Mokslas ir IT

2019.11.10 19:51

Mokslinė melo teorija: kada pradeda meluoti vaikai ir ar yra negalinčių sakyti tiesos žmonių?

Tautvydas Lukaševičius, LRT.lt2019.11.10 19:51

Žurnale „National Geographic“ pristatoma 1989 metais į prestižinį Princetono universitetą priimto studento istorija. Priėmimo į universitetą komisijos narius sužavėjo vaikino atkaklumas. Jis niekados nesimokė mokykloje, naktis leisdavo lauke, dažnai neturėjo namų, tačiau visada skaitydavo daug knygų.

Universitete jam mokytis sekėsi gerai, jis gaudavo gerus pažymius, tačiau vieną dieną jį atpažino kolegė ir paaiškėjo, kad jis yra buvęs kalinys, kurio visi pasakojimai buvo melas. Įdomu tai, kad universiteto bendrabutyje jis nuolatos miegodavo ant žemės, o ne lovoje, nes tarsi visą gyvenimą buvo pripratęs miegoti lauke. Tačiau ir tai buvo melas.

Kodėl žmonės meluoja, ar yra patologinių melagių ir kada jums pirmą kartą pameluos vaikas?

Kodėl žmonės meluoja?

Oaklando universiteto mokslininkai 2016 metais atliko tyrimą, kurio metu išsiaiškino, kad žmonės dažniausiai (22 proc.) meluoja tam, kad paslėptų savo padarytą klaidą ar netinkamą elgesį.

Taip pat gana dažnai (16 proc.) meluojama tam, kad būtų galima gauti ekonominės naudos. Įdomu tai, kad dėl šios priežasties dažniausiai meluojama artimiesiems.

Be to, kartais žmones erzina ir kitų individų draugija. Jie meluoja (14 proc.) tam, kad galėtų išeiti iš susitikimo, nutraukti pokalbį.

15 proc. žmonių meluoja dėl asmeninių priežasčių, kurios nesusijusios su pinigais, bet tiki, kad melas gali jiems atnešti kitokios naudos.

Kartais meluojama (8 proc.) ir norint padaryti geresnį įspūdį ir sužavėti, kartais (7 proc.) žmonės tiesiog negalėjo pasakyti, kodėl jie melavo.

Melas ir evoliucija

Melas yra milijardus metų evoliucionavęs metodas, dėl kurio galbūt neturėtumėte taip savęs kaltinti.

Mokslininkai teigia, kad mūsų smegenys yra sąlyginai didelės, jog gebėtume komunikuoti su kitais. Juk gebant užmegzti ryšius su kitais žmonėmis, dažniausiai galima pasiekti daugiau reikalingų išteklių.

Tiesa, kartais, norint išlaikyti tam tikrus socialinius ryšius, mums reikia pameluoti. Per visą hominidų istoriją buvimas geru melagiu suteikė genetinį pranašumą, nes tai padėjo palaikyti socialinius ryšius ir padidino išgyvenimo bei savų genų perdavimo palikuoniams tikimybę.

Nors visuomenėje apgaudinėjimas yra smerkiamas, iš tiesų jis išsivystė kaip būdas tobulinti mūsų socialinius įgūdžius ir stiprinti santykius. Tiesa, melavimas gali turėti ir savo kainą, kai per dažnai meluojantys asmenys bus išstumti iš grupės ir izoliuoti.

Dar daugiau, vienas mokslininkų tyrimas parodė, kad melavimas gali kelti stresą, įrodymai leidžia manyti, jog jis gali būti žalingas sveikatai.

Meluojančios smegenys

Melavimas yra kūrybiškumo reikalaujanti veikla, smegenims daug sunkesnė nei tiesos sakymas, nes norint išlaikyti istorijos nuoseklumą joms tenka prisiminti daugybę įvairios informacijos. Dar sudėtingesnis mūsų gebėjimas meluoti sau – tai aukščiausio lygio apgavystė, kurios metu savo mintyse turime kelias informacijos versijas, tačiau vieną iš jų ignoruojame.

Apgaulėje dalyvauja trys pagrindinės jūsų smegenų dalys: už suklydimų pastebėjimą atsakingas priekinis juostinis vingis, elgesį kontroliuojanti dorsolateralinė prieškaktinė žievė ir informaciją iš jutimo organų apdorojanti momeninė žievė. Meluojant šios smegenų sritys suaktyvėja, o tai galima pamatyti pasitelkus funkcinio magnetinio rezonanso tomografiją.

Kada vaikai pradeda meluoti?

Manoma, kad meluoti mes išmokstame gana anksti. Kai kurie tyrimai leidžia manyti, jog tai prasideda vos vaikui pradėjus kalbėti. Bėgant metams mes taip ištobuliname šį meną, jog, skaičiuojama, universitetinio amžiaus jaunuoliai savo mamoms gali pameluoti net kas penktame pokalbyje.

Melo vystymosi modelį pirmą kartą pasiūlė mokslininkai Victoria Talwar ir Kangas Lee. Jų tyrimai atskleidė, kad pirminius melus – paprastas apgavystes, skirtas nuslėpti klaidas ar blogą elgesį – sakyti pradeda dvejų–trejų metų vaikai, dar nė neatsižvelgdami, ar klausytojas jų melais iš tiesų patikės.

Būdami maždaug ketverių metų, vaikai pradeda sakyti antrinius melus: labiau apgalvotas ir sudėtingesnes apgavystes, kurios skamba įtikinamiau. Sulaukę 7–8 metų, vaikai pradeda sakyti tretinius melus, kuriems naudoja nuoseklius faktus ir tęstinius teiginius. Pastarasis gebėjimas išlieka visą likusį gyvenimą.

Meluoti – (ne)žmoniška?

Pasirodo, žmonės nėra vienintelė rūšis, išvysčiusi apgaulės metodus. Šį įgūdį ištobulinę įvairiausi gyvūnijos pasaulio atstovai, tarp kurių vieni labiausiai pasižymėjusių yra juodagalviai kapucinai, išrėkiantys melagingus pavojaus perspėjimus, taip mėgindami nuvyti senesnes beždžiones nuo maisto.

Geri apgaulės meistrai yra ir drugiai Syntomeida epilais, bandantys išvengti plėšrūnų imituodami nemalonaus skonio drugio Cycnia tenera skleidžiamus garsus.

Tiesa, tokias taktikas šie gyvūnai išvystė tam, kad apsaugotų save, o ne sustiprintų socialinius ryšius.

Patologiniai melagiai

Patologiniu melavimu apibūdinamas taip natūraliai ir instinktyviai sakomas melas, jog žmogui pameluoti būna lengviau, nei pasakyti tiesą. Kartais taip meluojantys žmonės net patys gali patikėti savo teiginiais. Patologinio melavimo sutrikimas gali kenkti nuo jo kenčiančių žmonių gyvenimams.

Neurologai išsiaiškino, jog patologinių melagių smegenyse galima aptikti fiziologinių pakitimų: palyginti su įprastinėmis smegenimis, jos turi nuo 22 iki 26 procentų daugiau prieškakčio baltosios medžiagos ir 14 procentų mažiau pilkosios medžiagos.

Manoma, kad šie skirtumai lemia, jog patologiniai melagiai gali lengviau susieti skirtingus atsiminimus ar idėjas. Vis dėlto nėra žinoma, ar baltosios medžiagos pagausėjimas lemia patologinį melavimą, ar dažnas melavimas gali paskatinti struktūrinius smegenų pokyčius.

Įdomus faktas tas, kad dešimties minučių trukmės pokalbio metu net 6 iš 10 žmonių nesugebės nepameluoti.