Mokslas ir IT

2019.12.24 10:53

Kaukių galia: kaip skuduriukas ant veido pakeičia žmogų ir ar jos skatina smurtą?

LRT.lt 2019.12.24 10:53

Barikados, ašarinės dujos, dūmų uždangos, guminės kulkos – visi šie daiktai šiandien dažnai siejami su gatvių protestais, kurie dažnai baigiasi ir susidūrimais su policijos pareigūnais. Kodėl smurtas gatvėse plinta taip greitai? Ir ar padedančios paslėpti tapatybę kaukės paslepia ir žmogiškumą? 

Veido kaukės draudžiamos daugybėje šalių, jas specialiais atvejais naudoja teisėsaugos institucijų darbuotojai, kurie saugo, kad būtų paisoma įstatymų, arba tie, kurie nori įstatymą pažeisti. Pavyzdžiui, Vokietijoje veido kaukės draudžiamos nuo 1985 metų, skelbia „Deutche Welle“.

Mažas medžiagos gabaliukas, didelis efektas

Maža medžiagos skiautė, uždengianti veidą, ne tik paslepia žmogaus tapatybę, bet taip pat žmogui suteikia naują vaidmenį. „Svarbiausia, kad pasikeičia žmogaus identitetas. Kaukė tarsi leidžia nustoti vaidinti įprastą vaidmenį visuomenėje“, – aiškina Berlyne dirbantis kriminologas ir psichologas Hansas–Joachimas Clausenas.

Kai demonstracijose ir protestuose dalyvaujantys žmonės dėvi kaukes, jie tai daro dėl kitokių priežasčių nei tie, kurie rengiasi įvykdyti, pavyzdžiui, apiplėšimą. Dauguma tyrėjų ir psichologų pripažįsta, kad kaukės „nestabdo“ žmonių ir tarsi leidžia lengviau pamiršti socialines normas, kurių nesilaiko ne pats žmogus, o kitas – žmogus su kauke.

„Uždengdamas savo veidą aš atsiriboju nuo to veidrodinio atvaizdo, kurį mano veiksmai sukuria kitiems visuomenės nariams. Būtent todėl žmonės išlaisvina daugiau emocinės energijos ir įtampos. Jie tiesiog negalvoja, kaip ji paveiks kitus. Man tai – ne žmogaus psichikos pasikeitimas, bet tam tikrų emocijų atpalaidavimas, išlaisvinimas ir iškrova“, – sako Richardas Weihe‘as, mokslininkas, Ticino akademinio teatro Šveicarijoje teoretikas.

Nuo dosnumo iki smurto

Aukštuomenės kaukių baliuose kaukės atlieka gana panašią funkciją. Pavyzdžiui, vakaro metu jo dalyviai gali išlaisvinti emocijas, nesilaikyti griežto protokolo, galbūt daugiau paaukoti kilniems tikslams.

Visgi kaukės padeda atsiriboti nuo visuomenės socialinių normų ir ne tokiame teigiamame kontekste. „Žmogus tarsi atribojamas nuo savo veiksmų atsakomybės, sukuriamas abstraktus, sunkiai apibrėžiamas tipas. Tarsi žmogaus veiksmai negali būti vertinami pagal galiojančias normas“, – teigia kaukes tyrinėjantis mokslininkas R. Weihe‘as.

Pasak vokiečių kriminologo, taip žmonės atsiriboja nuo savo įvaizdžio, kurį jie nuolatos suvokia. „Tai ne aš. Naujasis aš (su kauke) sukuria ir naują savęs įsivaizdavimo ir suvokimo visuomenėje modelį“, – teigia H. Clausenas.

Be to, kaukės sukuria apsaugos ir saugumo iliuziją. „Jūsų oponentas ir priešininkas nemato jūsų baimės. Jūs galite suduoti smūgį kitam neparodydamas, ką jaučiate. Neišduodate nei pykčio, nei užuojautos, nei baimės“, – priduria psichologas.

Masės ir galia

Neatsitiktinai smurtinių protestų kurstytojai dažniausiai suvokiami kaip neapibrėžta grupė, dar žinoma kaip „juodasis blokas“. Tai ne tik apsaugo konkrečius asmenis, bet ir padidina jų įtaką.

„Išraiškos laisvė jau yra nebe asmens nuosavybę, veiksmus diktuoja protesto choreografija“, – sako R. Weihe’as.

Grupės dinamika, teigia H. Clausenas, taip pat keičia individo elgesį. „Ribos peržengiamos taip, kad nebelieka jokių kitų veiksmų alternatyvų. Nebegalima ištrūkti iš susidariusios situacijos, o tik bandoma išsilaisvinti iš jos jėga“, – pastebi jis.

Grupė sukuria savotišką „nuasmeninimą“. Individas nebesuvokiamas kaip vienetas, jo veikimas neatskiriamas nuo visos masės. Grupėje anonimu išliekantis individas randa socialinį pritarimą, o tai sukelia pasitenkinimą.

„Kai užpuolamas kaukę dėvintis grupės narys, kiekvienas asmuo jaučiasi vienodai suvaržytas, emociškai dalindamasis užpulto bičiulio likimu, nors greičiausiai nėra niekados jo matęs ar kalbėjęsis“, – aiškina H. Clausenas.

Smurtas užvaldo ir kitą pusę

Saugumo pajėgos, kurios iš esmės priešinasi smurto protrūkiams, idealiu atveju užtikrina saugumą ir veikia pagal taisykles. Tačiau atsitinka ir taip, kad panaudojama perteklinė jėga. Tyrėjų teigimu, taip dažniausiai nutinka tada, kai įstatymų saugotojų negalima identifikuoti ir jie elgiasi kaip grupė.

Saugomos savo uniformos ir apsauginių kaukių saugumo pajėgos taip pat gali įsivelti į smurtinius išpuolius, jei tikisi ar gali būti tikri, kad konkretūs žmonės liks bevardžiai ir nebus patraukti atsakomybėn. Jie taip pat stoja akis į akį su demonstrantais kaip neapibrėžta grupė – taip pat norėdami apsaugoti savo identitetą ir padidinti bendrą įtaką.

Tada abi pusės – smurtaujantys demonstrantai ir saugumo pajėgos – laiko save uždara grupe, „mes“ prieš „kitus“. Grupė nustato taisykles, o anonimas prisitaiko ir keičia savo elgesį pagal grupės poreikius ir reikalavimus.

Galbūt dėl to daugelyje Europos valstybių, pavyzdžiui, policijos pareigūnai, turi dėvėti uniformą, ant kurios nurodyta jų pavardė, laipsnis ar tarnybinis numeris.

Kūrybingumo Honkonge pavyzdžiai

Pekino vyriausybė Honkonge, atsižvelgdama į masinius protestus, bandė uždrausti dėvėti kaukes. Tuo tarpu demonstrantai draudimo nesilaikė originaliomis idėjomis, pavyzdžiui, dengdami veidą Helovino kaukėmis, kurios nebuvo uždraustos, arba dėvėdami Honkongo vyriausybės vadovės Carrie Lam, Kinijos prezidento Xi Jinpingo ir kitų aukšto rango vyriausybės atstovų kaukes.

Kaukių tyrinėtojas Richardas Weihe'as džiaugiasi tokiomis idėjomis: „Tai nuostabi idėja! Nes kaukė taip pat yra įvaizdis, darantis tam tikrą efektą. Matant savo vadovų atvaizdus, kai kuriose šalyse pareigūnams gali kilti dvejonė, ar pulti ir šaudyti.“

Tokios originalos idėjos tapatybei slėpti išlieka būtinos, nes Pekinas, kuris siekia visiško asmenų sekimo, Honkongo Aukščiausiąjį teismą paragino sugrąžinti anksčiau panaikintą draudimą dėvėti veido kaukes.

Specialistų teigimu, įprastai žudikai taip pat dėvi kaukes. Ne tik tam, kad liktų neatpažinti, bet ir todėl, kad kaukė sukuria reikiamą atstumą nuo aukos. Tai leidžia žudyti ir aukai neparodyti savo emocijų.

Visgi pastaruoju metu kai kurie žudikai sąmoningai nedengia veidų. Jie nori būti pripažinti ir priimti.

„Jie jaučiasi kaip scenoje", – sako kriminologas H. Clausenas. – Tokiu būdu jie gali kompensuoti savo pasitikėjimo savimi stoką. Jie ne tik naudojasi valdžia, bet ir bando kontroliuoti, o kartais ir skleisti kolektyvinę baimę.“