Mokslas ir IT

2019.12.17 05:30

Norvegijoje dirbantis Lietuvos mokslininkas įspėja mokytojus – laimės didesnis atlyginimas neatneš

Jis nemėgsta žodžio „emigracija“, nes išeinantys, pareinantys ir keliaujantys žmonės yra šiuolaikinės visuomenės dalis. Gediminas Karoblis – Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto Muzikos instituto profesorius, filosofas, daugybę metų dėstęs Vytauto Didžiojo universitete, kaip ekspertas vertinęs ne vieną mokslo projektą tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse. Ar pro norvegiškus akinius Lietuvos mokslas ir švietimas atrodo kitaip, o galbūt skauduliai duria dar stipriau?

Profesorius papasakojo apie darbą Norvegijoje, nepasitikėjimą, papjaunantį pedagogus, Klaipėdos „Žuvėdros“ reikšmę Lietuvai ir kodėl didesnės algos mokytojams neatneš laimės.

– Norėtumėte, kad kas iš Lietuvos išeitų, o kas į ją pareitų?

– Remdamasis prof. Stasiu Šalkauskiu (filosofu, švietėju, Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi), norėčiau pasakyti, kad švietimo ir mokslo sistemoje labai trūksta tarptautiškumo. Čia ir pareiviai ir ateiviai galėtų padėti. Nekalbu apie marsiečius, kalbu apie ateinančius mokslininkus. Dviem atvejais susidūriau su Talino universiteto pavyzdžiais. Juk mes dažnai galvojame apie mūsų starto pozicijas – Lietuvą, Latviją, Estiją. Viena kolegė Prancūzijoje pasakė, kad yra vieta Talino universitete ir ji nori į ją pretenduoti. Be to, kitas mano bendradarbis Norvegijos mokslo ir technologijų universitete, argentinietis, daktaro disertaciją apsigynęs Mančesterio universitete, ne vienerius metus dirbo Talino universitete.

Štai mokslininkai juda tarp universitetų ir viena iš karjeros stotelių yra Talino universitetas. Pagalvojau apie mūsų lietuviškus ir apėmė nerimas. Ar kas nors galėtų surasti pavyzdį, kai humanitarinių, socialinių mokslų tyrėjai mąstytų apie Lietuvą kaip apie galimą mokslinės karjeros tašką, kuris yra įdomus, turi ką pasiūlyti. Ima nerimas, kad to nėra ir kad reikia padaryti namų darbus. Lygiai tas pats ir kalbant apie pareivius, nes jie susiję.

Kad išeitų, vėlgi grįžtant prie S. Šalkauskio, jis yra minėjęs tokią frazę, „bažnytinės varpinės akiratis“. Varpinė – tarsi provincialumo simbolis. 15 metų mačiau, kaip Lietuvos moksle tarptautiškumas buvo palaipsniui imituojamas. Gaila, nes iš vienos pusės mus spaudžia publikuoti tarptautiniuose žurnaluose, o paskui pasijuto, kad Lietuvos mokslo žurnalai įlindo įvairiausiais būdais į tas tarptautines duomenų bazes. Mes, mokslininkai, žinojome, kad tai neatspindi kokybės. Pats faktas įtraukti kažką į net prestižinėmis vadinamas duomenų bazes yra imitacija.

Kitose Rytų Europos šalyse ne vienas toks žurnalas sudegė kaip koks „fake science“.

Tai daug rimčiau nei „fake news“, nes tai nėra kažkokios žinutės paleidimas, tai yra visa „fake“ sistema, kai mokslas imituojamas, karjeros daromos su gausybe publikacijų, iš kurių didžioji dalis yra niekinės.

Noriu, kad išeitų tas provincializmas. Čia reikia drąsos. Įskaitant projektus (man teko juos ekspertuoti Mokslo taryboje), įskaitant doktorantūros komitetų veiklą – tokios esminės mokslinio darbo sritys, kur tas imitavimas yra akivaizdus. Galėčiau išskirti disertacijas, kurios tikrai buvo tarptautinės. Pavyzdžiui, keli komiteto nariai iš užsienio. Manau, kad Lietuvoje objektyvaus požiūrio mokslininkai negali užtikrinti. Čia per daug viskas susiję, dažnai negalima tikėtis nešališko vertinimo. Dauguma, gal net 90 proc., atvejų pakviečiamas „dėl kvapo“ vienas ekspertas iš užsienio. Dažniausiai tai būna lietuvis, dirbantis užsienyje, nes disertacija parašyta lietuviškai. O temos būna tarptautinės.

Norėtųsi, kad doktorantai ir mokslininkai gerąja prasme išeitų į Pasaulį, kurtų lietuvišką terminiją, bet nebijotų parašyti angliškai, prancūziškai, vokiškai tuos tekstus. Žinoma, tai yra rizika, nes kiekvienas taip tampa labiau pažeidžiamas, su jo tyrimais gali susipažinti visas pasaulis. Pats su savo tekstais anglų kalba daugiau kartų „gavau per galvą“ gerąja prasme.

Mokslo taryboje komisija skiria, pavyzdžiui, 100 tūkst. eurų, konkretiems žmonėms. Kokia yra sistema? Tai nėra nešališkas vertinimas. Visi žmonės dirba Lietuvoje ir gal vienas ar du iš užsienio paimami dėl „skonio ir kvapo“.

– Kodėl taip daroma? Patogu?

– Patogu. Sukurta ir veikia tokia sistema. Visgi mokslo kokybė turėtų būti užtikrinta per nešališką vertinimą. Čia negalima taupyti pinigų, nes sistema pasidaro ydinga. Buvęs vertintojų pusėje, pats nenorėčiau dabar rengti projekto.

Labai užjaučiu tuos, kurie bando kapstytis, bet jų nėra tame trumpajame sąraše.

– Galime iš kitų šalių perimti gerąją praktiką?

– Be abejo. Norvegijoje mokslo kalba vienareikšmiškai yra anglų kalba. Norvegijos mokslo taryba, man atrodo, šiuo metu jau nebegauna jokių projektų, parašytų norvegiškai. Nors suprantama, kad yra tyrinėjama kalba, istorija. Aš pats domėjausi Knuto Hamsuno kūryba, esu parašęs straipsnį.

– Lyginote jo kūrybą su Fiodoro Dostojevskio?

– Taip. Dėl jo simpatijų fašizmui ir Hitleriui Hamsunas buvo persona non grata Norvegijoje. Požiūris šiek tiek pasikeitė tik išleidus jo raštus 2007 metais.

Norvegijoje būtų sunkiai suvokiamas pinigų dalijimas vien monografijai parašyti.

Esu vertinęs kai kuriuos mokslinius projektus Austrijoje, JK, Prancūzijoje, bet geriausiai žinau Norvegijos pavyzdžius. Manau, kad gerąją patirtį galima perimti identifikuojant, kas yra vadinama „center of excellence“. Tai sėkmingi mokslininkų grupių branduoliai. Dešimtmetis finansavimas kaip Norvegijoje. Norvegijoje yra tokie centrai, branduoliai, jie finansuojami. Vieni atsiranda, kiti dingsta, bet pinigai yra skiriami ne vienam mokslininkui, o krypčiai. Ji gauna būtinų steroidų, kad prasiveržtų tarptautinėje konkurencijoje, kuri yra žiauri. Pavienių mokslininkų finansavimas leidžia gerai gyventi vienam mokslininkui, bet jauniems, pradedantiems mokslininkams ši sistema nepadeda. Priešingai – ji numuša viltį, nes tik patys kantriausi, kurie dešimt metų laukia, finansavimą gauna. Rodos, duoda, nes jau nusibodo, kad taip ilgai prašo.

Į Norvegiją iš JK ateina dėmesys talentingiems pedagogams. JK šalia „Research Excellence Framework“ yra įvedamas „Teaching Excellence Framework“. Yra suprantama, kad galbūt yra žmonių, kurie neturi tokio didelio mokslininko talento, bet jie yra puikūs ugdytojai. Nuspręsta, kad tokie žmonės yra labai svarbūs, jiems reikia atlyginti už jų darbą. Jie parašo mažiau straipsnių, bet juos galima vertinti pagal kitus kriterijus. Steigiami ugdymo centrai, tam tikra mokslininkų grupė sukuria ypač gerą terpę kitiems ugdytis.

– Tarsi jungiamoji grandis?

– Taip. ES finansavimas yra skiriamas grynajam mokslui, o taip pat ugdymui. Pavyzdžiui, „Marie Curie Initial Training Network“, „Erasmus Mundus“. Pastarąją programą žinau kaip savo penkis pirštus, nes ilgai jai vadovavau. Beje, nė vienas Lietuvos universitetas nedalyvauja „Erasmus Mundus“. Vilniaus universitetas trumpą laiką buvo partneris ir paskui iškrito.

– Kodėl?

– Viena iš priežasčių yra pedagoginio darbo ydos. Man pačiam buvo šokas matyti, kokio laipsnio buvo pedagoginio darbo skirtumas tarp profesorių, atvykusių į Lietuvą dėstyti, ir sovietinio tipo profesorių. Kaip profesoriai gerbia studentus? Kaip atkreipia dėmesį į jų nuomonę? Skirtumas milžiniškas. Mes vis dar liekame rusiško ar kiniško tipo pedagogikos rate, o VDU tuo metu jau buvo kitaip. Iš savo vaikų suprantu, kad mes buvome laimės kūdikiai. Dabar prabilome apie medicinos srityje esančią patyčių kultūrą, bet aukštosiose mokyklose jų neįtikėtinai daug.

Studento balsas Norvegijoje yra labai svarbus. Po kiekvieno kurso privalomas susitikimas su studentais aptarti kursą. Kokybės užtikrinimas susijęs su studentų vertinimais. Be to, Norvegijoje kas trejus metus kursą turi vertinti stebėtojas iš užsienio.

Galbūt lietuviškoje pedagogikos tradicijoje yra dar daug baimės ir nesugebėjimo priprasti prie tarptautinių kokybės užtikrinimo standartų.

Iš tų mažų dalykų susideda visuma, kuri rodo, kad Norvegijoje yra kitas požiūris.

Visgi manau, kad Lietuvoje yra sėkmingo pedagoginio darbo centrų. Juos galima būtų remti, finansuoti. VDU Tomas Sodeika sėkmingai dirbo su studentais. Nors tai buvo pagrįsta ne moksliniais pasiekimais, bet charizma, kuri darė įtaką daugybei žmonių.

Kitas pavyzdys – Klaipėdos „Žuvėdra“ ir Skaistės bei Romualdo Idzelevičių darbas. Milžiniškas pedagoginis ir kūrybinis darbas. Nereikia reikalauti iš tokių sėkmingų ir kūrybingų žmonių, kad jie dirbtų mokslinį darbą, kad būtų gerbiami. Jeigu tokia aplinka, kurioje skleidėsi „Žuvėdra“, būtų įtvirtinta kaip aukštų pedagoginių pasiekimų centras, galbūt būtų užtikrintas tų gebėjimų pereinamumas ir tęstinumas.

Lietuvoje yra labai mažai jungtinių magistrantūros programų. Mano nuomone, universitetų jungimas buvo paviršutiniškas. Daugybė mokslininkų sakė, sujungsite, o kas toliau. Iš esmės sujungti reikia ne tame lygyje, reikia sustiprinti programas, sritis, sugebėti bendradarbiauti. Gal geriau susijungti su Latvijos, Lenkijos magistrantūros programa? Tada programa gyvybingesnė, prasideda vidinis kokybės užtikrinimas, nes kitas universitetas nėra tik partneris. Draugystė įveda ir kontrolę. Tu jautiesi atsakingas už kitą.

– Sutinkate, kad Lietuvai, lietuviams šiuo metu stinga tautos didvyrių? Reikia herojų?

– Filosofiškai išplėsčiau klausimą. Lietuvoje yra bėda su simboline sąmone. Iš vienos pusės yra labai daug iš praeities ateinančios painiavos, kai mes atsitrenkiame į istorinius simbolius. Kita vertus, sovietinė sąmonė slėpdavo ekonominę pusę. Ji veikė keistai, nes tie, kas mokėsi marksizmą, žinojo, kad viską lemia ekonomika ir bazė. O ant viršaus buvo statomas ideologinis antstatas. Patirdami tą aplinką mes nuolatos buvome įmurkdyti į tą simbolinį mąstymą. Garbės lenta, viskas buvo susieta su daugiausia pasiekusiaisiais, čempionais, nugalėtojais, mėnesio mokytojas ir t. t.

Dabar matau simbolinės sąmonės krizę. Absurdiškas tikėjimas pinigais, ekonomine baze, nors niekas marksizmu nebetiki, laiko jį žlugusiu. Tame kontekste yra didvyrių problema, be to, trūksta kūrybiškumo dirbti su simboliais. Paminėsiu ir žmonių nusivylimą. Visgi tikrai viskas nesusiveda į pinigus. Herojų, didvyrių reikia ne tik tokių, kaip Vytautas ar Jogaila, kurie laimėtų Žalgirio mūšį lemiamą akimirką, bet mažesnių. Paminėjau mokslo, švietimo aplinkos pavyzdį, reikia atrasti talentų įvairovę, juos parodyti ir atskleisti.

Kalbame apie mokytojo profesiją kaip prestižinę iki 2025 m., o dabar matome, kad labiau dugne esame negu prieš tai.

Bet esmė ne pinigai. Profsąjungos kalba apie atlyginimų kėlimą 10 ar 15 proc. Ne ta kryptis.

– O kokia kryptis turėtų būti?

– Ją sunku apibrėžti konkrečiais pasiūlymais, bet svarbiausia, ko norėtų mokytojai, kad visuomenėje atsirastų vertinimo kriterijai, kurie susiję ne tik su pinigais. Apeliuoju į senus laikus, kai gali parodyti, kad buvo sunkių laikų, bet vien dėl to, kad yra simbolinė vertė, darbas laikomas prasmingu. Trumpam grįšiu prie herojų. Jų trūksta, nes mes jų nesugebame atpažinti net savyje. Bendras šių laikų bruožas – savirealizacijos manija. Kai tai pavyksta, tada sėkmės istorija, kai nepavyksta, puolama į desperaciją. Nuo pradžių apibrėžiamos tokios taisyklės...

– Juoda arba balta?

– Taip. Arba iššoksi, arba sugriūsi. Prisimenu tokią istoriją. Kai paklausdavome vienos mokytojos, kodėl ji tapo mokytoja, ji sakydavo, kad Lietuvai reikėjo mokytojų, todėl ir ėjo į mokytojus. Kennedy yra sakęs: „Neklauskime, kam man reikalinga Amerika, klauskime, ką aš galiu duoti Amerikai.“ Tai buvo ryšku Nepriklausomybės atkūrimo pirmaisiais metais.

Daugybė mokslo, kūrybos žmonių metė savo karjeras, nes reikėjo užimti ambasadas, sukurti kariuomenę ir daug kitų dalykų. Toks mąstymas nėra save griaunantis, nes žmogus supranta, kad ta misija atlikta, ir tada prasideda kažkas kita. Paskui buvo ir daug Sąjūdžio imitacijų. Herojaus arba simbolinės veiklos savybė yra ir ta, kad tai turi vykti tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Jei niekas neskęsta, gal nereikia pulti į vandenį ir kažką bandyti išgelbėti.

– Man susidaro įspūdis, kad labai didelė dalis žmonių šiandien nori būti visokiais koučeriais, influenceriais, bet labai maža dalis – mokytojais. Ką jūs manote?

– Pirmiausia galiu pasakyti, kad dažnai remiuosi tuo, kas yra ir matematikos, ir filosofijos grožis. Grožis – paprastume ir klasikoje. Puikiai žinome, kad mokytojas yra klasika, ir reikia stipraus pagrindo, kad šitą atmestum ir eitum kartu su tais naujaisiais stiliais.

Skiriasi ir klasikinis supratimas, kas yra profesija. Čia nepasakysiu nieko naujesnio nei Maxo Weberio mąstymas apie protestantiškąją etiką ir konkrečiai apie pašaukimo sąvoką, susiejant su tam tikru kategoriniu imperatyvu. Koučeris nėra toks užsiėmimas, kuris kiltų iš kategorinio imperatyvo. Hipotetiškai – jeigu geras verslas, tai tada puolu tenai.

Pateiksiu pavyzdį ir pramoginių šokių srities. Yra koučingo komanda „Team Amsterdam“. Vienas iš komandos narių prieš tai buvo verslo konsultantas. Vėliau jis perėjo į koučerius pramoginių šokių srityje, nes tai ne prastesnis verslas. Norvaišų atveju to negalima sakyti, nes sukurta ne tik mokykla, bet ir milžiniška simbolinė vertė Kaunui. Tai ne iš išskaičiavimo daryti dalykai. Netikiu, kad yra tokių koučerių, nors galbūt kai kurie iš jų tai daro iš pašaukimo. Bendrai tai yra toks vikrumas tam tikrose rinkose.

Bet tai nelaiko visuomenės pamatų. Mokytojai laiko savo juodu darbu. Be to, koučeris turi atidėti sprendimą, palikti kažką nepasakyta, nes reikia palikti tai, ką iš tavęs pirktų rytoj, poryt. Pirma turi sukurti problemą, o tada ateiti kaip jos sprendėjas. Taip rinka veikia. Sukuri problemą, poreikį ir ateini tai išspręsti. Bet vėliau reikia tą problemą palaikyti, sugalvoti naują. Mokytojo tikslas – visai kitoks. Tai profesija, kuri tam tikra prasme save naikina. Juk galutinis tikslas, kad mokytojas būtų nebereikalingas, mokinys būtų savarankiškas. Kuo geresnis mokytojas, tuo geriau jis užtikrina mokinio savarankiškumą, laisvę.

– Turbūt sutiksite, kad didelė dalis mokytojų, dėstytojų nesijaučia laimingi? Ar švietimo sistema gali pasikeisti, kad laimės būtų daugiau?

– Pirmiausia – trūksta pasitikėjimo. Mokytojais nepasitikima. Jeigu ir pasiūlys daugiau pinigų, daugiau pareikalaus. Galbūt buvo padaryta klaida, kai buvo įvestas baigiamasis, reitinguojantis moksleivius egzaminas. Mano dukra baigė Norvegijoje mokyklą. Atrodo, tas modelis buvo iš dalies nukopijuotas iš Skandinavijos. Lietuvoje jis panašus, bet turi išimčių, kurios yra esminės.

Pirmas dalykas – visiems moksleiviams privaloma laikyti tik norvegų kalbos egzaminą. Kitų dalykų įrašomas atestate mokytojo pažymys. Išskyrus tuos atvejus, kai egzaminuojamos parinktos klasės. Dukra baigdama nežinojo, ar padarys egzaminą, ar ne. Bet principas yra pasitikėjimas mokytoju. Juk mokytojo pažymys lemia, ar pateksi į vieną ar kitą universitetą. Pasakykite tą Lietuvoje. Iš karto kalbama apie korupciją. Čia ir prasideda nepasitikėjimas.

Mokytojas yra sugniuždytas ir sugriautas. Daromos išankstinės prielaidos, kad jis yra korumpuotas.

Visi standartizuoti testai, reitingai yra tai, kas Lietuvos mokytojus papjauna galutinai. Ne pinigai. Nepasitikėjimas, persekiojimas, reitingų gaudymas yra esmė. Dėstytojas ar mokytojas visada jaučia geležinę direktoriaus leteną. Jei reitingas blogas, jau reikia susirūpinti. Direktorius jaučia savivaldybės geležinę leteną. Per tuos visus reitingus sistema pasmaugiama. Norvegijoje buvo priimtas įstatymas, draudžiantis reitinguoti mokyklas. Gal tai būtų geras dalykas ir Lietuvoje, bet tam reikia labai daug drąsos. Pasitikėjimas reikalauja drąsos. O baimės visada daugiau nei jos. Iš to ir formuojasi socialinė atskirtis.