Mūsų planetoje teliko tik du šiauriniai baltieji raganosiai ir abu jie yra patelės, rašo CNN. Jei mokslininkams nepavyks atrasti būdų juos išsaugoti, kartu su šiais dviem individais išnyks visa rūšis.
Niekuo neišsiskiriančiame pastate San Diege, Kalifornijoje, kova už šiaurinio baltojo raganosio išgelbėjimą artėja prie finišo tiesiosios. Visgi mūšio laukas čia nepanašus į dokumentinio filmo apie gamtą scenografiją. Labiau primena mokslinės fantastikos kūrinio veiksmo vietą.
San Diego zoologijos sodo rūšių išsaugojimo tyrimų institute skystu azotu, mikroskopais ir ultragarso aparatais ginkluotų mokslininkų armija visą parą dirba, stengdamiesi sukurti tai, ko pasaulis dar nematė – jie bando užšaldytas raganosio odos ląsteles paversti mažais raganosiukais.
Novatoriška ne tik aplinka, kurioje vyksta tyrimas, bet ir pati tyrėjų komanda. Ji susideda beveik vien iš moterų, kai kitose laboratorijose daugiausia pluša vyrai.
Marlys Houck: užšaldymo laikas
Pirmieji žingsniai šioje rūšies išsaugojimo programoje buvo žengti dar 1975 m., kai mokslininkai institute įkūrė „Užšaldytą zoologijos sodą“. Nedidelėje, ne daugiau kaip 36 m2 patalpoje didžiuliuose plieno konteineriuose su skystu azotu laikoma laike įšaldytos daugiau kaip 10 tūkst. individų odos ląstelės atstovaujančios 1,1 tūkst. rūšis.
Šioje kolekcijoje yra ir 12 šiaurinių baltųjų raganosių odos pavyzdžiai. Turint omenyje, koks nedidelis belikęs gyvų šiaurinių baltųjų raganosių genofondas, jie labai svarbūs mokslininkų darbe.
Šių gyvūnų populiacija labai nukentėjo nuo brakonierių, kurie žudo raganosius dėl kai kuriose Azijos vietose gajaus įsitikinimo, kad jų ragai gali padėti išgydyti įvairius negalavimus. Dvi likusios patelės yra akylai saugomos ir gyvena Kenijos „Ol Pejeta“ draustinyje. Nors, panaudojant dviejų likusių raganosių kiaušinėlius, Italijoje esančioje laboratorijoje pavyko sukurti embrionus, to nepakanka, nes bet kokie vėlesni jų palikuonys turės tų dviejų patelių genus.
Tokios nedidelės genetinės įvairovės gali neužtekti stabiliai šiaurinių baltųjų raganosių populiacijai palaikyti. Todėl tikimasi, kad užšaldytame zoologijos sode laikomi dvylikos individų odos pavyzdžiai užtikrins pakankamą įvairovę ilgalaikei šiaurinių baltųjų raganosių populiacijai palaikyti.
Sunkiausia šių mokslininkių užduotis – iš turimų pavyzdžių sukurti visą raganosių populiaciją.
Marlys Houck yra „Užšaldyto zoologijos sodo“ kuratorė. Ji baigė mokyklą 1979 m., kai „Užšaldytame zoologijos sode“ buvo užšaldytos pirmosios šiaurinio baltojo raganosio odos ląstelės. Vėliau mokslininkė įsidarbino institute ir prisijungė prie raganosių projekto.
„Mane pasamdė konkrečiai tam, kad pabandyčiau paspartinti raganosių ląstelių augimą, nes jos buvo bene sunkiausiai auginamos,“ – sakė ji CNN.
Nuo to laiko mokslininkė išsiaiškino, kaip sėkmingai užšaldyti ir auginti šiaurinio baltojo raganosio ląsteles.
M. Houck puikiai supranta savo darbo svarbą. „Mes taip sparčiai netenkame gyvūnų rūšių, – sako ji. – Bet galime išsaugoti gyvas šių gyvūnų ląsteles, kol dar ne vėlu.“
„Šiandien esame mokslo priešakyje, – priduria mokslininkė. – Jei viską padarysime teisingai, šios ląstelės gali vis dar būti čia po 50 metų ir jos gali būti naudojamos tokiais tikslais, kokių mes net neįsivaizduojame.“
Marisa Korody: kamieninių ląstelių mokslas
Marisa Korody yra viena iš keturių mokslininkių, kurių uždavinys – užšaldytas ląsteles paversti nauja gyvybe. Jos turi perprogramuoti užšaldytas ląsteles į daugiapotencines kamienines ląsteles. Žmonių kalba M. Korody paaiškina, kad kamieninės ląstelės organizme gali tapti bet kokios rūšies ląstelėmis, jei joms pasiunčiami atitinkami signalai.“
Pagrindinis tikslas – kamienines ląsteles paversti spermatozoidais ar kiaušinėliais. Šį ambicingą uždavinį kol kas pavyko įgyvendinti tik Japonijos mokslininkams. Nors M. Korody ir jos kolegės į japonų tyrimą žiūri kaip į kryptį nubrėžiančias gaires, pritaikyti tuos pačius metodus raganosiams kol kas dar niekam nepavyko. „Nežinome, kokius posūkius ir kelio vingius turime įveikti, kad nuo taško A nusigautume iki taško B,“ – sako ji.
„Kol kas mokslininkai dar neišsiaiškino, kaip tai padaryti su žmonėmis, nors apie žmones turime labai daug informacijos. Apie raganosius nežinome nė dalelės to, ką žinome apie žmones,“ – aiškina mokslininkė.
M. Korody prisipažįsta, kad dirbti priešakinėse tokios mokslininkų komandos gretose buvo jos svajonė. „Tai yra pirmasis projektas, kurio metu tokias mokslo žinias bandoma pritaikyti rūšių išsaugojimui,“ – sako ji.
Nors mokslininkė didesnę savo laiko dalį praleidžia laboratorijoje žiūrėdama pro mikroskopą, jos mintys visuomet nukrypsta į galutinį tikslą – raganosių išsaugojimą. „Labai norime vieną dieną grąžinti juos į laukinę gamtą ir leisti jiems laisvai gyventi,“ – sako ji.
Barbara Durrant: išnešioti ateitį
Likusios dvi šiaurinio baltojo raganosio patelės negali išnešioti palikuonių, todėl net ir sukūrus embrionus, iškiltų dar viena problema – surasti tai padaryti galinčią raganosio patelę.
Ši užduotis paskirta Barbarai Durrant. Reprodukcinių mokslų skyriaus direktorės pareigas einanti mokslininkė ketverius metus instituto filiale „Nikita Kahn Rhino Rescue Center“ tyrė šešių pietinio baltojo raganosio patelių reprodukcines sistemas.
Nors centre laikomi raganosiai priskiriami kitai rūšiai, B. Durrant teigimu, jie yra artimiausi šiaurinio baltojo raganosio giminaičiai. Šių tyrimų tikslas – paruošti šias pateles tapti surogatinėmis šiaurinio baltojo raganosio embrionų motinomis.
Kiekvieną dieną B. Durrant atlieka raganosių ultragarso tyrimus, taip bandydama išsiaiškinti kiekvienos patelės unikalų reprodukcinį ciklą. 2019 m. dvi iš šiame centre laikomų raganosių patelių atsivedė pietinio baltojo raganosio palikuonis. Abi patelės buvo dirbtinai apvaisintos, o tai suteikia B. Durrant ir visai su šiuo projektu dirbančiai komandai vilties.
B. Durrant įsitikinusi, kad projektas taip sėkmingai juda pirmyn dar ir dėl to, kad jame dirba tiek daug moterų. „Moterys natūraliai puikiai bendradarbiauja, – sako ji. – Mes savo kelyje susiduriame su tiek daug kliūčių ir iššūkių, todėl viena kitą palaikome ir paguodžiame.“
M. Houck sako, kad moterys natūraliai yra linkusios rūpintis kitais. „Ląstelės yra gyvi organizmai, kuriuos mes auginame ir kuriais rūpinamės kiekvieną dieną. Man atrodo, kad moters pašaukimas, kažkuo rūpintis, stengtis, kad kažkas mažas išaugtų į didesnį, – sako ji. – Man labai patinka vadovauti moterų komandai, nes matau, kaip jos stengiasi pakeisti pasaulį.“
