Mokslas ir IT

2020.03.25 10:44

Prof. Aurelija Žvirblienė: ką naujo mokslininkai žino apie koronavirusą?

LRT.lt2020.03.25 10:44

Naujojo koronaviruso COVID-19 plitimas pasaulyje sukėlė globalius pokyčius – uždarytos valstybių sienos, sustabdytas susisiekimas, milijonai žmonių gyvena karantino sąlygomis. Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesorė Aurelija Žvirblienė pasakoja, ką naujo pasaulio mokslininkai sužinojo apie COVID-19 pastaraisiais mėnesiais ir kokios tendencijos paaiškės tik pasibaigus pandemijai. Šį tekstą publikuoja Vilniaus universiteto interneto tinklalapis naujienos.vu.lt.

– Kodėl naujasis koronavirusas iš palyginti lokalios problemos tapo viso pasaulio galvos skausmu?

– Ekspertai jau gana seniai įspėjo, kad zoonotiniai virusai kelia vis didesnę grėsmę žmonijai ir kad kita pandemija gali būti zoonotinės kilmės. Deja, taip ir atsitiko. Sutapo daug veiksnių, kad susiklostytų tokia grėsminga situacija. Virusas naujas, žmonija su juo iki šiol nebuvo susidūrusi, todėl niekas neturi jam imuniteto – vadinasi, jis plinta nestabdomai. Virusas perduodamas oro lašiniu būdu, o toks kelias jam labai palankus. Dar vienas veiksnys – ilgas viruso inkubacinis periodas, kurio metu žmonės gali jį platinti nejausdami jokių simptomų. Šiais laikais žmonės labai mobilūs, keliauja po visą pasaulį, todėl net ir vienas kitas užsikrėtęs turistas gali išplatinti virusą visoje šalyje.

– Naujasis koronavirusas – vis dar neįminta mįslė. Kokių pagrindinių dalykų mokslas apie jį dar nežino ir kas jau tikrai žinoma?

– Dėl šiuolaikinių technologijų jau gana daug žinoma apie šį virusą. Pirmiausia, jau pats viruso nustatymas yra didelis šiuolaikinio mokslo pasiekimas. Prieš keletą dešimtmečių būtų buvę neįmanoma taip greitai identifikuoti viruso, kuris sukelia simptomus, panašius į kitų virusų sukeltus. Padėjo tas faktas, kad virusas pradėjo plisti Kinijoje, kuri jau turėjo patirties su SARS ir buvo pasirengusi galimai zoonotinės infekcijos grėsmei, todėl gana greitai nustatė, kad tai naujas, dar nežinomas virusas. Vos per porą savaičių buvo iššifruotas pilnas viruso genomas, o tai leido palyginti virusą su kitais žinomais koronavirusais ir svarbiausia – sukurti diagnostikos sistemas virusui nustatyti. Įsivaizduokime, kaip būtų sudėtinga valdyti viruso plitimą, jei gydytojai neturėtų diagnostikos metodų ir turėtų diagnozuoti infekciją tik pagal simptomus.

Mokslininkai visame pasaulyje labai intensyviai tyrinėja šį virusą, bandydami suprasti jo spartaus plitimo priežastis ir rasti būdus, kaip jį įveikti. Nustatytas ląstelių receptorius, per kurį virusas „įlenda“ į žmogaus ląsteles – tai tarsi vartai, kuriuos virusas moka „atsirakinti“. Tą patį receptorių naudoja ir kiti koronavirusai. Neseniai buvo nustatyta koronaviruso S baltymo, kuris jungiasi prie ląstelių receptoriaus, erdvinė struktūra. Ji rodo, kad šis baltymas apie dešimt kartų stipriau jungiasi prie receptoriaus nei kitų koronavirusų S baltymai. Galbūt tai ir paaiškina tokį greitą naujojo koronaviruso plitimą. Be fundamentinių tyrimų, intensyviai vykdomi vakcinų ir vaistų kūrimo darbai, tam skiriamos didžiulės lėšos.

– Ar šis virusas mutuoja ir tampa vis agresyvesnis?

– Mutacijos vyksta atsitiktinai, jos nebūtinai lemia didesnį viruso agresyvumą. Norint nustatyti mutacijas, analizuojami skirtingose šalyse aptinkamų koronavirusų genomai – jų jau iššifruota daugiau nei 350. Šis virusas mutuoja nedaug – per mėnesį įvyksta vidutiniškai 1–2 viruso mutacijos. Mutacijos parodo viruso plitimo kelius. Šiuo metu jau egzistuoja 2 koronaviruso variantai – vienas jų plito Kinijoje, o kitas dabar plinta Europoje.

– Nors šis virusas ypač pavojingas vyresniems žmonėms, ką rodo ir mirtingumo statistika, vaikams jis didelio pavojaus nekelia. Kodėl taip yra, juk vaikų imunitetas taip pat nėra stiprus?

– Vaikų imuninė sistema turi tam tikrų ypatumų, kurie gali lemti didesnį jų atsparumą šiam virusui. Manoma, kad vaikų kvėpavimo takų gleivinė, kuri yra pirmasis barjeras virusui, yra sveikesnė ir geriau atlieka šią barjerinę funkciją nei pagyvenusių žmonių. Be to, vaikų imuninė sistema yra prisitaikiusi efektyviai atpažinti naujus antigenus, nes nuo pat gimimo kūdikis su jais susiduria. Labai svarbios mūsų imuninės sistemos ląstelės – T limfocitai – bręsta užkrūčio liaukoje, kuri su amžiumi mažėja, todėl mažėja ir T limfocitų įvairovė, jų sugebėjimas atpažinti naujus antigenus.

Vyresnių žmonių imuninė sistema būna labiau prisitaikiusi atpažinti tuos antigenus, su kuriais jau buvo susidūrusi ir prieš kuriuos yra susidariusios imuninės atminties ląstelės. Šis fenomenas primena smegenų veiklą – visi žinome, kad vaikai labai sparčiai visko mokosi, o vyresniame amžiuje būna sukaupta daug patirties ir išminties, bet sunkiau išmokti užsienio kalbos, groti muzikos instrumentu ar naudotis naujomis technologijomis. Minėti vaikų imuninės sistemos ypatumai nereiškia, kad vaikai atsparesni bet kuriai infekcijai – kiekvienas patogenas yra skirtingas ir turi savų būdų imuninei sistemai apgauti. Nors koronavirusas ne toks pavojingas vaikams ir jauniems žmonėms, jie gali būti viruso nešiotojai ir užkrėsti aplinkinius.

– Dauguma ES valstybių, taip pat ir Lietuva, ėmėsi itin griežtų priemonių kovoje su naujuoju virusu – uždaromos sienos, atšaukiami renginiai, neveikia ugdymo įstaigos ir t. t. Vis dėlto kai kurios valstybės taiko kitokią strategiją, vadinamą „kontroliuojamu persirgimu“. Kuo ši strategija pasižymi ir ar ji pranašesnė už daugumos valstybių taikomą griežtą izoliaciją?

– Griežta izoliacija ir karantinu siekiama sustabdyti nevaldomą viruso plitimą ir kuo daugiau žmonių apsaugoti nuo infekcijos, taip pat ir tuos žmones, kuriems virusas kelia didžiausią grėsmę. Kaip parodė Kinijos patirtis, griežti ribojimai iš tiesų padeda suvaldyti infekciją, bet kelia milžiniškų ekonominių problemų. „Kontroliuojamo persirgimo“ terminas ne visai tikslus, nes šiuo atveju infekcija tampa nevaldoma, nekontroliuojama. Ši strategija turi tam tikrą racionalų grūdą, nes jauni žmonės serga gana lengvai, o persirgę jie taptų atsparūs virusui.

Todėl skaičiuojama, kad jeigu persirgtų daugiau nei pusė populiacijos, tai stabdytų viruso plitimą ir likę žmonės būtų apsaugoti. Vis dėlto šis būdas yra gana rizikingas, nes senyvo amžiaus ir lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms kiltų didelė grėsmė. Tokios šalys kaip Didžioji Britanija, iš pradžių taikiusi šią strategiją, vėliau vis dėlto ėmėsi kontroliuoti viruso plitimą. Moksliniu požiūriu ši skirtingų šalių patirtis atrodo labai įdomi, nes tai tarsi didelio masto eksperimentas, kurio rezultatai paaiškės tik pandemijai pasibaigus.