Kai kurie gyvūnai, o ypač jų jaunikliai gali atrodyti taip, tarsi būtų atkeliavę iš kitos planetos. Gana natūralu, kad juos pamatę žmonės gali pagalvoti, jog į mūsų planetą atkeliavo tikrų tikriausi ateiviai, tačiau tiesa dažniausiai daug žemiškesnė.
Socialiniame tinkle „Twitter“ Danielis Hollandas paskelbė vaizdo įrašą, kuriame nufilmuoti pelėdų jaunikliai. Įrašas greitai sulaukė populiarumo, o pelėdų jaunikliai buvo pakrikštyti ateiviais.
Tačiau gamtoje egizstuoja ir daugiau keistuolių, kurie, rodos, tikrai atkeliavo iš labai toli.
Pasmerkia pirštu
Madagaskaro gyventojai patartų nežiūrėti šiam laibapirščiui į akis. Jeigu gyvūnas į žmogų nukreipia savo ilgąjį vidurinį pirštą, tai laikoma mirtį pranašaujančiu ženklu. Mažieji primatai (nors yra gana maži, jie yra didžiausi naktiniai primatai pasaulyje) yra neįtikėtinai keisti. Jie priskiriami jų pačių pavadinimo šeimai (laibapirštiniams), tačiau priklauso lemūrų antšeimei. Laibapirščius galima atpažinti iš milžiniškų akių, ausų, ilgų, niekada augti nesiliaujančių aštrių dantų ir keisčiausių pirštų visoje gyvūnų karalystėje.
Šių gyvūnų pirštai yra ilgi, labai ploni, o jų galuose styro aštrūs nagai. Ypač ištįsęs vidurinysis pirštas, kuris yra išsikišęs keliais centimetrais toliau už likusius. Šie pirštai turi rutulinius sąnarius, todėl gali būti sukinėjami panašiai kaip mūsų rankos ties pečiais.
Tokie keisti pirštai turi specialią paskirtį. Naktį laibapirščiai keliauja sudžiūvusiomis medžių šakomis, ieškodami tinkamų kamienų. Į šiuos stuksendami savo ilgaisiais viduriniais pirštais, laibapirščiai pajunta aidėjimą ertmėse, kurias padarė mėgstamiausias jų maistas – medgraužių vabzdžių lervos, esančios po žieve. Toks maisto paieškų metodas primena echolokaciją, kurią naudoja šikšnosparniai. Vidurinysis laibapirščių pirštas įkišamas pro mažytes ertmes, aštrus nagas padeda sugauti grobį. Laibapirščiai užima tą pačią ekologinę nišą kaip ir geniai.
Ryjančios kaulus
Šios jūrinės kirmėlės ne itin meiliai pravardžiuojamos zombėmis. Tokį epitetą šie padarėliai užsitarnavo dėl polinkio valgyti kaulus. Be to, net ir osedaksų pavadinimas (lot. osedax) reiškia „ryjantis kaulus“. Šios kirmėlės yra labai svarbios jūrinei ekosistemai.
Banginiams nudvėsus ir nugrimzdus iki dugno, jie kartu su savimi žemyn nusineša ir daugybę maisto medžiagų, todėl žinduolių kūnai netrunka pritraukti osedaksų dėmesį. Kirmėlės įsigraužia į kaulą ir vandenyje išskleidžia plunksnines žiaunas, kurios iš išorės gali priminti gėlės žiedą.
Prie hidroterminių versmių gyvenančioms kirmėlėms giminingi osedaksai ne tik įsikuria banginių kauluose, bet ir patys suteikia gyvenamąją vietą kitiems gyviams. Šiose kirmėlėse gyvena simbiotinės bakterijos. Už prieglobstį bakterijos osedaksams atsilygina skaidydamos banginių kaulus ir taip aprūpindamos kirmėles maistu.
Susprogstančios žuvys
Ši nedidelė žuvis atrodo tarsi pabaisa iš košmaro. Juodoji didžiažiotė – atgrasus, gleivėtas padaras, gyvenantis aklinai tamsioje batipelagialės zonoje. Įdomu tai, kad šios žuvys kartais gali, tiesiogine šio žodžio prasme, susprogti.
Pagrindinė juodosios didžiažiotės ypatybė yra išsiplečiantis skrandis, kuris tarsi balionas kabo 25 cm po žuvimi. Skrandis gali išsiplėsti taip stipriai, jog tampa peršviečiamas. Didžiažiočių pavadinimas išties atspindi jų mitybą: kaulinėmis žuvimis mintančios plėšrūnės gali savyje sutalpinti du kartus už save ilgesnį ir dešimt kartų sunkesnį grobį. Tai žuvys padaro panašiai kaip gyvatės.
Nasrai yra plačiai praveriami, o skustuvo aštrumo dantimis įsikabinant į grobį ir traukiant vidun, jis pamažu ryjamas. Evoliucine prasme, tokia mityba suteikia pranašumą, nes grobio užtenka ilgesniam laikui. Gelmėse plėšrūnams nėra didelio maisto pasirinkimo, todėl vienkartinis milžiniškos aukos suvalgymas ir lėtas virškinimas yra efektyvus būdas tausoti energiją.
Tiesa, jeigu juodoji didžiažiotė nepajus saiko, gali rimtai prisidirbti: jos didžiuli išsitempęs skrandis gali plyšti. Jeigu prarytas grobis yra pernelyg didelis ir negali būti pakankamai greitai suvirškintas, jis pradeda irti pačiame skrandyje. Dėl to besikaupiančios dujos dar labiau plečia skrandį, kol šis galiausiai sprogsta, o nugaišusi didžiažiotė išplaukia į paviršių pilvu aukštyn.
