik kalbant apie naujojo koronaviruso COVID-19 stabdymą. Jų svarba pastebėta ir prieš daugiau nei šimtą metų, kai 1918–1920 m. po pasaulį plito vadinamasis ispaniškasis gripas, skirtingais duomenimis, nusinešęs iki 100 mln. gyvybių. Pandemija neaplenkė ir Lietuvos, kur gripas kartais vadintas avių kosuliu.

Kaip sako projekto „LRT ieško sprendimų“ kalbinti ekspertai, pati atstumo laikymosi specifika nedaug pasikeitė, o pamokos rodo, kad, norint išvengti papildomų infekcijos protrūkių, svarbu priemonių nenutraukti per anksti.

Šį kartą „LRT ieško sprendimų“ komanda domisi, kokie to meto sprendimai JAV ir Lietuvoje padėjo stabdyti ispaniškojo gripo epidemiją.

Ispaniškasis gripas tikrai pasiekė Lietuvą

Teigiama, kad ispaniškuoju gripu 1918–1920 m. užsikrėsti galėjo apie trečdalis pasaulio gyventojų. Infektologas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) profesorius habilituotas daktaras Alvydas Laiškonis sako, kad prieš daugiau nei šimtą metų jis tikrai pasiekė Lietuvą ir juo užsikrėtusių žmonių mirštamumas buvo didelis, tačiau tiksli statistika renkama nebuvo dėl karo padėties.

Tai ir liko pasaulio istorijoje kaip viena didžiausių labai sunkiai atskiriamų ligų. Daug buvo sužeistųjų, mirusiųjų, sirgusiųjų ir sunku buvo išsiaiškinti, kiek mirė būtent nuo ispaniškojo gripo.

„Tai buvo bauginanti liga, kuri tiesiog šlavė žmones, todėl žmonėms sukildavo panika ir jie labai šitos ligos bijojo. Tai ir liko pasaulio istorijoje kaip viena didžiausių labai sunkiai atskiriamų ligų. Daug buvo sužeistųjų, mirusiųjų, sirgusiųjų ir sunku buvo išsiaiškinti, kiek mirė būtent nuo ispaniškojo gripo“, – sako A. Laiškonis.

Profesorius pabrėžia, kad ispaniškojo gripo pandemijos laiku netgi nebuvo žinoma, kas ligą sukelia. Gripo sukėlėjas, pasak A. Laiškonio, buvo įvardytas tik po daugiau nei dešimtmečio, 1931 metais.

Gydytojas infektologas teigia, kad tuo laiku Lietuvoje gripas kartais vadintas avių kosuliu.

„Buvo manoma, jog vis dėlto virusas kilo Kinijoje, kad tai ančių, kiaulių ir avių virusų kombinacija. Dėl to žmonių galvose liko prisiminimas, kad kai avys kosti, piemenys užsikrečia. Ir buvo sukurta legenda apie avių kosulį“, – teigia infektologas.

Gydė kaip kitas karštines

Su humanitarinių mokslų daktare Asta Skujyte-Razmiene, 2019 m. apsigynusia daktaro disertaciją apie užkrečiamų ligų sampratą 19 a.–20 a. pirmojoje pusėje, kalbamės apie 20 a. pradžios kaime taikytas naujos ligos gydymo priemones.

„Kadangi liaudyje ši liga buvo vadinama tuo pačiu vardu, kaip ir kitos ligos – karštine, irmėde, sloga ir pan., tai rodo, kad išskirta, bent jau liaudies medicinoje, ji nebuvo. Gydymas buvo taikomas toks pat, kaip ir kitiems susirgimams, kuomet ligoniui sukyla temperatūra (liaudiška „karštinių“ ligų grupė)“, – teigia A. Skujytė-Razmienė.

Kad duomenų apie 20 a. pr. kilusią pandemiją ir jos mastus Lietuvoje yra labai mažai, sako ir istorikas Gediminas Kulikauskas.

Žmonės tos epidemijos Lietuvoje tarytum nepastebėjo, neakcentavo. Matyt, buvo atbukę nuo karo ir netekčių ir priėmė ją kaip likimo duotybę. Daugelio parapijų kunigai paminėjo siaučiančią neįprastą karštinę, ją siejo ir su badmečiu, ir su ankstesnėmis ligomis ir žmonių išsekimu.

„Žmonės tos epidemijos Lietuvoje tarytum nepastebėjo, neakcentavo. Matyt, buvo atbukę nuo karo ir netekčių ir priėmė ją kaip likimo duotybę. Daugelio parapijų kunigai paminėjo siaučiančią neįprastą karštinę, ją siejo ir su badmečiu, ir su ankstesnėmis ligomis ir žmonių išsekimu“, – teigia G. Kulikauskas.

Jis radęs kraštotyrinių duomenų šia tema. Pavyzdžiui, Troškūnų (dab. Anykščių rajone) kunigas rašo, kad 1919–1920 metais palaidodavo dvigubai daugiau žmonių nei įprastais metais, kad kone kiekvienoje troboje buvo sergančių, kaip tada vadindavo, karštine arba plaučių uždegimu.

1928 m. Lietuvos statistikos metraštyje užfiksuota, kad 1920 m. Lietuvoje tūkstančiui gyventojų teko 21,2 mirusiųjų, o 1921 m. rodiklis daugiau nei ketvirtadaliu sumažėjo – siekė 15,2.

Anot istoriko, pereinamuoju laikotarpiu, kai iš Lietuvos traukėsi vokiečių valdžia, vyko kovos dėl Nepriklausomybės, kūrėsi nauja valstybė ir daug ko trūko, ypatingų prevencijos priemonių nebuvo imamasi. Užsikrėtę vieni pasveikdavo, kiti, deja, ne.

Organizuotumo galėjo pasimokyti iš vokiečių

Vis dėlto su ispaniškuoju gripu susidūrę Lietuvos gyventojai žinojo, ką reiškia ligos protrūkio valdymas.

G. Kulikauskas sako, kad, valdant vokiečiams, 1917 m. buvo organizuotai kovojama su Vilniuje ir apylinkėse plitusia šiltine ir dezinterija.

„Pirmiausia jie sukūrė vadinamąjį Užkrečiamųjų ligų batalioną, kuriam vadovavo gydytojas. Mobilizavo į kovą su epidemija visus, ką galėjo: nuo odontologijos studentų iki gailestingųjų seselių ir net morgo darbuotojų. Grupėse buvo ir dezinfekcijos kursuose apmokytų vietos gyventojų“, – teigia G. Kulikauskas.

Pirmiausia jie sukūrė vadinamąjį Užkrečiamųjų ligų batalioną, kuriam vadovavo gydytojas. Mobilizavo į kovą su epidemija visus, ką galėjo: nuo odontologijos studentų iki gailestingųjų seselių ir net morgo darbuotojų. Grupėse buvo ir dezinfekcijos kursuose apmokytų vietos gyventojų.

Į ligų valdymo komitetus visada buvo įtraukiama vietos šviesuolių – mokytojų, kunigų. Pastarieji buvo įpareigoti tikintiesiems iš sakyklų pranešti naujausią informaciją ir mokyti higienos. Taip pat buvo įkurta dezinfekcijos stočių, kuriose grupėmis buvo dezinfekuojami gyventojai ir jų drabužiai.

„Vilniaus apylinkėse iš maždaug 7 tūkstančių užsikrėtusiųjų apie tūkstantis mirė, tai nemažas skaičius, tačiau per tris mėnesius epidemiją pavyko nuslopinti. Vokiečiai be didelių ceremonijų išleido daugybę įsakymų. Už jų nesilaikymą grėsė didelės baudos. Reikalauta nesibūriuoti, uždaryti mokyklas, dezinfekuoti aplinką – nuo trobų vidaus iki gatvių ir šiukšlių duobių. Kraštas buvo skurdus, žmonės užsikrėsdavo ir dėl to, kad nenorėjo išmesti mirusių žmonių drabužių. Valdžia kovojo ir su tuo. Griežtos priemonės ir organizuotumas padėjo suvaldyti epidemiją“, – apibendrina istorikas.

Karantinas atvykusiesiems iš Rusijos

Grįžtant prie ispaniškojo gripo 1918–1920 m., LSMU profesorius Alvydas Laiškonis akcentuoja, kad ir šią ligą valdyti padėjo karantinas. Viename iš A. Laiškonio rastų šaltinių rašoma, 1918 metais, kada Rusijoje, Voroneže, gyvenę lietuviai grįžo į gimtinę, jie buvo karantinuoti Obeliuose (dab. Rokiškio rajonas) ir Kaune, Žaliakalnyje.

Pasak profesoriaus, rašoma, kad atvykusieji karantinuoti dėl dėmėtosios šiltinės, grįžtamosios šiltinės ir gripo. Nebuvo diferencijuojama, kas kokiomis ligomis sirgo, tačiau Rusijoje buvo kilę epidemijų, šios ligos laikytos grėsmingomis ir žmonėms reikėdavo išbūti karantine.

Karo metu buvo daug infekcinių ligų protrūkių. Epidemiologai suprato, kad jeigu tik tokius ligonius, pavyzdžiui, iš Rusijos atvažiavusius, pradės leisti laisvai Lietuvoje, tai, savaime aišku, bus infekcinių ligų protrūkiai.

„Jau atvykus traukiniu jiems neleisdavo niekur išeiti, iš karto apsupdavo kariuomenė. Karantinui buvo aptverta kariuomenės saugoma teritorija, iš kurios nebuvo galima nei išeiti, nei į ją įeiti. Atveždavo maistą ir tik prabuvus karantiną žmones išleisdavo. Buvo labai griežta apsauga. Ir žmonės bijojo patys, nebuvo tokių saviveiklinių išeinančiųjų. Karo metu buvo daug infekcinių ligų protrūkių. Epidemiologai suprato, kad jeigu tik tokius ligonius, pavyzdžiui, iš Rusijos atvažiavusius, pradės leisti laisvai Lietuvoje, tai, savaime aišku, bus infekcinių ligų protrūkiai“, – teigia profesorius.

Tiesa, šaltiniai liudija, kad karantinavimo stotyse būdavo ir užsikrečiama ligomis, dalis žmonių ten jautėsi tarsi kalėjime.

Kas pasikeitė per šimtmetį

Kur kas daugiau tyrimų apie ispaniškąjį gripą daryta Jungtinėse Valstijose. LRT kalbinti JAV ekspertai sako, kad nors praėjo daugiau nei šimtmetis, geresnio būdo kovoti su nauju virusu nei atstumo laikymasis (angl. social distancing, PSO dabar rekomenduoja keisti į physical distancing) niekas taip ir neišrado – nepaisant medicinos tyrimų ir mokslo pažangos.

Kur kas daugiau tyrimų apie ispaniškąjį gripą daryta Jungtinėse Valstijose. LRT kalbinti JAV ekspertai sako, kad nors praėjo daugiau nei šimtmetis, geresnio būdo kovoti su nauju virusu nei atstumo laikymasis niekas taip ir neišrado – nepaisant medicinos tyrimų ir mokslo pažangos.

„Nepadarėme beveik jokio progreso, nors mūsų ligoninės modernesnės, ventiliavimo aparatai modernesni. Laukėme 102 metus, neinvestavome į tyrimus, kurie padėtų kovoti su tokiais iššūkiais, kaip šis“, – sako Steffenas W. Schmidtas, politikos mokslų profesorius iš Ajovos valstybinio universiteto. Jis pabrėžia, kad dabar taip pat lengviau nei prieš šimtmetį vyksta testavimas, gydymas ir vakcinų kūrimas.

Paklaustas apie karantino laikymosi iššūkių skirtumus, jis pabrėžia, kad dabar esame turtingesni, gyvename geresnėmis sąlygomis ir ne kare, tad ir pagrindiniai viruso nešiotojai, priešingai nei 1918-aisiais, nėra kariai.

O štai Jonas Zelneris, socialinės epidemiologijos docentas iš Mičigano universiteto, sako, kad esminiai lūžiai ir įvyko būtent medicinoje – mat 1918-aisiais net nebuvo diagnostinių testų.

Pasak jo, „kaip dabar pamatėme Pietų Korėjoje ir Singapūre, juos tinkamai pasitelkus, protrūkį galima gerai suvaldyti padarant tik minimalių ilgalaikių nuostolių. Tačiau testavimas tampa mažiau naudingas, kai atvejų skaičius nebekontroliuojamas, nes žmonės prieš pajutę simptomus gali užkrėsti kitus, nors testai užsikrėtimų ir nerodo.“

Mirčių skaičius skiriasi aštuonis kartus

Remiantis JAV pavyzdžiu, mirtingumo rodikliai per ispaniškąjį gripą skyrėsi priklausomai nuo miesto. 1918 rugsėjį Pensilvanijos valstijoje Filadelfijoje vadinamasis „Liberty Loan“ paradas, skirtas skatinti valstybės išleistų obligacijų, remiančių Pirmąjį pasaulinį karą, pirkimą, sutraukė du šimtus tūkstančių žiūrovų.

Už pusantro tūkstančio kilometrų Misūrio valstijoje esančiame Sent Luiso mieste toks paradas buvo atšauktas. Praėjus vos trims dienoms, visos 31 iš Filadelfijos ligoninių lovų buvo užsipildę, ir per savaitę mieste mirė 4 500 žmonių. Tuo metu Sent Luiso aukų skaičius buvo aštuonis kartus mažesnis (skirtingais duomenimis, Filadelfijoje per pirmas savaites mirė 10 tūkstančių žmonių, o Sent Luise neperžengė 700).

Ir nors užsikrėtimo mastus lėmė ne tik paradas, jis – itin ryškus pavyzdys, ko per pandemiją daryti negalima, bei įrodymas, kad agresyvi ankstyva reakcija į krizę duoda rezultatų: Sent Luisas ne tik atšaukė paradą, bet per dvi dienas po to, kai aptikti pirmieji atvejai, uždarė mokyklas, vaikų žaidimo aikšteles, bibliotekas, teismo sales ir bažnyčias, uždraudė dvidešimties ir daugiau asmenų susibūrimus. Filadelfija tą padarė po daugiau nei dviejų savaičių.

Ir nors šis pavyzdys – klasikinis kovų su pandemijomis istorijoje, atstumo laikymosi metodu ne visada pasitikėta: pavyzdžiui, jis ignoruotas per 1957 ir 1968 m. pandemijas. Tačiau pirmame 21 a. dešimtmetyje pakartotinai ištyrus būtent ispaniškąjį gripą, priemonių efektyvumas patvirtintas, o šalių ligų kontrolės ir prevencijos centrai dar aktyviau jas įtraukė į protrūkio valdymo gaires.

Už pusantro tūkstančio kilometrų Misūrio valstijoje esančiame Sent Luiso mieste toks paradas buvo atšauktas. Praėjus vos trims dienoms, visos 31 iš Filadelfijos ligoninių lovų buvo užsipildę, ir per savaitę mieste mirė 4500 žmonių. Tuo metu Sent Luiso aukų skaičius buvo aštuonis kartus mažesnis.

Vadinamoji „kreivės išlyginimo“ koncepcija šiandien yra tapusi vadovėliniu atsaku į epidemijas: kai viruso sulaikyti nebeįmanoma, siekiama jo plitimą sulėtinti, norint kuo mažiau apkrauti sveikatos paslaugų teikimo įstaigas ir išvengti mirčių, o drauge kuo daugiau laiko palikti vakcinų ir antivirusinių vaistų išradėjams.

Sovietų Sąjungoje virusą stabdė kariuomenė

A. Laiškonis prisimena dar vieną epidemiją, kuri grėsė Lietuvai, tačiau tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo suvaldyta karantinu. Tai 1969 m. Ukrainoje kilusi choleros epidemija.

„Mus, infektologus, iš karto sukvietė į seminarą, gerai išaiškino visą kliniką, gerai išaiškino priešepidemines priemones. Buvo padarytas karinis barjeras Ukrainoje.

Tiesiog kariuomenė neleido jokiam transportui įvažiuoti į Odesos apylinkes. Jei ir prasmuko, tai vienas kitas žmogus. Lietuvoje tik Arimaičių ežere prie Šiaulių buvo išskirtas į choleros panašus vibrionas, o daugiau mes Lietuvoje nuo choleros nenukentėjome. Dėl labai griežto – tiesiog drastiško – karantino, kuris buvo padarytas Ukrainoje“, – pasakojo jis.

Platesnis atstumo laikymosi poveikis

Įdomu, kad per daugiau nei šimtmetį nedaug pasikeitė ir pati atstumo laikymosi metodika: įvedus karantiną, uždaromos mokyklos, draudžiami susibūrimai. Antra vertus, šiais laikais viską palengvina galimybė dirbti iš namų – technologijos ne tik sumažina izoliaciją, bet ir leidžia tęsti darbus.

„Drauge man neramu, kad susitelkimas į darbą iš namų per ekstremalią situaciją nesąžiningas prieš tuos žmones, kurie turi rūpintis savo šeima ar kuriems dėl kitų aplinkybių sunku tą padaryti. Be to, šitas laikotarpis ir taip vargina bei kelia įtampą, pridėjus ir darbo sunkumus, daugeliui viskas tampa tik sudėtingiau“, – LRT sako J. Zelneris.

Rebecca C. Christopherson, Luizianos valstybinio universiteto patobiologijos mokslų docentė, pastebi, kad internetas bei socialiniai tinklai padeda tikslingiau ir didesniam skaičiui žmonių paskleisti pačią žinutę apie atstumo laikymosi priemones.

„Taip pat jie leidžia sekti nuovargio nuo tų žinučių lygį ir keisti žinutes, kad žmonės jų klausytųsi, kai pavargsta girdėti tą patį per tą patį.“

R. C. Christopherson, paklausta apie karantino ir kitų atstumo laikymosi aspektų skirtumus dabartinės ir ispaniškojo gripo pandemijos laikais, sako, kad šiandien svarbu platesnė geografija: „Atsisėdus į automobilį ir vairuojant kelias valandas, jis nuvažiuoja daug toliau nei 1918-aisiais, todėl, teoriškai tariant, šiandien atstumo laikymasis turi platesnį poveikį.“

Atsisėdus į automobilį ir vairuojant kelias valandas, jis nuvažiuoja daug toliau nei 1918-aisiais, todėl, teoriškai tariant, šiandien atstumo laikymasis turi platesnį poveikį.

Ekspertai taip pat teigia, kad technologijų plėtra galėtų lengvinti reikalavimų ir rekomendacijų nesilaikymo sekimą, tačiau Vakarų demokratijose tai dažnai nesutampa su duomenų apsaugos reikalavimais.

Svarbu nenutraukti priemonių per anksti

LRT kalbinti specialistai, paklausti apie ispaniškojo gripo pamokas, pabrėžia, kad greit įgyvendinti priemones, tokias kaip susibūrimų draudimas ir mokyklų uždarymas, yra ir buvo kritiškai svarbu. Tačiau efektyviai veikiant karantinui, infekcijai neišvystomas imunitetas, tad, per anksti nutraukus priemones, gresia antra infekcijos banga.

„Taigi didžioji 1918-ųjų pamoka yra ne tik apie tai, kad atstumo laikymosi priemonės veikia, bet ir tai, kad turime kruopščiai apmąstyti, kaip „koją nuo bėgio“ atitraukti lėtai, sumažinant didelės antros bangos riziką“, – LRT sako Mičigano universiteto socialinės epidemiologijos docentas J. Zelneris.

Taigi didžioji 1918-ųjų pamoka yra ne tik apie tai, kad atstumo laikymosi priemonės veikia, bet ir tai, kad turime kruopščiai apmąstyti, kaip „koją nuo bėgio“ atitraukti lėtai, sumažinant didelės antros bangos riziką.

JAV Nacionalinio sveikatos instituto duomenys rodo, kad būtent priemonių nutraukimo laikas vaidino esminį vaidmenį ir praeityje. Miestai, kurie sušvelnino apribojimus iškart po pandemijos piko, dažnai sulaukė pakartotinio infekcijos plitimo ir apribojimus turėjo grąžinti.

Viešosios sveikatos profesorius Neilas Fergusonas iš Londono imperatoriškojo koledžo, naudodamas matematinius modelius, numatė, kas būtų nutikę, jei miestai būtų pakeitę priemonių taikymo laiką.

San Fransiske, kur taikytas priemones jis su tyrimo bendraautoriu laikė efektyviausiomis, mokslininkų skaičiavimu, mirčių būtų buvę ketvirtadaliu daugiau, jei miesto valdžia nebūtų įsikišusi tada, kai įsikišo. Bet jei San Fransiskas būtų apribojimus palikęs nuo 1918m. rugsėjo iki 1919m. gegužės, aukų skaičių miestas būtų sumažinęs daugiau nei 90 procentų.

Be to, tyrimai rodo, kad geriausiai karantinas ir kitos atstumo laikymosi priemonės veikia, jei įvedamos anksti, t. y. prieš užsikrečiant 1 procentui populiacijos.

LRT kalbinti JAV specialistai sutinka, kad, nepaisant visapusės pažangos nuo ispaniškojo gripo laikų, pamatėme, kad esame tiek pat pažeidžiami virusų, kiek buvome prieš šimtmetį.

„1918-aisiais, neabejoju, žmonės irgi manė, kad yra seniai nutolę nuo tų laikų, kai panaši nelaimė vyko paskutinį kartą. Ir štai mes vėl čia pat. Nors technologijos ir šviesmečiais pajudėjusios į priekį, vis tiek esame pažeidžiami. Bėgant laikui, tikiuosi, išmoksime tokio pobūdžio pandemijas valdyti koordinuotai, laiku ir jautriai“, – sako R. C. Christopherson, Luizianos valstybinio universiteto patobiologijos mokslų docentė.

Šiandien ypač svarbu ne tik lyderiams – sutinka visi, – bet ir kiekvienam individui suprasti savo vaidmenį mažinant krizę.

„Mes esame hedonistai, norime pramogų ir asmeninio pasitenkinimo. Farmacijos kompanijos tiesiog nori didelių pelnų. Ateityje tai turi keistis. Vyriausybės turi daug daugiau investuoti į tyrimus ir gyvybes gelbstinčių produktų gamybą, mums vis patiriant tokias krizes“, – sako S. W. Schmidtas, politikos mokslų profesorius iš Ajovos valstybinio universiteto.