Mokslas ir IT

2020.01.29 19:02

Archeologas, sekantis LDK šunų pėdsakais: pilies šunys labai skyrėsi nuo miesto šunų

Ištikimiausio žmogaus draugo ir palydovo – šuns – istorija Lietuvoje iki šiol tyrinėta tik labai fragmentiškai. Dėl šios priežasties Valdovų rūmų archeologai užsimojo ieškoti pėdsakų, kurie gali atskleisti daugiau informacijos apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais augintus šunis.

Ketvirtadienį Valdovų rūmuose startuoja paroda „Šunys Vilniuje“, atskleisianti 13–18 a. Vilniuje augintų šunų ūgio ir sudėjimo įvairovę, sveikatos būklę, gydymo apraiškas ir kitas detales. Valdovų rūmų vyresnysis muziejininkas, archeologas dr. Povilas Blaževičius sako, jog ši tema nėra išsamiai ištirta.

„Iki šiol tėra publikuoti keli istorikų straipsniai. Populiarėja kasdienybės istorija: domimasi aplinka, vaikais, šunimis ir tai įdomu ne tik mokslininkams, bet ir visuomenei“, – teigia archeologas.

Jo aiškinimu, daug informacijos apie tuo metu augintus šunis rašytiniuose šaltiniuose nėra daug, todėl tenka ieškoti užuominų išlikusiuose teisiniuose ginčuose: „Pavyzdžiui, kai kokio nors žmogaus augintis užpuolė kitą gyventoją ar brangus keturkojis buvo pavogtas.“

Anot pašnekovo, archeologinė medžiaga ir randami kaulai gali atskleisti šunų istoriją, parodyti, kaip šie gyveno ir kuo maitinosi.

„Prieš penkerius metus pradėję Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje rastų kaulų tyrimus nustatėme, kad pilies šunys labai skiriasi nuo miesto šunų. Pilyje buvo auginami ir dideli šunys, skirti meškoms pjudyti, ir labai greiti šunys, ir visai mažiukai. Mieste augdavo vidutinio dydžio kiemsargiai, kurių sveikata buvo prasta, įprastai jie būdavo be dantų, todėl jų gyvenimas buvo akivaizdžiai sunkesnis“, – pažymi P. Blaževičius.

Apie viduramžių gatvėmis laksčiusius keturkojus žymi ir tuometės plytos, grindų plytelės ir net čerpės, kuriose atrandama šunų pėdų įspaudų, sako archeologas.

Populiarėja kasdienybės istorija: domimasi aplinka, vaikais, šunimis ir tai įdomu ne tik mokslininkams, bet ir visuomenei

„Tai dar netyrinėtas žinių šaltinis, leidžiantis pamatyti, kokie tie šunys buvo, ar ilgaplaukiai, ar gauruoti, ar trumpaplaukiai, ar jų kojos buvo sveikos. Pagal šuns pėdos dydį galima nustatyti, kaip greitai jis bėgo“, – pažymi P. Blaževičius.

Anot archeologo, atliekant genetinius rastų kaulų tyrimus galima nustatyti, kaip viduramžiuose auginti šunys buvo maitinami ir kokioms veislėms jie buvo artimiausi.

„Galima palyginti, ką ėdė miesto, o kuo buvo šeriami valdovo šunys“, – kalba pašnekovas.

Apibendrindamas P. Blaževičius teigia, kad šioje srityje persipina istorijos ir gamtos mokslai. Jo aiškinimu, atliekant minėtus archeologinius tyrimus, sužinoma apie tuometį požiūrį į šunis.

„Atrandama, kaip jie buvo prižiūrimi, kaip keitėsi šunų paskirtis ir kam jie buvo skirti: gaudyti rūmų žiurkes ar pjudyti meškas. Šunų istorija yra labai susijusi su žmogaus. Jei domimės istorija, norime sužinoti apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją, šunys yra reikšminga jos dalis“, – LRT RADIJUI sako P. Blaževičius.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.