Mokslas ir IT

2019.12.25 20:34

Turino drobulės paslaptys vis dar kelia daugybę aistrų: ką apie tai sako mokslininkai

LRT.lt 2019.12.25 20:34

Kai jai buvo 24 metai, Emanuela Marinelli vaikščiojo netoli Vatikano Romoje ir parduotuvėje pastebėjo suvenyrą su unikaliai atrodančiu Kristaus veido atvaizdu. Daiktas, pasak jos, išsiskyrė iš kitų parduodamų daiktų – kičinių peleninių su popiežiaus veidu ir plastikinių Jėzaus paveikslų, skelbia CNN.

Ji įėjo į parduotuvę ir paklausė vienuolės, kas nupiešė tą atvaizdą, ir jai teko nusivilti, nes ant suvenyro buvo atvaizdo iš Turino drobulės kopija.

„Buvau nustebusi ir nusivylusi. Idėja, kad mačiau Kristaus laidotuvių rūbą, atrodė ... juokinga. Aš buvau nusiteikusi skeptiškai ir daugiau apie tai negalvojau", – pasakojo ji.

Tai buvo 1975 m.

Šiandien Marinelli yra viena iš daugybės tų, kurie tiki, kad šis audinys yra Jėzaus iš Nazareto laidojimo rūbas.

Negailestingas mokslininkų verdiktas

Ir ji tokia ne viena. Daugybė tikinčiųjų ir toliau gerbia bei vertina drobulę, nors mokslininkų tyrimai ne kartą turėjo sukelti abejonių jos autentiškumu.

Iš pirmo žvilgsnio garsiausio pasaulyje lininio audinio vaizdas gali pasirodyti šiek tiek karikatūriškas. Vis dėlto drobulė žavi piligrimus nuo 14 amžiaus, kai pirmą kartą Prancūzijoje buvo paskelbta apie Jėzaus laidojimo rūbą. Jis perkeltas į Turiną 1578 metais, kur tapo turistų traukos centru.

Turino drobulės fenomeno pradžia galima laikyti 1898 metus, kai ją pirmą kartą nufotografavo Secondo Pia. Ryškindamas nuotraukas jis pastebėjo kruvino ir sužeisto vyro atvaizdą, kuris prieš tai nebuvo matomas plika akimi. Tiesa, ir iki šio atradimo drobulę gaubė kontroversija. 1390 metais Troyeso vyskupas Pierre d’Arcis parašė popiežiui laišką, kuriame aiškino, kad drobulė yra klastotė, kuri tarsi nektaras vilioja bites – patiklius keliautojus.

Daugybė tikinčiųjų mano, kad matomas atvaizdas yra nuplakto Jėzaus Kristaus. Skeptikai tikina, kad tai sumani klastotė. Įdomiausia, kad abi pusės remiasi istoriniais įrodymais.

Mokslininkai turėjo tarti lemiamą žodį 1988 metais, kai radioaktyvios anglies datavimo metodais nustatė, kad medžiaga sukurta 1260–1390 mūsų eros metais. Verdiktas turėjo būti galutinis ir neskundžiamas, tačiau mokslininkai ir toliau siekia įminti drobulės paslaptis, o žmonės plūsta į Turino katedrą, kad pamatytų artefaktą.

Tačiau tai nėra taip paprasta. Dėl savo trapumo drobulė įprastai neeksponuojama viešai. Ji laikoma ištiesta stikliniame dėkle, kur ją dar dengia raudona medžiaga, o nuo lankytojų eksponatą skiria ir neperšaunamo stiklo sluoksnis. Drobulė ištraukiama tik tam tikromis progomis, kai leidžia popiežius. Paskutinį kartą taip nutiko 2015 metais, leidus popiežiui Pranciškui. Tada į eilę pamatyti vertybės stojo daugiau kaip 2 milijonai žmonių. Kasmet, kai drobulė neeksponuojama, katedroje apsilanko apie 200 tūkst. žmonių.

Populiarumas nesumažėjo nei po mokslininkų tyrimo rezultatų paskelbimo, nei po bažnyčios sprendimo nelaikyti Turino drobulės šventa relikvija. Relikvijomis laikomi artefaktai, kuriuos bažnyčia pripažįsta tikrais, tačiau Turino drobulė į šią kvalifikaciją nepatenka. Popiežius Pranciškus ją pavadino „nukryžiuoto žmogaus ikona“.

Daiktas užsikrečia žmogumi

Kas traukia piligrimus? Turinas nėra pagrindiniuose turistų maršrutuose, 2017 metų duomenimis, pagal turistų skaičių tai buvo tik 13 miestas Italijoje, jį lenkė tokie miestai, kaip Sassaris, Brescia, Livorno.

Christopheris Frenchas, Goldsmithso universiteto Londone psichologijos profesorius, teigė, kad Turino drobulė yra labai įdomus objektas. „Šiandien daugiau įrodymų turi žmonės, kurie daugybę metų aiškino, kad tai klastotė, tačiau daugeliui žmonių tai vis dar paslaptingas daiktas. Žiūrėjimas į drobulę daug kam sukelia ypatingų jausmų“, – sakė profesorius.

Mokslininkas prisimena ir „užkrečiamumo“ teoriją. Pasak jos, daiktas, kurį lietė tam tikras žmogus, gali „užsikrėsti“ ir to žmogaus savybėmis. Juk daug žmonių moka tūkstančius tam, kad galėtų apsivilkti garsių aktorių suknelėmis, o niekas nenori gyventi name, kuriame gyveno žmogžudys.

„Būdami arti to daikto, kuris galimai buvo liečiamas Dievo sūnaus, tikintieji tarsi priartėja prie dieviškumo“, – teigė mokslininkas.

Be to, jis pabrėžia, kad norėdami kažkuo tikėti visada rasime įrodymų, tokia žmogaus prigimtis.

Įtikinamiausias paaiškinimas – Jeruzalė

Emanuela Marinelli yra viena žinomiausių drobulės autentiškumu tikinčių moterų. Geologę ir botanikę sužavėjo 1978 m. Šveicarų mokslininko Maxo Frei–Sulzero tyrimas, kurio metu nustatyta, kad iš 58 audinyje rastų žiedadulkių rūšių trys ketvirtadaliai buvo vietinių Palestinos augalų. Tik 17 jų buvo iš augalų, kurie taip pat randami Prancūzijoje ir Italijoje – ten, kur drobulė buvo nuo 14 amžiaus „atradimo“. Tiesa, šiuos tyrimo teiginius netruko užginčyti kiti mokslininkai.

„Vienintelis galimas paaiškinimas yra toks, jog drobulė buvo Jeruzalėje dar prieš tai, kol atkeliavo į Europą“, – teigia 6 kartus drobulę mačiusi moteris.

Nors artefektas įprasmina paskutines Jėzaus kančias, tačiau jis jos neliūdina. „Galvoju apie prisikėlimą, apie kūną, kuris įveikė mirtį“, – teigė ji. Pasak jos, ją labiausiai nustebino išsiliejusio kraujo ant drobulės kiekis.

Kiekvienas turi po teoriją

„Neįmanoma atvykti pažiūrėti drobulės be išankstinio nusistatymo, neįmanoma atsiriboti ir prie jos priartėti visiškai intertiškai“, – sako Davidas Rolfe‘as, filmų prodiuseris, apie drobulę sukūręs net 4 filmus.

Tie, kurie abejoja radioaktyvios anglies datavimo metodu, teigia, kad kaip pavyzdys buvo tiriama tik maža drobulės skiautė, kuri galėjo būti iš Viduramžių, o galbūt rezultatus iškraipo Jeruzalėje vykęs žemės drebėjimas.

Kitos nuomonės tyrėjai aiškina, kad ant drobulės jiems pavyko aptikti 11 amžiaus bizantietiškų monetų pėdsakų, be to, pasak jų, kraujo lašų kritimo kampas neatitinka tikrojo nukryžiavimo.

Minimo radioaktyvios anglies datavimo metodo tyrimo vienas iš autorių, Oksfordo universiteto profesorius, Christopheris Ramsey yra pasakęs, kad mielai sutiktų tyrimą pakartoti, nes, jo nuomone, nėra sveika, kai žmonės vaikšto ratais tol, kol svajonės ir norai virsta realybe.

Fizikas gali tikėti stebuklais

Johnas Jacksonas 1978 metais vadovavo mokslininkų komandai, kuri turėjo ištirti Turino drobulę (angl. Shroud of Turin Research Project). Jiems buvo leista 5 dienas tyrinėti rūbą.

Fizikas, kuris taip pat yra religingas, teigė, kad tikėjimas netrukdo tyrimams: „Mokslas kelia klausimus: kas, ką, kada, kur ir kaip. Religija klausia: kodėl? Kol žmonės šių klausimų nesuplaka į viena, problemų nekyla.“

1902 metais Pia pastebėjo, kad nuotrauka buvo tamsesnė tose vietose, kur medžiaga galimai lietėsi prie kūno. Visgi tuo metu nebuvo technologinių galimybių, kad būtų galima tai įrodyti.

Praėjus daugiau kaip 60 metų, J. Jacksonas atliko tyrimus ir tai įrodė. „Po šio tyrimo jau kalbėjome ne apie nuotrauką, kurioje rūbas atrodo kaip žmogaus, kalbėjome apie žmogaus rūbą“, – sakė jis. 1976 metais tai patvirtino ir tyrimai, atlikti su VP8 skeneriu, – rūbas puikiai tiktų žmogaus figūrai.

Pasak mokslininko, būtent šie atradimai kurstė tolimesnius tyrimus. Jis surinko mokslininkų komandą ir gavo leidimus tirti drobulę. Jo teigimu, tyrėjai turėjo visišką akademinę laisvę.

Mėginius jie rinko 5 dienas, o ateinančius trejus metus juos tyrė. 1981 metais jie publikavo savo tyrimo rezultatus.

Medžiagoje jie nerado jokių pigmentų ar dažų. Buvo aišku, kad medžiaga tiesiogiai lietėsi su žmogaus kūnu, bet niekas negalėjo paaiškinti, kaip ant rūbo atsirado tobulas žmogaus veido atvaizdas. Iš esmės tyrimas pateikė daugiau klausimų nei atsakymų.