Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, pasaulį nusiaubė gripo epidemija, pražudžiusi ne mažiau kaip 50 mln. žmonių. Ko galėtume iš jos pasimokyti Covid-19 akivaizdoje, klausia BBC.
Prieš šimtą metų po maždaug 20 mln. žmonių pražudžiusio karo atsigaunantis pasaulis staiga buvo priverstas stoti į kovą su kur kas pavojingesniu priešu – gripo protrūkiu.
Pandemija, kuriai buvo suteiktas ispaniškojo gripo pavadinimas, kaip manoma, prasidėjo ankštose ir perpildytose Vakarų fronto karių apmokymo stovyklose. Prastos sanitarinės sąlygos – pirmiausia, apkasuose palei Prancūzijos sieną – sudarė puikias sąlygas infekcijai plisti.
Karas baigėsi 1918 m. lapkritį, tačiau kariams grįžtant namo ir kartu parsivežant virusą, už kampo tykojo dar pavojingesni priešas – manoma, kad epidemija pasiglemžė nuo 50 mln. iki 100 mln. žmonių gyvybes.
Plaučių uždegimas dažniausias žudikas
Daugeliui nuo Covid-19 mirusių žmonių išsivystė tam tikros formos plaučių uždegimas, pasinaudojęs tuo, kad imuninė sistema nualinama, kovojant su virusu.
Tai yra bendras Covid-19 ir ispaniškojo gripo bruožas, nors reikia pasakyti, kad mirštamumas nuo koronaviruso yra daug daug kartų mažesnis nei nuo ispaniškojo gripo. Vyresnio amžiaus ir nusilpusią imuninę sistemą turintys žmonės, kuriuos dažniausiai ir pražudo naujasis virusas, yra labiau linkę sirgti plaučių uždegimą sukeliančiomis infekcijomis.
Beveik niekam nepavyko išvengti
Kai smogė ispaniškasis gripas, kelionės oru dar buvo visiškai naujas ir mažai paplitęs dalykas. Tačiau nedaug yra vietų žemėje, kurioms pavyko išvengti viruso protrūkio. Jo plitimas pasaulyje buvo lėtesnis, daugiausia vyko geležinkeliu arba keleiviniais laivais. Kai kurioms vietoms pavyko atsilaikyti keletą mėnesių ar net metus, tačiau ir ten gripas galiausiai atvyko ir smogė visu pajėgumu.
Visgi buvo keletas vietų, kurioms pavyko išvengti infekcijos protrūkio, taikant tas pačias pagrindines priemones, kurios naudojamos ir šiandien, praėjus šimtui metų. Vienai Aliaskoje esančios Bristolio įlankos bendruomenei praktiškai pavyko išvengti mirtino gripo. Buvo uždarytos mokyklos, uždrausti žmonių susibūrimai, uždarytas patekimas į kaimelį pagrindiniu keliu. Tai buvo netechnologinis šiuo metu kovoje su koronavirusu kai kurių valstybių taikomo mobilumo ribojimo pavyzdys.
Skirtingi virusai taikosi į skirtingas žmonių grupes
Ispaniškąjį gripą gydytojai yra pavadinę „didžiausiu medicininiu holokaustu istorijoje“. Ir ne tik dėl to, kad jis pražudė tiek daug žmonių, labiau dėl to, kad dauguma jo aukų buvo jauni ir sveiki asmenys. Paprastai sveika imuninė sistema pakankamai gerai kovoja su gripo virusu, tačiau šio tipo infekcija užklupdavo taip staigiai, kad akimirksniu užvaldydavo imuninę sistemą ir sukeldavo pernelyg audringą reakciją, vadinamą citokino audra, dėl kurios plaučiai užsipildydavo skysčiu ir tapdavo puikia terpe antrinėms infekcijoms. Įdomiausia tai, kad vyresni žmonės nebuvo taip pažeidžiami, galbūt dėl to, kad ketvirtajame XIX a. dešimtmetyje jie buvo susidūrę su labai panašaus gripo štamo epidemija.
Visuomenės sveikata – geriausia gynyba
Ispaniškasis gripas užklupo ką tik visa niokojanį karą išgyvenusį pasaulį, kuriame visi svarbiausi ištekliai buvo nukreipti kariniams tikslams. Visuomenės sveikatos sistemos idėja buvo vos užsimezgusi – daugelyje vietų apsilankyti pas gydytoją sau leisti galėjo tik vidurinės ar turtingųjų klasės atstovai. Gripas pražudė daugybę lūšnynų ir kitų neturtingų miestų rajonų, kur sanitarinės sąlygos buvo toli gražu ne pačios geriausios, gyventojų.
Ispaniškojo gripo epidemija paspartino visuomenės sveikatos sistemų kūrimąsi visose išsivysčiusiose šalyse, nes mokslininkai ir valdžios atstovai suprato, kad pandemijos nuo šiol plis kur kas greičiau nei anksčiau.
