Nauja archeologų atlikta analizė rodo, kad daugelis Vezuvijaus išsiveržimo aukų mirė dar kraupiau, nei manyta iki šiol. Pasak mokslininkų, palaikai rodo, kad dalis žmonių tarsi orkaitėje iškepė slėpdamiesi akmeniniuose valčių nameliuose, skelbia „Science“. Dar daugiau, archeologams pavyko rasti ir smegenų audinio, kuris tiesiog virto stiklu.
Lėtai kepė akmeniniuose valčių nameliuose
Žurnale „Antiquity“ archeologai iš Jorko universiteto išanalizavo skeletus, kurie buvo aptikti istorinio Herkulaniumo miesto paplūdimiuose ir valčių nameliuose. Teigiama, kad šimtai supanikavusių žmonių slėpėsi akmeniniuose valčių nameliuose. Nors tai padėjo šiek tiek apsisaugoti pradinio karščio, vėliau žmonės viduje tiesiog iškepė.
„Mes manome, kad valčių nameliuose žmonės slapstėsi, norėdami apsisaugoti nuo nuolaužų, o kiti paplūdimyje bandė paruošti valtis. Griaučių tyrimai rodo, kad viduje buvę žmonės tiesiog užtroško“, – aiškino tyrimo autorius Timas Thompsonas, universiteto taikomosios biologinės antropologijos profesorius.
Mokslininkų komanda priėjo prie šios išvados, ištyrusi 152 žmonių palaikų šonkaulius. Kaulo kristalinė struktūra, taip pat vidinis kolagenas, rodė tik nežymius kaulo išorės pokyčius, tai rodo, kad jie nebuvo veikiami ypač aukštos temperatūros (nuo 300 iki 500 laipsnių). „Jų mirtis nebuvo tokia staigi kaip kitų žmonių, kuriuos karštis tiesiog išgarino. Bent jau tokia mūsų hipotezė“, – pridūrė jis.
Iki šiol daugelis manė, kad visi pasmerkti miestiečiai akimirksniu žuvo dėl smarkaus karščio. Tačiau naujas tyrimas užginčijo tokį požiūrį. Tyrėjai teigia, kad šimtai žmonių buvo įstrigę valčių nameliuose, kur jie buvo lėtai „kepami“ gyvi arba mirė dėl toksiškų vulkaninių garų. Kiti galėjo mirti dėl dehidratacijos.
Dalis smegenų virto stiklu
Dar septintajame dešimtmetyje archeologai atrado žmogaus palaikus miesto griuvėsiuose. Plaikai buvo padengti storu vulkaninių pelenų sluoksniu. „The New England Journal of Medicine“ skelbiama, kad italų tyrinėtojai ištyrė šio žmogaus kaukolę ir aptiko blizganti juodą stiklo gabaliuką.
Jie teigia, kad medžiaga yra smegenų audinys, kuris buvo sudegintas ypač aukštoje temperatūroje. Įprastai smegenų audinių, atliekant archeologinius darbus, randama labai retai nes jie greitai suyra. Tam tikrose situacijose smegenų audinys gali būti šiek tiek išsaugotas, nes audinio riebalai virsta gliceroliu ir riebalų rūgščių druskomis.
Tačiau šiuo atveju audinys buvo veikiamas tokios aukštos temperatūros, kad jis sukietėjo.
Rasta keletas įrodymų, kad tai buvo stiklinis smegenų audinys, o ne išsilydę papuošalai ar kiti daiktai. Pirma, aptikta baltymų, kuriuos galima rasti žmogaus smegenų audiniuose. Tyrėjai taip pat aptiko riebalų rūgščių, esančių žmogaus plaukų riebaluose. Galiausiai niekur kitur ant kūno ar aplink tą vietą nebuvo likę jokių panašių stiklinių medžiagų pėdsakų.
Tyrėjai teigia, kad šis atradimas yra „unikalus“, tačiau jie pažymi, kad panašūs pranešimų apie stiklo smegenis buvo paskelbta tiriant Drezdeno Antrojo pasaulinio karo bombardavimo aukų palaikus.
