XXI amžiaus pradžioje per kelias arabų šalis nuvilnijo revoliucijos, žmonėms sukilus dėl socialinės ir turtinės nelygybės. Keli diktatoriai neteko valdžios, o kai kas – ir gyvybės. Tai klasikinė istorija apie diktatūrų žlugimą, kuri kartojasi tūkstančius metų. Ne tik skurdas, bet ir pasipiktinimas šališka teisėsauga, palaikančia tik turtinguosius, sukelia tokius perversmus. Kantrybė turi ribas.
XXI amžiaus pradžioje per kelias arabų šalis nuvilnijo revoliucijos, žmonėms sukilus dėl socialinės ir turtinės nelygybės. Keli diktatoriai neteko valdžios, o kai kas – ir gyvybės. Tai klasikinė istorija apie diktatūrų žlugimą, kuri kartojasi tūkstančius metų. Ne tik skurdas, bet ir pasipiktinimas šališka teisėsauga, palaikančia tik turtinguosius, sukelia tokius perversmus. Kantrybė turi ribas.
Kaip pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis (įskaitant baudžiamąją teisėsaugą) lemia visuomenės ir valstybių pažangą? Kaip vienas kitą veikia gyventojų pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis, žmonių saugumo jausmas ir nusikaltimų baimė? Kokie pokyčiai įvyko per pastaruosius dešimt metų mūsų šalyje? Tokius tyrimus pagal Nacionalinę mokslo programą atlieka dr. Aleksandro Dobrynino grupė.
„Mes analizuojame pasitikėjimą teisėsauga. Pirmą kartą tokį kompleksinį tyrimą darėme 2003-aisiais. Prieš trejus metus kilo mintis, kad būtų neblogai palyginti duomenis. Mes matavome pasitikėjimą teisėsauga ir koks yra žmonių požiūris į žmogaus teises, bausmes ir t. t.“, – kalbėjo dr. A. Dobryninas.
Įdomu, ar Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą paveikė mūsų požiūrį ir administravimo mentalitetą teisėsaugos srityje? Ar jau galime teigti, kad mūsų teisėsauga prilygsta europietiškai? O mentalitetas – itin svarbus, kad valstybė funkcionuotų darniai.
„Pasitikėjimas teisėsauga stipriai koreliuoja su pasitikėjimu vyriausybe. Jeigu nėra pasitikėjimo vyriausybe, nebus pasitikėjimo teisėsauga. Ir atvirkščiai“, – aiškina teisininkas.
Deja, tyrimo duomenys ir apklausos liudija, kad mes kol kas esame arčiau rytietiško stiliaus diktatūrų, kur teisingumas iki šiol taikomas ne visiems.
„Mūsų tyrime dalyvavo mokslinis kolektyvas, sudarytas iš teisininkų, kriminologų, sociologų. Viena iš kolegių linkusi manyti, kad žymiai didesnė bėda yra ne vien elgesys, kuris diskredituoja politikus ir teisingumo principus, bet ir politikų kišimasis į teisėsaugą. Tai be galo blogas fenomenas. Kadaise vienas buvęs VSD vadovas pasakė: Lietuvą valdo triados, sudarytos iš verslininko, teisėsaugos pareigūno ir politiko. Mes labai lengvai galime verifikuoti šią hipotezę. Yra daug pavyzdžių, kur matyti, kaip sueina šitie elementai“, – pastebi dr. A. Dobryninas.
Jeigu iš tikro verslo ar politikos atstovai vis dar sugeba paveikti teisėsaugą savo naudai, visuomenė pagrįstai nepasitiki teisėsauga. Teisingumas turėtų būti bendras visiems. Puikus pavyzdys – Skandinavijos šalyse vyraujantis mentalitetas ir teisėsaugos atstovų sąveika su visuomene.
„Tai solidari visuomenė, kur humanitarinė ideologija diegiama nuo senų laikų. Ta visuomenė ne tokia atomizuota kaip mūsų. Toje visuomenėje policija suprantama kaip visuomenės dalis. Ji kontroliuojama visuomenės ir dalyvauja toje visuomenėje. Egzistuoja ilga tradicija, egzistuoja tokie dalykai, kaip darbo efektyvumas, kurį visi mato. Todėl ir gauname tokį pasitikėjimą“, – sako teisininkas.
O viskas prasidėjo dar anksčiau ir kitoje šalyje. 1789 metais įvykusi Prancūzų revoliucija tapo feodalizmo žlugimo pradžia. Pagrindinis jos rezultatas – teisinė reforma, kurios pagrindinis iniciatorius buvo ne kas kitas, o jaunas ir talentingas generolas Napoleonas Bonapartas, politinę karjerą pradėjęs, pasinaudodamas būtent revoliucija.
Nepaisydamas karinių laimėjimų, karvedys teigė, kad didžiausias jo nuopelnas – XIX amžiaus pradžioje Prancūzijoje ir įvairiose Europos šalyse įdiegtas civilinis teisės sąvadas, vadinamas Napoleono kodeksu. Ir jis buvo teisus. Kodekse įgyvendinta nemažai esminių Prancūzijos revoliucijos reikalavimų. Nuo šiol visi asmenys tapo lygūs prieš įstatymą, galėjo laisvai rinktis profesiją. Buvo įtvirtintos tokios sąvokos, kaip individo laisvė ir nuosavybės apsauga, o Bažnyčia atskirta nuo valstybės.
„Yra įdomių pavyzdžių, kaip pokyčiai kriminalinės justicijos suvokime keitė visą visuomenę. Yra sensacingi britų kriminologo tyrimai, kuris teigia, kad Prancūzų revoliucija, jos ideologija buvo suformuota ir aprašyta Cezare Becaria darbuose. Tai klasikiniai baudžiamojo teisingumo mokslo darbai, kurie vadinasi „Apie nusikaltimus ir bausmes“. Principai, kuriuos mes taikome kontroliuojant visuomenę, anksčiau ar vėliau įgauna politinį atspalvį. Norai kontroliuot visuomenę baudžiamojo teisingumo priemonėmis atsispindi politiniuose procesuose“, – sako dr. A. Dobryninas
Šis modernus kodeksas panaikino įvairius feodalinius suvaržymus, pakeitė politinius procesus ir, išlaisvinęs visuomenės kūrybines galias, davė pradžią pramonės revoliucijai. Esmines laisves ir garantijas išsikovoję Europos gyventojai, tapę lygūs prieš įstatymą, pakeitė istoriją. Vakarų šalys, priėmusios Prancūzų revoliucijos vaisius, ilgam ėmė dominuoti pasaulyje. Štai ką padarė vienas teisinis perversmas.
„ Tai, ką vadiname liberalia demokratija, ką vadiname humanistiniais baudžiamosios teisės principais, yra atėję iš XVIII amžiaus pabaigos – XIX amžiaus pradžios. Įsivaizduokime, kas buvo iki Cezare Becaria arba iki teisinio perversmo Europoje. Bet kuris žmogus galėjo būti suimtas, nepateikiant jokių įtarimų. Jis galėjo būti laikomas Bastilijoje, kiek norėjo valdžia. Ne visi buvo lygūs pieš įstatymą. To pavyko atsikratyti per vadinamą teisinę revoliuciją“, – pastebi teisininkas.
Prieš tai, 1688 metais Anglijoje taip pat įvyko taiki, Šlovingoji revoliucija. Neapsikentę išlaidžių monarchų savivalės, karališkųjų monopolijų sistemos, kai ištisos pramonės šakos atitekdavo pavieniams asmenims, įtakingi įvairių luomų atstovai sugebėjo iškovoti esminius įstatymų pakeitimus. Pavyzdžiui, parlamentas priėmė Asmens neliečiamybės įstatymą. Ilgainiui monarchija Anglijoje tapo konstitucinė. Ši teisinė kultūra pakeitė institucijas ir paspartino visuomenės bei valstybės pažangą. Bet gera pradžia – pusė darbo. Pokyčiai vyksta ir dabar. Pavyzdžiui, kinta požiūris į bausmes, į nusikaltėlius ir aukas.
„Pagal klasikinę teoriją, baudžiamasis teisingumas – tai tarsi perspėjimas kitiems visuomenės nariams. Šiuolaikinės visuomenės požiūris į teisėsaugą kitoks. Teisėsauga nėra institucija, kuri tik baudžia arba persekioja. Atsiranda vieta ne tik neigiamai, bet ir teigiamai pusei. Didėja dėmesys nusikaltimo aukai. Visiškai kitoks požiūris į bendruomenes, į tuos, kurie potencialiai gali tapti nusikaltimo aukomis. Šia prasme pokyčiai teisėsaugoje yra fundamentalūs“, – sako pašnekovas.
Tačiau efektyvus teisėsaugos darbas šiais laikais neįmanomas be visuomenės paramos. Jeigu žiūrime į teisėsaugą tik kaip į bizūną, vargu ar mūsų santykiai su ja bus žmogiški. Yra mokslininkų, kurie sako, kad teisėsaugos reikia bijoti. Kiti tvirtina, jog verčiau bendradarbiauti. Pastarasis modelis akivaizdžiai geresnis, tačiau daug kas priklauso nuo to, kaip mes patys suvokiame teisėsaugą – Kaip potencialų partnerį, ar kaip svetimkūnį. Štai kodėl svarbu suprasti nepakankamo pasitikėjimo priežastis ir mėginti pagerinti padėtį.
„Dabar pasaulinė tendencija juda procedūrinio teisingumo link. Suponuoja, kad yra partnerystės paradigma ir įmanomas pasitikėjimas teisėsauga, kai pareigūnai rodo dėmesį žmogui“, – teigė dr. A. Dobryninas.
Atlikti tyrimai liudija, jog visuomenė Lietuvoje yra konservatyvi. Ji linkusi pritarti griežtoms bausmėms. Dauguma žmonių norėtų grąžinti mirties bausmę. Mokslininkai nesiryžta vienareikšmiškai teigti, kad toks modelis blogas. Tačiau jie siūlo savo sprendimus, kurie skirti ir įstatymų kūrėjams.
„Bandome pagrįsti savo poziciją. Ir politikas, kuris nori priimti sprendimą, turi paklausti savęs, koks sprendimas atitinka jo viziją. Vizija gal būti ideologiškai sąlygota, gali būti liberali. Egzistuoja skirtingi socialistiniai arba humanitariniai, konservatyvūs modeliai. Yra toks dalykas, kaip tinkamumas: ar konkreti mokslinė teorija tinkama visuomenei ir politinei jėgai. Tai yra kito mano tyrimo objektas“, – sako teisininkas.
O šiame tyrime mokslininkai siekė išmatuoti, koks yra visuomenės požiūris į teisėsaugą ir kaip jis pakito per pastaruosius aštuonerius metus.
„Pirmą kartą pabandėme kitaip pažiūrėti į pasitikėjimo sąvoką. Jeigu tas požiūris pasitvirtins, mėginsime pasitikėjimą matuoti kitais būdais ir priemonėmis“, – kalbėjo jis.
Problema ta, kad pasitikėjimas – pernelyg plati sąvoka. Tarkime, pasitikėjimas policija mažuose miesteliuose, kur žmonės puikiai pažįsta pareigūną – tai viena. Tačiau ar galima lyginti tokį pasitikėjimą asmeniu su pasitikėjimu policija apskritai? Juk dažnai į parengtą apklausą atsakantis žmogus net nežino, kokia yra policijos struktūra. Taigi, mokslininkai nustatė du absoliučiai skirtingus pasitikėjimo rakursus. Ką jie siūlo daryti?
„Siūlome pasitikėjimą išskaidyt į patikimumą ir pasitikėjimą. Patikimumas – jeigu matuojame, ar efektyviai dirba ta institucija. Mes matuojame instituciją kaip sistemos elementą. Pirmą kartą (nes tokių tyrimų nebuvo daroma nei Lietuvoje, nei už jos ribų) pabandėme sumodeliuoti pasitikėjimo/patikimumo indeksą“, – aiškina dr. A. Dobryninas.
Buvo pateikti klausimai, kurie matuoja vienokius arba kitokius pasitikėjimo ir patikimumo aspektus. Mokslininkai klausė visuomenės atstovų, kiek, jų manymu, patikimos yra tokios institucijos, kaip policija, teismai arba prokuratūra.
Suskaičiavus indeksus, gautas gana įdomus rezultatas. Visos institucijos, vaizdžiai sakant, yra vidutiniokai. Jos vertinamos maždaug šešiais balais iš dešimties. Tokiu būdu matuojant, t. y. klausiant ne abstrakčiai, bet konkrečiai, atsakantis asmuo priverstas susimąstyti, ką daro policija, ką daro teismai. Tokie atsakymai, be abejo, yra tikslesni ir suteikia tyrėjams daugiau informacijos.
„Mes matom, kad teisėsauga bendrai vertinama teigiamai. Nelabai gerai, bet teigiamai. Šiek tiek geriau vertinami teismai. Geriau nei policija jie vertinami dėl įdomių priežasčių: nes aprūpinimas ir socialinis teisėjų statusas yra aukštesnis negu policija. Pasirodo, šie dalykai irgi fiksuojami. Nepamirštame, kad kažkas tuos nusikaltėlius gaudo. Kažkas tą teisingumą vykdo, gal blogai ar gerai. Tačiau gyvename visuomenėje, kur nešaudoma ant kiekvieno kampo“, – sako pašnekovas.
Ekonomistas Adamas Smithas dar 1776 metais parašė: vyriausybės turi stengtis išlaikyti taiką tarp valstybių, saugoti privačią nuosavybę ir priversti piliečius laikytis įstatymų. Šią frazę būtina prisiminti. Tokiu atveju išradingiems, versliems žmonėms apsimoka kurti naujus produktus. Tai reiškia pažangą ir aukštesnį pragyvenimo lygį visiems. Ir saugesnį gyvenimą. Štai kodėl gerai funkcionuojanti teisėsauga yra ne tik mokslininkų, bet ir visų mūsų tikslas.
