Mokslas ir IT

2019.10.26 12:46

Naujasis „Infobalt“ vadovas: kodėl „Sodroje“ neturėtų likti nė vieno darbuotojo ir ką 5G ryšys padarys su Lietuva

Tautvydas Lukaševičius, LRT.lt2019.10.26 12:46

„Pabandykite pradėti verslą Tadžikistane arba įsivesti internetą Ispanijoje, tada suprasite, kaip viskas paprasta Lietuvoje“, – LRT.lt teigia naujasis „Infobalt“ vadovas Mindaugas Ubartas. Pasak jo, Lietuva turi tapti efektyviausia pasaulio valstybe, o klišės apie verslo ir valdžios priešpriešą turi būti užmirštos. Jo nuomone, didžiausią grėsmę kelia ne technologijos, o priklausomybė nuo jų: „Turime žinoti, iš kurios pusės miške auga samanos ir kaip išsivirti žuvienės, net jei jos visada galime gauti restorane.“

Jo gyvenimo aprašyme galima rasti visų Lietuvoje veikiančių komercinių ryšio operatorių pavadinimus. Estija, Kazachstanas, Tadžikistanas – šalys, kuriose Mindaugas Ubartas praleido nemažai laiko dirbdamas komercijos vadovu. Telekomunikacijų „profo“ gyvenime – naujas iššūkis: nuo spalio 14 dienos jis pradėjo dirbti IT sektoriaus rinkos žaidėjų interesus atstovaujančiame „Infobalt“.

LRT.lt jis papasakojo apie tai, kiek ekranų šiuo metu yra jo vaikų gyvenime, kodėl dar prieš robotams atimant darbo vietas žmonės patys pradėjo dirbti robotų darbą, kokie įsitikinimai trukdo žmonėms ištrūkti iš apgaulingos iliuzijos, kad jie nesugebėtų uždirbti daugiau.

– Mindaugai, esate dirbęs visose Lietuvoje veikiančių ryšio operatorių bendrovėse... Rodos, šis segmentas pasižymi didele konkurencija, o ekspertai pažymi, kad būtent dėl jos Lietuvoje yra vienos mažiausių paslaugų kainų ES. Noriu paklausti, kokį pats ryšį naudojate šiuo metu?

– Esu dirbęs didžiausiose komercinėse bendrovėse. Po privatizacijos dirbau „Lietuvos telekome“, vėliau „Bitėje“, „Tele 2“ bendrovėje. Šiai kompanijai atstovavau dirbdamas Estijoje, Kazachstane. Tadžikistane jau dirbau su „Telia“.

Mano telefono numeris yra įsigytas iš „Bitės“ ir ilgą laiką migravo po kompanijas. Šiuo metu naudojosi „Telia“ paslaugomis. Šeimoje naudojamės visų operatorių paslaugomis: nuo telefonų ir interneto iki signalizacijos.

– Operatorių konkurencija duoda daug naudos vartotojui?

– Lietuvoje yra labai sveika konkurencija. Tai lemia tai, kad Lietuvoje operatoriai dirba labai efektyviai. Tai rodo pelningumo ir efektyvumo rodikliai. Šios kompanijos generuoja pinigų srautus, kuriuos tada gali investuoti į naujas technologijas. Aktyvi konkurencija padarė tai, kad efektyvumas yra didelis, kainos yra labai geros, be to, paslaugų kokybė yra labai aukšta. Kitose šalyse, kuriose dirbau, taip pat norėjome, kad konkurencija būtų tokia kaip Lietuvoje.

Jeigu bendrovėje atsiranda neefektyvumų, tarkime, kad be priežasties nusprendžiama padidinti kažkokios paslaugos ar produkto kainą, ji praranda konkurencinį pranašumą. Daug netenka ir visa visuomenė, valstybė.

– Iš Estijos, kurią dažnai mums siūloma kopijuoti, išvykai į Kazachstaną? Ką ten radai?

– Kai gyveni Lietuvoje, tavo mąstymas apibrėžiamas 300 km spinduliu. Išvažiavęs į Estiją praplėčiau tas ribas iki 600 km. Tada daug geriau suprasdavau, kas vyksta Baltijos šalyse, Suomijoje, Sankt Peterburge. Mes labai dažnai ieškome skirtumų, tačiau nematome bendrumų. Kai pradedi vertinti savo elgseną, viskas atrodo kitaip. Iš mano vadovybės, kuri sėdėjo Stokholme, perspektyvos derybos tarp lietuvių, latvių ir estų jiems atrodė tarsi derybos tarp JAV, Indijos ir Kinijos, tačiau mes esame nedidelės valstybės. Išvažiavimas į Kazachstaną mano akiratį praplėtė tūkstančiais kilometrų. Gyvendamas ten nusprendžiau, kad keliausiu dar labiau į Rytus, aplankiau Honkongą, Pietų Korėją, Japoniją.

Kazachstanas tai yra didžiulis plotas su 17 milijonų žmonių ir 14 regionų. Būdamas komercijos direktoriumi turėjau valdyti tuos regionus, kurie yra vos ne Lietuvos dydžio. Iš vieno šalies galo į kitą reikia skristi 2,5 valandos, todėl vienokius rinkodaros veiksmus gali bandyti viename regione, visai kitokius – kitame. Ten, kur randi raktą į sėkmę, gali tai perkelti kitur. Lietuvoje to nepadarysi. Nepadarysi veiksmų Plungėje, kad apie juos nesužinotų gyventojai Visagine. Per LRT.lt jie paskaitys, kas vyksta. Kazachstanas nėra vienalytis. Tai atvėrė visai kitokį suvokimą, verslo valdymas visai kitoks.

Paprastas pavyzdys – klausiu technologijų vadovo, ar Aktau mieste jau pastatytas tinklas. Gauni atsakymą: „Jie sako, kad stato.“ Lietuvoje, gavęs tokį atsakymą, technologijos direktorių apkaltinsi tuo, kad jis nekontroliuoja proceso. O Kazachstane turi suprasti, kad klausi žmogaus, sėdinčio Vilniuje, ar Neapolyje stato bazinę stotį. Negali nueiti pažiūrėti, turi pasitikėti žmonėmis.

– Koks Skandinavijos verslininkų požiūris į verslą? Jis skiriasi nuo amerikiečių, japonų, lietuvių?

– Aš dirbau Švedijos kompanijose. Švedijoje yra gana unikalus vadybos stilius. Daug sprendimų priiminėjami tik bendru sutarimu. Vengiama konfliktų. Konfliktai yra blogo tono ženklas. Mano nuomone, laukiant to bendro susitarimo sumažėja efektyvumas. Susitikimas po susitikimo, kompromisas po kompromiso. Kas yra labai gerai, tai, jog po bendro susitarimo įgyvendinimas nestringa, niekas nieko neklausinėja.

Mes, lietuviai, Baltijos italai, vieną dieną susitariame į vieną pusę, kitą dieną jau persigalvojame. Švedijoje jaučiamas proceso džiaugsmas. Suomiai jau yra labiau amerikietiški, labiau siekia rezultato. Mes esame pakibę tokioje tarpkultūrinėje erdvėje. Turime gana daug biurokratizmo, kuris atėjęs iš planinės ekonomikos, turime daug amerikonizmo, kai galvojama tik apie rezultatą, turime kažką išmokę ir iš Skandinavijos stiliaus. Mokame pasirinkti. Kai sprendžiama tau nemaloni problema, renkamės būti skandinavais, kai reikia kovoti dėl algos, jau esame amerikiečiai. Skandinaviškas stilius yra lėtesnis ir gilesnis, tiesa, galima pastebėti ir daug dvigubų standartų, nors tai gana bendražmogiškas dalykas.

– Kokia jūsų IT sektoriaus ir visos Lietuvos ateities vizija?

– Lietuva turi būti efektyviausia valstybė pasaulyje. Manau, turime visomis priemonėmis siekti „real time governance“, „real time companies“, „real time economy“. To padaryti negalima be informacinių technologijų ir nesuliejant jų su kitomis technologijomis. Mes esame per maži, kad galėtume sau leisti būti neefektyvūs. Negalime švaistyti išteklių. Turime galvoti, kaip padaryti, kad pinigų apytaka valstybėje būtų greitesnė. Nuo kiekvienos pinigų apyvartos mes sumokame mokesčius į biudžetą. Jeigu aš noriu pastatyti namą ir jį parduoti, kodėl aš turiu 2 metus tvarkyti kažkokius popierius. Per tą laiką aš nieko neuždirbu, nieko neduodu ir valstybei.

Turime labai daug elektroninių paslaugų, bet esmė ta, kad popierinius dokumentus pakeitėme elektroniniais, bet mes nepakeitėme paties jų apdorojimo proceso. Tikiu, kad tam tikros institucijos turi būti serveriai. Jose neturi būti nė vieno žmogaus. Pavyzdžiui, „Sodra“. Į ją visi duomenys suplaukia, visi mokesčių mokėtojai yra žinomi, pensijų ir pašalpų gavėjai yra žinomi. Ką ten veikia žmonės? Algoritmai yra žinomi. Jei telekomunikacijų bendrovės gali aptarnauti milijardus transakcijų, kodėl negalima to padaryti su 1,3 milijono dirbančių žmonių. VMI, daugelis verslo įmonių daug nuveikė skaitmenizuodamos veiklą, bet tikrai dar nesame pasiekę tiek, kiek galėtume.

Daugelyje sričių lenkiame turtingas valstybes, kurios gali sau leisti švaistyti. Mums reikia vienos krypties, bendro visuomenės susitarimo, turime nustoti vienas kitą erzinti prašydami įvairiausių pažymėlių. Užsienyje gyvendamas šešerius metus beveik visus reikalus galėjau sutvarkyti nuotoliniu būdu, tą gali visi, bet nėra įpročio. Net neturime nuotolinių susirinkimų kultūros.

– Pirmos 10 jūsų darbo „Infobalt“ dienų. Kokios jos buvo?

– Mes nesame didelė organizacija, šiuo metu dirbame penkiese. Pirmąsias dienas bandžiau išsiaiškinti, kur patekau. Kitas 3 dienas bandžiau parduoti IT sprendimus centrinėje Azijoje. Savaitgalį aplankiau mokyklos (KTUG) Alumni renginį, aplankiau mokyklos įkūrėją Bronislovą Burgį. Šią savaitę susitikinėju su organizacijos nariais, dalininkais ir noriu išgirsti, ar mano vizijai jie pritaria. Dalis organizacijos narių gali turėti skaudulių, kuriuos reikia spręsti dabar, todėl turiu juos išgirsti. Įdomu, kas vyksta ministerijose, ką galvoja akademinė bendruomenė. Vienas mano tikslų yra visus paraginti dirbti kartu.

– Kokie tie pagrindiniai skauduliai?

– IT sektoriaus įmonėms trūksta žmonių. To mes neišspręsime taip paprastai. Reikia keisti visą švietimo paradigmą, kad vaikus ne ant konvejerio mokyti pagal gimimo datą, juos mokyti reikia pagal jų interesus. Ar turime elektroninę mokyklą, kurioje nuo pirmos iki dvyliktos klasės vaikai galėtų mokytis? Ar turime elektroninį universitetą? Vis dar turime plytos ir patrankos stiliaus universitetus. Jie turi būti, tačiau šalia turi atsirasti papildomi instrumentai, su kuriais būtų galima tikrinti savo kvalifikaciją, ją kelti. Tai daryti interaktyviau. Mes vis dar turime konvejerį.

Mano vaikai lankė tarptautines mokyklas, ten mokymas pagrįstas visai kitokiais principais. Ne matematika, matematika ir matematika, o žiūrėjimas, kaip gamtoje vykstančius reiškinius gali paaiškinti matematika, fizika, kalba. Matematinę problemą galima apibūdinti kalba.

– Teks bendrauti su politikais. Nebijote lobistinės veiklos?

– Išsiunčiau dokumentus užsiregistruoti lobistu. To reikalauja įstatymas. Lobizmą vertinu teigiamai. Tik visuomenei bendraujant ir diskutuojant galima rasti sprendimus. Jei būsime susipriešinę, nieko nepasieksime. Nėra priešpriešos tarp valstybinio sektoriaus ir verslo. Mes esame visuomenė. Mes visi kartu turime galvoti, kaip bendrai visuomenė turi turtėti. Tas kelias, kad iš vienų visuomenės narių atimti ir duoti kitiems yra 1917 metų revoliucijos lozungai. Nėra blogų ir gerų. Klišės maišo ir supriešina visuomenę.

Džiaugiuosi, kad atstovauju organizacijai, kuri neturi prasmės diskutuoti apie minimalų darbo užmokestį. Dirbame sektoriuje, kuriame yra didesnė pridėtinė vertė. Jei šiam sektoriui bus daugiau dėmesio, visi būsime turtingesni. Jei už mus darbą padarys IT sistemos, mes turėsime daugiau laiko.

– 5G ryšys Lietuvoje. Tikite, kad dar jūsų kadencijos metu bus išplėtotas?

– Taip. Jei nestabdysime su licencijų išdavimu, tikiu, kad operatoriai, matydami perspektyvas, į tai investuos, be to, tikiu, kad atsiras ir daugiau mobilių įrenginių, palaikančių 5G.

Daug kas kritikuoja mūsų miestų plėtrą, sako, kad ji chaotiška. Aš ją matau gana natūralią, atsiranda priemiesčiai. Ten tiesti optiką ir kurti fizinę infrastruktūrą nėra taip efektyvu, kaip, pavyzdžiui, padengti teritoriją 5G ryšiu. Neliks atskirties tarp nutolusių rajonų ir miesto centro.

– Pagalių į ratus nekaišios kaimynai? Rusija ir Baltarusija?

– Jie technologinę pažangą mato kitaip. Yra didesnis atotrūkis tarp ES ir jų, jie yra lėtesni. Vienintelė priežastis, kodėl gali bandyti trukdyti, yra pavydas, nenorėjimas atsilikti. Dėl dažnių, kuriais turėtų veikti 5G, nėra tokios didelės interferencijos pasieniuose. Bandymų gali būti, bet jie neturėtų būti sėkmingi.

– Daiktų internetas? Negąsdina 20 milijardų įrenginių, prijungtų prie tinklo?

– Grėsmę matau tik tokią, kad galime prarasti gebėjimą mokėti gyventi be asistentų. Jei nemokėsime nusipirkti duonos be įrenginio, jei nemokėsime naviguoti be „Google“ žemėlapių – ta priklausomybė nuo technologijų, mano nuomone, yra didžiausia grėsmė. Mes turime žinoti, iš kurios pusės miške auga samanos, turime mokėti išsivirti žuvienės net tuo atveju, jei visada galime nueiti į restoraną jos valgyti.

Daiktų interneto įrenginių dar nėra daug. Bet pažiūrėkite, kokį gėrį jie gali atnešti. Pavyzdžiui, važiuoja autonominis automobilis gatve, vaizdo kamera pamato, kad į gatvę planuoja žengti vaikas, ir perduoda signalą be delsos automobiliui. Signalą perduoda ne tik priekyje važiuojančiam automobiliui, bet ir iš paskos važiuojantiems.

Dar daugiau, įrenginiai medikams gali perduoti informaciją apie mano sveikatą. Jei esu priešinfarktinės būsenos, galbūt nereikia laukti, kol nukrisiu ant žemės. Mirčių neišvengsime, nesu futuristas, kuris tiki, kad pasieksime nemirtingumą, bet galima imtis prevencijos ir padaryti, kad žmogus gyventų ilgiau. Sujungti daiktai gali paveikti ir mano elgseną, pavyzdžiui, jei nesportuoju, neparduoti pyragėlio.

– Kaip spręsti darbuotojų trūkumo problemą?

Darbuotojų užtenka, bet jie daro ne tai, ką turėtų daryti. Vietoje to, kad padidintų savo kvalifikaciją ir darytų darbus, kurie yra gerai apmokami, jie tiki, kad turi dirbti mažą pridėtinę vertę kuriančius darbus. Žmonių turime tiek, kiek turime. Reikia perauklėjimo.

– Iš kasininkės į programuotoją?

– Kiek žinau, neandartaliečio smegenys yra neblogesnės nei mūsų smegenys. Jie tiesiog neturėjo tos patirties, kurią turime mes. Kiekvienas žmogus kol kas turi galingesnes smegenis nei pats galingiausias kompiuteris. Tai motyvacijos ir žmogų supančios aplinkos klausimas. Kasininkės jau nereikalingos, kodėl mes verčiame žmones ten sėdėti ir daryti tą roboto darbą. Dažnai girdžiu, kad robotai atims darbo vietas. Prieš robotams pakeičiant žmones, mes žmones padarome robotais. Žmonės daro robotizuotus veiksmus. Nereikia laikyti žmonių iliuzijoje, kad jie daro tai, kas kuria vertę. Tai išteklių švaistymas.

– Koks gali būti mūsų konkurencinis pranašumas eksportuojant IT sprendimus į kitas šalis?

– Čia gana skaudi tema. IT sektorius turi pereiti nuo valandų pardavinėjimo ir darbo pagal užsakymus į produkto kūrimą ir pardavimą. Kokius IT produktus, sukurtus Lietuvoje, galite pasakyti? IT sektoriaus grožis yra tas, kad užtenka sukurti vieną kartą, o tada galima dauginti ir kopijuoti. Gamybos kaštai pasidengia. Tai kartotinis produktas. Tai intelekto produktas.

Elektroninę knygą kainuoja padaryti vieną kartą, o kiek kopijų parduosi nėra ribos. Turime sukurti produktus ir juos pardavinėti. Negalime toliau pardavinėti darbo jėgos, ji jau pradeda slinkti toliau į Rytus. Darbo jėga slenka ir nėra begalinė. Estija turi problemų, nes bet koks paslaugų centras, kuris atsidaro šalyje, pakelia visų algas. Žmonių yra ribotas kiekis. Svarbu parduoti galutinį produktą, galutinį „know how“.

– Kada vaikus programuoti mokyti?

– Kada tik norite. Mes juos nuolatos programuojame, o jie programuoja mus. Žmonės elgiasi algoritmais, tačiau patys to nesupranta. Vaikams sakome – darysite taip, bus gerai, darysite kitaip, bus blogai. Tai yra klasikinis algoritmas. Taip, ne, taip, ne. Nuliukai ir vienetukai. Paaiškinti, kaip tai veikia, reiktų tada, kai jau gali suprasti.

Kilo dilema šeimoje, ką daryti su ekranais, kiek laiko prie ekranų gali praleisti vaikai. Bandėme paskirti tam tikrą laiką per dieną, pavyzdžiui, dvi valandas.

Kai pradėjau dirbti, mano gyvenime buvo vienas, vėliau du ekranai, tikiu, kad vaikų gyvenime bus bent 4 ar 5 ekranai. Jau dabar yra televizorius, planšetė, išmanusis telefonas. Vaikai tarp jų tą dėmesį paskirsto. Man to padaryti neišeina, galiu būti daugiausia su 2 ekranais. Dabar, kaip tėvas, bandydamas vaikus sustumti į savo 20 amžiaus paradigmą, manau, kad galiu jiems pakenkti.

Tačiau mes įsivedėme taisyklę, kad leidžiame prie kompiuterio tam tikromis dienomis. Pavyzdžiui, savaitgaliais ir trečiadieniais. Laiko limito pojūčio vaikai neturi, po 2 valandų reikia dar laiko. Kai jie žino, kad pirmadienį negalima žiūrėti į ekranus, mano darbas užimti juos kuo ilgiau įdomia veikla, kad ekranams liktų kuo mažiau laiko.