Mokslas ir IT

2020.02.22 22:22

Šis medis yra toks nuodingas, kad po juo pavojinga net stovėti

LRT.lt2020.02.22 22:22

1999 m. radiologė Nicola Strickland išvyko atostogauti į Karibų salą Tobagą – tropikų rojų, kuriame yra daugybė egzotiškų ir civilizacijos nepaliestų paplūdimių. Pirmosios atostogų dienos rytą ji ėjo rinkti kriauklių baltame smėlyje, tačiau atostogos greitai pasisuko netikėta linkme, rašo „Science Alert“.

Tarp kokoso riešutų ir mangų mokslininkė ir jos draugas rado keletą saldžiai kvepiančių žalių vaisių. Jie nusprendė jų paragauti. Malonų skonį akimirksniu užgožė deginantis skausmas ir gerklės spaudimas, kuris pamažu pasidarė toks stiprus, kad moteris vos galėjo nuryti.

Tai buvo Mančinelos medžio (Hippomane mancinella) vaisiai, kurie kartais vadinami „paplūdimio obuoliais“.

Medis ispanų kalba pavadintas Arbol de la muerte – „mirties medis“. Remiantis Gineso rekordų knygos duomenimis, šis medis yra pats pavojingiausias pasaulyje.

Kaip paaiškino Floridos maisto ir žemės ūkio mokslų institutas, visos medžio dalys yra ypač nuodingos, o „sąveika su bet kuria šio medžio dalimi gali būti mirtinai pavojinga“.

Medis išskiria tirštą sulą, kuri išsiskiria iš visko – žievės, lapų ir net vaisių – ir, patekusi ant odos, gali sukelti sunkias, nudegimo pūsles. Taip yra todėl, kad suloje yra įvairių toksinų. Manoma, kad stipriausios uždegimo reakcijos kyla dėl forbolio – organinio junginio, priklausančio esterių šeimai.

Forbolis gerai tirpsta vandenyje, todėl pavojus gali kilti net stovint po medžiu, jei netikėtai pradėtų lyti. Susimaišę su sula lietaus lašai vis tiek gali stipriai nudeginti odą.

Dėl šių bauginančių savybių kai kuriose vietose medžiai žymimi raudonu kryžiumi, raudonu dažų žiedu arba netgi įspėjamaisiais ženklais.

Atrodytų, kad žmonės galėtų tiesiog nupjauti šiuos medžius, tačiau jie vaidina svarbų vaidmenį vietinėse ekosistemose – saugo nuo pakrančių erozijos paplūdimius.

Gauta pranešimų apie akių uždegimo atvejus ir net laikiną aklumą, kurį sukelia šios deginamos medienos dūmai.

Visgi dailidės šimtmečius naudojo šią medieną gamindami baldus, kruopščiai ją pjaustydami ir džiovindami saulėje, kad neutralizuotų nuodingą sulą.