Kartais geriausios mintys mus aplanko tada, kai mažiausiai to tikimės. Archimedas vonioje suvokė, kad skirtingos medžiagos kūnai išstumia skirtingą kiekį vandens. Įlipdamas į vonią jis pastebėjo, kaip pakilo vandens lygis, ir tuomet suprato, kad išstumto vandens tūris turi būti lygus jo paties panirusios kūno dalies tūriui.
Šis pavyzdys yra tik vienas iš daugelio. Nuo ledų ant pagaliuko iki mikrobangų korsnelės – atsitiktiniai išradimai pakeitė pasaulį, kuriame gyvename.
Ledų ant pagaliuko išradimas buvo nepavykusio bandymo pagaminti limonadą rezultatas. 1905 m. vienuolikmetis berniukas Frankas Eppersonas mėgino susikurti saldų gėrimą, tačiau po kiek laiko eksperimentinį puodelį paliko lauke kartu su į jį įmerktu šaukšteliu. Buvo žiemos vidurys, todėl per naktį skystis užšalo, o ryte Frankas jau galėjo pasimėgauti saldžiu ant pagaliuko sušalusiu skanėstu. Tik po 18 metų jis suvokė komercines galimybes ir tuomet pradėjo pardavinėti pirmuosius ledus ant pagaliuko Kalifornijos paplūdimiuose.
Pristatome įdomiausius išradimus, kurie niekas nesitikėjo.
Pirmasis širdies simuliatorius galėjo rimtai pakratyti
Primityvūs širdies stimuliatoriai buvo naudojami jau nuo 19 amžiaus, kai buvo atrasta, jog elektros impulsai gali paskatinti širdies susitraukimus. Tiesa, pirmieji įrengimai buvo didžiuliai, griozdiški, o juos prijungti reikėdavo prie įprastinio elektros tinklo – tai keldavo grėsmę, jog pacientas bus mirtinai nukratytas elektra.
Tik 1960 m. pradėti naudoti kompaktiškomis baterijomis aprūpinti širdies stimuliatoriai. Elektros inžinierius Wilsonas Greatbatchas dirbo su širdies ritmą įrašinėjančiu prietaisu, kai netyčia prie elektros grandinės prijungė netinkamo dydžio rezistorių.
Užuot įrašinėjęs, šis aparatas pradėjo leisti elektrinius impulsus. Greatbatchas greitai suvokė, jog toks mechanizmas gali būti panaudotas užtikrinant nuolatinį ir stabilų žmogaus širdies ritmą. Pirmasis pacientas, 77 metų vyras, dėl šio išradimo išgyveno papildomus 18 mėnesių.
Lemtingos atostogos
Alexanderis Flemingas, tirdamas bakterijas, netyčia pamiršo laboratorinę petri lėkštelę įdėti į inkubatorių, o tuomet išvyko atostogauti. Sugrįžęs pamatė, kad lėkštelėje augusios stafilokoko bakterijos jau pasidengė pelėsiais.
Atidžiau patyrinėjęs petri lėkštelės turinį, jis pastebėjo, kad kelių milimetrų atstumu aplink pelėsį buvo žiedas be bakterijų, kurios įprastai išsikeroja per visą plotą. Ši „magiška“ bakterijas atbaidžiusi medžiaga pasirodė besanti penicilinas, kurį gamina petri lėkštelę apkrėtęs pelėjūnas.
Vėliau išradėjas suprato, kad ši medžiaga gali įveikti įvairių tipų bakterijas. Peniciliną vaistais pavertė kiti du mokslininkai Howardas Florey ir Ernstas Chainas, tačiau be pirminės idėjos jiems greičiausiai nebūtų pavykę.
Ištirpusi šokolado plytelė
Ne tik mikrobangų krosnelė buvo išrasta atsitiktinai, tačiau ir ją sukūręs žmogus toli gražu nepriminė tikro mokslininko. Jis – net vidurinės mokyklos nebaigęs Percy Spenceris. Našlaitis jau nuo 12 metų dirbo ričių fabrike, o kiek vėliau buvo pasamdytas dirbti elektriku netoliese esančiame popieriaus fabrike.
Vėliau jis tapo inžinieriumi kompanijoje „Raytheon“, kuri Antrojo pasaulinio karo metu tobulino radarų technologijas. Vieną dieną išradėjas stovėjo šalia aktyvaus radaro magnetrono ir pastebėjo, kad ištirpo jo kišenėje buvusi šokolado plytelė.
Susidomėjęs jis pradėjo eksperimentuoti su magnetrono poveikiu kitiems maisto produktams. Netrukus bandymai leido sukurti pirmąją mikrobangų krosnelę – prie uždaros metalinės dėžės buvo prijungtas aukšto tankio elektromagnetinių bangų generatorius. Šis išradimas pasiteisino ir 1945 metais „Raytheon“ kompanija jį užpatentavo.
Pamiršo nusiplauti rankas
Pirmąjį dirbtinį saldiklį – sachariną – atrado chemikas Constantinas Fahlbergas. Jis eksperimentavo su konservantais ir, valgydamas bandelę, pastebėjo, kad ji pasidarė saldi.
Mokslininkas suprato, kad saldumą sukūrė medžiaga, kuria jis buvo išsitepęs savo pirštus – jis tiesiog pamiršo nusiplauti rankas.
Tuomet Fahlbergas sugrįžo į laboratoriją, pakartojo savo ankstesnius veiksmus ir sugebėjo atkurti šį dirbtinį saldiklį.
Superklijai „prilipo“ ne iš karto
Ši ypač lipni medžiaga buvo atrasta visai netyčia – ir net dukart! Chemikas Harry Cooveris Antrojo pasaulinio karo metu mėgino sukurti skaidraus plastiko ginklų taikiklius. Viena iš jo išmėgintų formulių suformavo ypač greitai surišančią lipnią medžiagą. Tai buvo įdomus atradimas, tačiau visiškai nenaudingas kuriant ginklų taikiklius.
Išradėjas pakraipė galvą ir pamiršo apie tai net dešimtį metų. Vėliau šią lipnią medžiagą jis dar kartą netyčia pagamino mėgindamas sukurti karščiui atsparų naikintuvo piloto kabinos gaubtą.
Tačiau šį kartą išradėjas jau suprato, kokį komercinį potencialą gali turėti ir lipni medžiaga.
Gėrimas su kokainu už 5 centus
Kai buvo sužeistas Amerikos pilietiniame kare, vaistininkas Johnas Pembertonas tapo priklausomas nuo morfijaus. Ieškodamas alternatyvų, jis 1886 m. pradėjo eksperimentuoti su kokainmedžiu – augalu, iš kurio gaminamas narkotikas kokainas.
Apdorojus šį augalą, jam pavyko pagaminti aromatingą karamelės skonio skystį.
Šį jis sumaišė su saldžiu sirupu, kolamedžio riešutų ekstraktu, gazuotu vandeniu ir pradėjo pardavinėti po 5 centus už stiklinę. Vėliau šis gėrimas, pavadintas „Coca-Cola“, tapo populiariu visame pasaulyje.
Tiesa, teigiama, kad bet kokie kokaino pėdsakai iš šio gėrimo pašalinti 1903 m.
Keptuvių karalius
Nelimpančią apsauginę medžiagą, kuria dažnai padengiamas keptuvės paviršius, netyčia išrado Roy‘us Plunkettas.
Jis mėgino susintetinti netoksišką tokių šaldymo medžiagų, kaip sieros dioksidas ir amoniakas, alternatyvą. Tai darydamas, jis eksperimentavo su tetrafluoretileno (TFE) dujomis. Patalpinęs jas į slėginį indą ir po kiek laiko jį pravėręs, R. Plunkettas išvydo, kad šios dujos polimerizavosi į vaškingus baltus miltelius, kurie buvo labai slidūs ir turėjo itin aukštą užvirimo temperatūrą.
Po trejų metų ši medžiaga, pavadinta teflonu, buvo užpatentuota.
„X“ spinduliai
Vokiečių fizikas Wilhelmas Roentgenas, tyrinėdamas katodinių spindulių vamzdžius, pastebėjo keistą fenomeną. 1895 m. atlikto eksperimento metu jis iš vamzdžio pašalino visą orą, jį pripildė specialių dujų ir per jį paleido elektros srovę.
Tai padarius, vamzdis skleidė fluorescencinį švytėjimą. Tuomet Roentgenas uždengė jį storu, sunkiu juodo kartono lakštu, tačiau už kelių metrų esantis bario platinocianidu padengtas ekranas vis tiek nušvito.
Mokslininkas suprato, kad atrado kažkokius naujus spindulius, galinčius „pereiti“ kiaurai kartoną. Juos jis pavadino „X“, taip nurodydamas jų mįslingumą. Vėliau sužinota, kad šie spinduliai gali sklisti kiaurai per žmogaus kūno audinius ir taip padėti pamatyti kaulus.
