Mokslas ir IT

2019.12.24 19:21

Šioje planetoje pateka dvi saulės: kaip tai įmanoma?

Manoma, kad maždaug trečdalis Paukščių Tako galaktikos žvaigždžių priklauso dvinarėms ar daugianarėms sistemoms. Tokiose žvaigždžių sistemose aplink vieną masės centrą sukasi daugiau nei viena žvaigždė. 

Pabėgėlės žvaigždės

Priklausomai nuo kiekvienos žvaigždės masės ir susiformavimo sąlygų, jos gali būti visai šalia viena kitos arba nutolusios per milijonus kilometrų. Savo orbitas jos taip pat įveikia labai skirtingai: kai kurios per keletą valandų, kai kurios per tūkstantmečius. Astronomams dvinarių žvaigždžių sistemų tyrinėjimai – labai svarbūs, nes pagal jų orbitas galima gana tiksliai apskaičiuoti žvaigždžių mases. O tuomet jas palyginti su panašaus ryškumo pavienėmis žvaigždėmis.

Nors kai kurios dvinarės sistemos gali būti matomos pro teleskopus, daugumą jų pastebėti galima tik netiesiogiai. Pavyzdžiui, vienai žvaigždei „uždengus“ kitą arba pasikeitus spinduliuojamos šviesos bangų ilgiui.

Jeigu žvaigždės yra pakankamai arti viena kitos, jų gravitaciniai laukai leidžia apsikeisti savo materija. Tokio įvykio metu aplink žvaigždę „gavėją“ galima matyti ryškų šviesos diską. Jei materiją perima baltoji nykštukė, iš „kompanionės“ gautas vandenilis gali būti stipriai suspaustas galingos žvaigždės gravitacijos jėgos. Tuomet gali įvykti atominė reakcija, išskleidžianti milžinišką kiekį energijos, susidaryti nova (žvaigždė, kurios šviesis per trumpą laiką padidėja nuo tūkstančių iki milijonų kartų). Kai kuriais atvejais energijos gali išsiskirti tiek daug, kad žvaigždė taps supernova.

Dvinarės žvaigždės gali tolti viena nuo kitos ir tapti pavienėmis žvaigždėmis. Kelių žvaigždžių sistemos gali suirti dėl artimos kaimynystėje esančių kosminių kūnų sąveikos, kai dramatiškai svyruoja gravitacinių jėgų galia. Taip žvaigždės tiesiog „išmetamos“ iš sistemos. „Pabėgėlės žvaigždės“ gali skrieti 30 kilometrų per sekundę greičiu.

Planeta su dviem saulėlydžiais

Už 200 šviesmečių, Gulbės žvaigždyne, Kepler 16b planeta sukasi aplink dvi saules. Didesnė iš dviejų žvaigždžių yra oranžinė nykštukė, o jos masė prilygsta 69 proc. Saulės masės. Mažesnė žvaigždė yra raudonoji nykštukė, kurios masė – 20 proc. mūsų Saulės masės.

Ši planeta yra pusiau dujinė, pusiau uolieninė ir ledinė. Paviršiaus temperatūra svyruoja nuo -101° C iki -73 °C. Vienai žvaigždei uždengus kitą, šviesos intensyvumas, matuojamas iš Žemės, pakinta. Taip galima apskaičiuoti atstumą ir žvaigždžių masę.

Gyvybė tarp dviejų saulių?

Planetos, esančios dvinarių žvaigždžių sistemose, gali suktis tiek aplink vieną, tiek – abi žvaigždes. Kai kurių planetų paviršiaus temperatūra dėl kintančio atstumo nuo saulių gali keistis dramatiškai.

Manoma, kad dvinarėse žvaigždžių sistemose yra didesnė tikimybė atrasti nežemišką gyvybę nei vienanarėse, tokiose kaip mūsiškėje. Tam, kad vienos žvaigždės sistemos planetoje temperatūra būtų tinkama žmonėms gyventi, ji turi būti gana arti Saulės. Kyla pavojus, kad planetai kenks saulės vėjai ir radiacija.

Tiesa, jeigu dvi nedidelės masės žvaigždės yra netoli viena kitos, planetos gali būti nuo jų nutolusios saugesniu atstumu ir vis tiek gauti pakankamai šilumos. Dvinarių žvaigždžių sistemų yra tiek daug, kad, patikėjus šia teorija, galimybė atrasti gyvybę turinčias planetas, kuriose sąlygos panašios į Žemės, yra didelė.

Dvinarių žvaigždžių kilmė

Žvaigždės formuojasi, gravitacijai „suspaudžiant“ didelius dulkių ir dujų kiekius, tačiau materijos tankumo pasiskirstymas nebūtinai būna tolygus. Todėl susikuria tankesnės materijos teritorijos, kurios traukia dulkes, formuoja jas į besisukančius diskus.

Iš šių diskų formuojasi dvi ar daugiau atskiros protožvaigždės (ikižvaigždiniai kūnai). Taip pat įmanoma, kad, netoli praskriejant dviem žvaigždėms, viena jų pritrauks kitą. Tačiau jų gravitacinė trauka retai būna tokia stipri, kad tai įvyktų.

Didesnę tikimybę pritraukti naujas žvaigždes turi daugianarės žvaigždžių sistemos, kurių gravitacinė jėga yra stipresnė. Tiesa, teigiama, kad toks pritraukimasm pasitaiko daug rečiau.