Mokslas ir IT

2019.11.11 20:25

Ledinių ančių namuose vasarojęs Lietuvos mokslininkas – apie dingusius ežerus, kojines miegmaišyje ir pavojus

vasarą Arktyje – tik 5–6 °C
LRT.lt2019.11.11 20:25

Kol kiti Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto (KU JTI) mokslininkai plušo Svalbardo Arktyje, tirdami, kaip tirpstantys ledynai keičia Arkties aplinką ir vandens dugno buveines, jaunesnysis KU JTI mokslo darbuotojas Julius Morkūnas Kolguevo saloje gaudė ledines antis ir atliko joms operacijas. Dabar mokslininkas su šypsena prisimena gyvenimo Rusijos Arktyje kasdienybę, skelbia Klaipėdos universitetas.

Nors J. Morkūnas Arktyje jau ne naujokas – panašiuose tyrimuose yra padėjęs ir anksčiau, šiemet Amžinojo įšalo žemė jį ir kitus ekspedicijos dalyvius pasitiko ypač nesvetingai – be saulės ir su vos 5–6 °C temperatūra birželio mėnesį. Vasarą vykusios ekspedicijos metu mokslininkui teko ir šildyti rūbus miegmaišyje, ir kasti sniegą nuo palapinės.

Į Arktį – su 3 lagaminais

Ekspedicija, į kurią KU mokslininkas išvyko su kolegomis iš Vokietijos, buvo skirta padėti išsaugoti ledines antis ir kitas jūros antis, žiemojančias Baltijos jūroje. Vokietijos ir Rusijos mokslininkai šiltuoju metų laiku šias nykstančias ančių rūšis tiria jau kelis sezonus iš eilės. Stebi jų perėjimo sėkmingumą – kiek išsirita jauniklių, kiek antys valgo.

Šiemet į dešimties žmonių komandą pateko vienintelis lietuvis – J. Morkūnas, prieš tai jau šiek tiek talkinęs panašiuose tyrimuose vokiečių mokslininkų komandai. Julius taip pat turėjo patirties dirbant su tomis pačiomis ančių rūšimis Lietuvoje, kur šios parskrenda žiemoti.

„Buvau vienintelis lietuvis. Esu veterinarijos gydytojas, todėl ekspedicijoje pagrindinis mano tikslas buvo į antis sudėti siųstuvus. Skaičiavau ledines antis, padėjau ieškoti jų lizdų. Implantuodavau siųstuvus ir pagal jų siunčiamus duomenis stebėdavau, kur jos skrenda. Prieš tai kelerius metus buvo dedami tokie šviesos registratoriai – prietaisai, įrašantys šviesos ilgumą visos paros metu. Pagal datą ir šviesos ilgumą būdavo galima pasakyti koordinates vietos, kurioje tam tikras paukštis yra. Tai galėdavai nustatyti +/- 300 km paklaida. Šiais metais į paukščius implantavome tikslesnius prietaisus – palydovinius siųstuvus, kurie dedami į paukščio vidų. Siųstuvai kas kelias dienas siunčia signalą į kosmosą ir palydovai pagal signalą nustato paukščio buvimo vietą bei persiunčia tuos duomenis atgal į duomenų centrus, prie kurių prisijungę galime matyti, kur konkretus paukštis yra“, – savo veiklą Arktyje pristatė lietuvis.

Siųstuvų implantavimo į paukščius metodą KU pirmą kartą jau buvo panaudojęs 2012 m., projekto „Denoflit“ metu, todėl J. Morkūnas buvo puikiai susipažinęs su implantavimo metodika. Norint atlikti tokias operacijas, mokslininkui į Arktį teko gabentis visą įrangą – narkozės aparatą, vaistus, įvairius siųstuvus, lempas.

„Vežiausi du lagaminus reikalingus operacijoms ir vieną su savo asmeniniais daiktais“, – prisimena KU mokslininkas.

Gyvenimas verda palapinėse

Visa ekspedicijos dalyvių buitis vyko atskirose palapinėse. Viena palapinė skirta atlikti operacijoms, kita palapinė – tualetas, dar kita – virtuvė.

„Sraigtasparnyje gabeniesi visus daiktus – vieną palapinę, kurioje gyvensi, kitą bendrą palapinę, skirtą ruošti maistui, palapinę – sandėlį, skirtą talpinti techniniams daiktams ir maisto atsargoms bei kitas. Taip pat vežiesi generatorių. Jį įjungdavome porai valandų per dieną, kad įkrautume įvairius GPS prietaisus, kompiuterius, darbo priemones, racijas, su kuriomis susikalbėdavome išėję darbuotis. Su tuo sraigtasparniu mus atskraidino į vietą, kurioje 630 km atstumu nieko nėra. Žmogaus ten nesutiksi, nors pačioje saloje ir yra įsikūręs kaimas, meteorologijos stotis ir pora naftos platformų“, – pasakojo mokslininkas.

Jo teigimu, ten nėra jokio telefono ryšio ir vienintelė civilizacija, kurią matai – 2 ar 3 kartus per savaitę praskrendantis reisinis lėktuvas iš Archangelsko į Naująją žemę.

„Jei vėjuota ir apsiniaukę – net ir jo nematai. Vienintelė galimybė susisiektu su civilizuotu pasauliu – tai palydovinis telefonas, kuriuo kelis kartus per savaitę susirašydavome su namiškiais 160-ies simbolių standartinėmis žinutėmis ir gaudavome iš žemyne esančių kolegų oro prognozes kelioms dienoms į priekį. Pagal tai žiūrėdavome, ar verta eiti dirbti, ar ne“, – prisiminimais dalinosi KU mokslininkas.

Kojines ir pirštines – į miegmaišį

Vis dėlto, pasak J. Morkūno, 34 dienas gyventi be saulėlydžio su tais pačiais žmonėmis, nebuvo jokios trinties. Juk tundros platybės didelės, o kiekvienas turėjo atskirą palapinę.

J. Morkūnas neslepia, kad šią vasarą Arktyje, vietoje, kurioje jie dirbo, buvo labai šalta. Nuolat pūtė milžiniškas vėjas, „košdamas“ asmenines palapines ir neleidęs miegoti net naktimis. Net birželio mėnesio gale buvo didžiulis vėjas, lietus. O viena dieną ir palapines užsnigo. Temperatūra liepos mėnesį siekdavo 5 ar 6 laipsnius, todėl komandai tekdavo vaikščioti su žieminėmis pirštinėmis ir kepurėmis.

„Saulėtų dienų praktiškai nebuvo, todėl visada ir būdavo vėsu. Einant miegoti susidėdavau apatines kelnes ir kojines į miegmaišį, kad rytą nereikėtų rengtis palapinėje įšalusių drabužių. Išlįsti iš miegmaišio ir apsirengti būdavo nemėgstamiausia mano dienos dalis”, – juokiasi KU mokslininkas.

Nors į ekspediciją mokslininkų grupė važiavo ne pirmą kartą ir žinojo, ko galima tikėtis iš atšiauriosios Arkties, oro sąlygos sukeldavo ir tam tiktų nepatogumų atliekant ekspedicijos darbus. Pavyzdžiui, operacinė implantuojant siųstuvus niekada neįšildavo iki reikiamos temperatūros.

„Pasigaudavome ančių, suleisdavome joms raminamųjų ir grįždavome atlikti operacijos į atskirą operacinę. Operacinėje, tam, kad įranga veiktų, reikia mažiausiai 20 laipsnių. Tačiau tiek niekada nebūdavo. Temperatūra pakildavo daugiausia iki 17 laipsnių. Užsikurdavome krosnį ir apstatydavome šiltais buteliais dujų maišytuvą – anestezijos aparatą, nes esant žemai temperatūrai jis sunkiai veikia. Tada į paukščius įdėdavome siųstuvus ir nešdavome atgal paleisti. Jie atsigaudavo per porą valandų. Kur jie skrenda, iš karto nematydavome, nes neturėdavome interneto. Iš viso sudėjome 14 siųstuvų, iš kurių 13 vis dar siunčia duomenis apie paukščių buvimo vietą“, – atskleidė KU JTI darbuotojas.

Arkties kasdienybė

Nepaisydami atšiaurių oro sąlygų mokslininkų grupė, jei tik nelydavo ar nesnigdavo, kasdien leisdavosi į tundrą atlikti savo užduočių. Ant pečių nešdamiesi kuprines, prikrautas tyrimų įrangos ir atsarginių drabužių, kasdien sukardavo apie 20–30 km.

Užduotys būdavo labai įvairios: nuo perėjimo buveinių stebėjimo, lizdų paieškų iki pačių paukščių gaudymo ir žiedavimo. Vieni mokslininkai dirbdavo su antimis, kiti gaudydavo tilvikus, o dar kiti skaičiuodavo žąsų lizdus.

KU mokslininkas pasakoja, jog šiems darbams atlikti paskirti tam tikri monitoringo plotai, kuriuose metai iš metų stebimas perinčių ančių skaičius.

„Būna taip: išsirikiuoji kas 5 metrai ir eini per tundrą. Paukščiams pakilus tau iš po kojų, registruoji jų lizdus, užrašinėji lizdų koordinates, matuoji ir sveri kiaušinius”, – aiškino jis.

Klausantis J. Morkūno pasakojimo gali pasirodyti, kad kiekviena diena ekspedicijoje – tarsi eilinė darbo diena biure. Kiekvienas iš ekspedicijos dalyvių žino savo pareigas, o darbas kasdien prasideda ir baigiasi neoficialiai nustatytu laiku.

„Apie 9 valandą ryto pavalgydavome pusryčius, tada apie 10 val. išeidavome dirbti ir būdavome iki kokios 20 val., kai saulė jau pradeda žemėti, šaltėti oras. Grįžus tvarkai įrangą, suvedinėji duomenis. Taip pat atlieki buities darbus – valai žuvį, pjauni malkas. Vandenį gerti semiesi iš upelių, gaudai žuvį. Kitą dieną vėl viskas panašiai”, – pasakojo JTI darbuotojas J. Morkūnas.

Kartais ekspedicijos dalyvių rutiną sugriaudavo milžiniškas vėjas ar prapliupęs lietus. Tada jie likdavo savo nedideliame „palapinių miestelyje“ užsiimti asmenine veikla ar atlikti buities darbus.

Prausėsi pirtyje

„Turėjome mobilią pirtį – palapinę, kurioje buvo atskira krosnis. Ją užkūrus, viršuje įšildavo vanduo ir galėdavome nusiprausti. Per savaitę tai darydavome bent kartą, dažniausiai, kai oro sąlygos neleisdavo eiti į ekspediciją. Taip pat lyjant suvedinėdavome duomenis, kai kurie rašydavo dienoraštį ar fotografuodavo”, – prisimena mokslo darbuotojas.

Biotualetas taip pat buvo atskiroje palapinėje. Dar kitoje palapinėje – virtuvė, kurioje buvo įrengta speciali malkomis kūrenama „buržuika“, ant kurios mokslininkai pasigamindavo ir plovą, ir ukrainietiškus barščius.

„Kasdien budėdavo po du žmones, kurie visai grupei paruošdavo pusryčius ir vakarienę, išplaudavo po gaminimo likusius indus. Kai kuriuos produktus patiekalams laikydavome generatoriaus energija įkraunamuose mašininiuose šaldikliuose, o tokius kaip dešros ar lydyti sūriai paslėpdavome po žeme, įšalo žemėje iškasę 30-40 cm gylio duobes. Tas vietas uždengdavome maišais ar samanomis ir jie ilgai išsilaikydavo“, – pasakojo J. Morkūnas.

Tiesa, ilgiau kaip mėnesį gyvenant 5 laipsnių temperatūroje, pritrūko atsivežtų malkų. Papildomų atsargų teko ieškotis netoliese ir apie porą kilometrų neštis rastas lentas bei medieną.

Rūkas – tarsi neįveikiama siena

Atrodo, kokie gi pavojai gali tykoti tundros plynėje, saloje, iš visų pusių apsuptoje vandens. Pasirodo, tų pavojų dar ir ne vienas.

Toks paprastas gamtos reiškinys kaip rūkas, ekspedicijoje gali tapti tikru priešu.

„Kiekvienas nešiojomės GPS prietaisus, nes kartais užeidavo toks rūkas, jog nuėjus 50 m nuo stovyklos galėdavai neberasti kaip grįžti. Jis – kaip siena, o juk aplinkui visur panašus kraštovaizdis“, – tvirtino mokslininkas.

Ir tai ne vienintelis atvejis, kai Arkties gamta gali pakišti koją tiesiogine šio žodžio prasme.

„Kai tik atvažiavome gaudyti ančių, ledas buvo nutirpęs ne nuo visų ežerų, tai pora žmonių įlūžo į ledo properšas. Ištraukėme.Kalnų papėdėse, kur daugiau šešėlių, net ir vasarą daug užsilikusio sniego. Kartais einant per sniegą jis kažkur apačioje atskyla, todėl visada yra galimybė įsmukti iki pusės. Be to, dažniausiai eidavome su ilgais auliniais botais, kad galėtume perbristi upelius. Būna taip, kad rytą gali praeiti tuos botus atsiraitojęs, kur vanduo siekia 20 ar 30 cm, o grįžtant, jei sniegas patirpo, vandens jau pusė metro“, – prisiminė jis.

Tyrėjo teigimu, nepavydėtina situacija susiklosto, jei neturi su savimi kitų sausų drabužių. „Esant tokiai temperatūrai iki stovyklos šlapiam tenka grįžti 2–3 km. Todėl einant daryti darbų visada su savimi nešdavomės atsarginius drabužius: nuo atsarginių pirštinių, kojinių iki kelnių. Juk nežinai, kas gali nutikti“, – įspūdžiais dalijosi J. Morkūnas.

Tačiau turbūt pats didžiausias pavojus Arktyje, nors ir gana retas – per salą migruojančiosios baltosios meškos.

„Dirbti į laukus išeidavome be šautuvų, o jei pultų, pabėgti neturėtume šansų. Tačiau meškos dažniausiai neina į salos vidurį, o vaikšto pakrantėmis. Taip pat jos užeina žiemos metu, kai ledas priplaukia prie salos, tai vasarą ten gana saugu“, – teigė mokslininkas.

Dingstantys ežerai

J. Morkūno kolegos, dirbę kitoje Arkties dalyje, minėjo, kad kalbos apie klimato kaitą – ne iš piršto laužtos. Tai, kad tirpsta ledynai, galima pastebėti plika akimi. Nors ledines antis gaudęs mokslininkas dirbo Arktyje, kurioje ledynų nėra, sako pastebėjęs, kad klimato kaita čia pasireiškia kitais požymiais.

„Einant per tundrą galima pastebėti, kad vietose, kuriose anksčiau buvo seklesni ežerai, dabar likusi pieva. Per 4–5 metus dirbant toje pačioje vietoje galima pastebėti ir tai, kad kitų ežerų vandens lygis senka. Tokie ir yra pagrindiniai klimato kaitos pokyčiai – tundros sausėjimas, mažesnis vandens kiekis. Be to, seklesni ežerai šiuo metu įšąla iš dviejų pusių – iš viršaus ir iš apačios. Žiemą, kai pradeda šalti, nuo krašto pradeda augti ledas, kuris pirmiausia užsidengia viršuje, o po to ir iš apačios. Tirpstant pirmiausia nutirpsta viršus, o apatinis sluoksnis kurį laiką dar išlieka. Jei kartais prasmegsi į kokį ledą nuo viršutinio sluoksnio, tai dar galėsi vaikščioti apačioje esančiu kietu dugnu“, – tvirtino JTI darbuotojas.

Kitas klausimas, kilęs ekspedicijos dalyviams – kodėl ledinių ančių taip mažėja. Lietuvoje lengviausia suskaičiuoti visą ledinių ančių populiaciją, nes beveik 80-90 proc. jų žiemoja Baltijos jūroje. Per 25 metus šių paukščių sumažėję 60 proc. Tai kur jie dingsta? Ar problemos Arktyje? Ar žiemojimo vietose?

„Šiemet, kai Arktyje vėjuota ir šlapia, pastebėjome, kad praktiškai 2000 ha teritorijoje buvo galima rasti tik dvi poras ančių su jaunikliais. Prieš kelerius metus, kai buvo labai geras oras, šiltas pavasaris, dešimt kartų mažesnėje teritorijoje radome gal 10 porų su jaunikliais. Kol kas sunku kažką tiksliai konstatuoti. Kai baigsis projektas, bus aiškiau. Juk ir Arktis žiemos metu neužšąla tiek, kiek anksčiau. Gal paukščiai lieka žiemoti kur nors kitur, ne Baltijos jūroje?”, – spėlioja ekspedicijoje dalyvavęs mokslininkas.