Mokslas ir IT

2020.03.25 15:52

Saulius Čaplinskas. Kas sieja ŽIV ir koronavirusą

Prof. dr. Saulius Čaplinskas, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius2020.03.25 15:52

„Šiandien į kiekvieną turime žiūrėti kaip į infekuotą. Kiekvienas turime elgtis atsakingai, nes nežinome, kada patys galime užsikrėsti ir tapti infekcijos nešiotojais“, – sako Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius prof. Saulius Čaplinskas. Jis koronavirusą lygina su prieš tris dešimtmečius pasaulį sudrebinusia žinia apie ŽIV ir tarp šių virusų veda ne vieną paralelę.

Iš pradžių – neigimas

Abu virusai persidavė žmonėms nuo gyvūnų. ŽIV, manoma, kad 19-ojo amžiaus pabaigoje Afrikoje nuo beždžionių, COVID-19 pernai metų gale Kinijoje nuo šikšnosparnių.

Dar ir šiandien, koronavirusui šienaujant gyvybes Europoje, atsiranda skeptikų, kurie sako, kad šis virusas – išpūstas reikalas, nes tai paprasčiausias gripas. Tokio viruso nėra, tai tik visuomenės gąsdinimo ir bauginimo kampanija.

Taip pat buvo ir pasaulyje atsiradus ŽIV. Tai buvo lyg tolima legenda, jog kažkas kažkur užsikrėtė. Realiausia ŽIV paplitimo versija, kad medžiotojas užsikrėtė nuo šimpanzių, infekcija paplito Konge, po to „peršoko“ į Centrinę Ameriką ir JAV. Apie tai kalbėjo tik mokslininkai.

Kadangi nuo užsikrėtimo ŽIV iki tol, kol liga pasiekia paskutinę stadiją – AIDS, gali praeiti ir 10 metų, ilgą laiką pamažu plintančios epidemijos niekas nepastebėjo. Iki tol, kol JAV buvo suprasta, kad prasideda nauja epidemija, ŽIV jau buvo ne tik paplitusi JAV, bet ir pasiekė Europą, Kiniją ir Indiją. Pasaulyje liga jau buvo užsikrėtę iki 300 tūkst. žmonių.

Europiečiai, Kinijoje pradėjus plisti naujam virusui, taip pat kurį laiką jautėsi saugūs. Tai buvo kažkokia tolima ir nesuvokiama grėsmė. Juk ne pirmas kartas. Praėjo SARS, MERS virusai. Šiek tiek daugiau pagąsdino Ebola.

Visi ruošėsi slidinėjimo atostogoms, pirko keliones į egzotiškas šalis, dirbo ir kūrė gyvenimo planus.

Tačiau negalima kaltinti gyventojų. Jie nebuvo laiku informuoti. Nors patyrę medikai jau seniai skambino pavojaus varpais, atsakingos institucijos ilgai dvejojo, kaip reikėtų pasielgti.

Serga tik rizikos grupės?!

Kai ŽIV XX a. aštuntajame dešimtmetyje paplito JAV, o iš pradžių užsikrėtusių asmenų daugumą sudarė homoseksualūs vyrai didžiuosiuose JAV miestuose. Dar nebuvo aišku, kaip ŽIV plinta, tad tai atrodė tik gėjų ir neatsakingai besielgiančių asmenų liga, kuri „mūsų nepalies“. Susirūpinta buvo tuomet, kai jauni vyrai pradėjo masiškai mirti. Tačiau buvo prarasta daug laiko.

Panašiai ir su koronavirusu, tiesa, kinai susigriebė kur kas greičiau. Bet ir čia galime atrasti paralelę. Iš pradžių pasklido žinia, kad koronavirusas nėra labai pavojingas, tereikia nusiplauti rankas. Jauni serga lengvai. Pavojingiausia – senukams. Tačiau rizikos grupių asmenims ir vyresnio amžiaus žmonėms pavojinga bet kokia infekcija. Tad kokia čia dar gali būti grėsmė visuomenei?

Rizikingo elgesio faktorius svarbus kalbant apie abi infekcijas. ŽIV – nesaugūs lytiniai santykiai, švirkščiamųjų narkotikų vartojimas. Koronavirusas – kosėjimo, čiaudėjimo, rankų higiena, karantino nepaisymas, saviizoliacijos nesilaikymas grįžus iš užsienio, savo artimųjų nesaugojimas. Šiandien jau į kiekvieną turime žiūrėti, kaip į infekuotą.

Kaip vyko pirmieji testavimai?

Pradžioje pasaulyje kilo klausimas, ar verta žinoti savo ŽIV statusą, jei nuo šios infekcijos nėra vaistų. Ji buvo laikoma mirtina liga. Vykdydami švietėjiškas kampanijas Lietuvoje mes teigėme „Nebijok sužinoti savo ŽIV statuso, nebijok išsitirti“. Jokio spaudimo, jokios prievartos, išsaugotas konfidencialumas. ŽIV tapo sėkmingai vaistais kontroliuojama infekcija, todėl laiku atliktas tyrimas – raktas į gyvenimą.

Pirmieji testai dėl koronaviruso bent jau Lietuvoje buvo atliekami tik grįžusiems iš rizikos šalių ir jaučiantiems ligai būdingus simptomus. Visi norintys išsitirti negalėjo, nes paprasčiausiai laiku nebuvo pasirūpinta reikiamu testų kiekiu. Manyta, kad neverta tirti visų, panašiai negaluojančių žmonių. Tačiau būtent laiku atlikti tyrimai ir infekuotų žmonių izoliavimas gali sustabdyti infekcijos plitimą.

Infekcijas lydi stigma

Prisimenant ŽIV istoriją, iš pradžių žmonės norėjo žinoti infekuotųjų ŽIV pavardes. Ypač medikai. Jie bijojo, kad negalės apsisaugoti. Labai prastai dėl to jautėsi ir infekuotieji, nes jautė didelį visuomenės priešiškumą: jei užsikrėtei, pats kaltas. Bijodavo apie tai pasakyti savo antrajai pusei. ŽIV infekcija atskleisdavo stigmatizuojamą slepiamą elgesį: narkotikų vartojimą ir nesaugų seksą.

Prieš dvejus metus Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad vidinė stigma tarp ŽIV infekuotų asmenų Lietuvoje yra ypač didelė ir 90 proc. atvejų pasireiškia baime pasakyti kitiems apie savo teigiamą ŽIV statusą. Daugiau nei pusė dėl teigiamo ŽIV statuso jaučiasi beverčiai, o dalis tiki susidūrę su diskriminacija sveikatos priežiūros įstaigose, kur buvo taikomos papildomos apsaugos nuo jų priemonės ar net atsisakyta suteikti medicininę pagalbą.

COVID-19 infekcija irgi turi savo stigmą. Itin nepalankiai sutinkami į Lietuvą karantino metu sugrįžtantys asmenys. Jie kaltinami viruso platinimu, jiems grasinama, skelbiami užsikrėtusiųjų maršrutai, ieškoma asmenų, su kuriais jie bendravo.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Žinomi žmonės viešoje erdvėje dalijasi savo istorijomis apie susirgimą koronavirusu. Tai gerai, tik svarbu, kokią žinią jie nori perduoti – įbauginti ar įspėti ir priminti apie prevenciją?

Šis komentaras yra asmeninė autoriaus nuomonė.