Kaip kiekviename kare, taip batalijose dėl homoseksualų santuokų tikslas pateisina priemones, o priemonės gali būti amoralios ir neetinės. Garbės ir taisyklės nėra labai vertinami dalykai. Esu rašęs, kad nuožmioje kovoje viskas yra leistina: faktų iškraipymas, užsakytos publikacijos, įbauginti mokslininkai, sufabrikuotas mokslas. Šiandien noriu pratęst pokalbį apie manipuliacijas moksliniais faktais ir mokslu.
Kaip kiekviename kare, taip batalijose dėl homoseksualų santuokų tikslas pateisina priemones, o priemonės gali būti amoralios ir neetinės. Garbės ir taisyklės nėra labai vertinami dalykai. Esu rašęs, kad nuožmioje kovoje viskas yra leistina: faktų iškraipymas, užsakytos publikacijos, įbauginti mokslininkai, sufabrikuotas mokslas. Šiandien noriu pratęst pokalbį apie manipuliacijas moksliniais faktais ir mokslu.
Tiesą pasakius, tai neturėtų stebinti. Permaininga homoseksualumo istorija skaičiuoja tiek pat metų, kiek ir žmonijos istorija. Adolfas Hitleris uždarė juos konclageriuose ir nuodijo dujų kamerose. Komunistų laikais jie kartu su disidentais traukinių vagonuose buvo vežami į Sibiro lagerius. Demokratinėse valstybėse jie buvo chemiškai kastruojami (antai žinomas matematikas Alanas Turingas, kuriam turėtume būt dėkingi už kompiuteriją), priverstinai gydomi elektrošoku bei uždaromi į psichiatrines ligonines.
Pasižvalgius į Kinsio visuomenės skalę įvairiuose valstybėse ir įvairiais laikotarpiais lengva pastebėti milžiniškus skirtumus žmonių saviidentifikacijoje. Nesunku suprasti, kodėl homofobiškai nusiteikę politikai teigia, kad homoseksualai „dauginasi per homoseksualumo propagandą“: iš beveik 80 procentų griežtai heteroseksualių žmonių religingoje visuomenėje sekuliarioje šalyje lieka tik ketvirtadalis ir net 55 procentai „išsilaksto“ po skirtingo intensyvumo homofilinių santykių skalę. Įdomu, kodėl?
Dabartinis mokslas gana palankiai žvelgia į homoseksualus: 1973 metais homoseksualumas buvo išbrauktas iš psichinių ligų sąrašo, biologai rado gana daug homoseksualių santykių pavyzdžių gyvūnų pasaulyje, evoliucijos teorija sieja homoseksualumą su padidėjusiu moterų vaisingumu, o genetikai įtaria radę už homoseksualumą atsakingus genus.
Pasaulyje žinomame moksliniame žurnale „Science“ 2014 metų lapkričio mėnesį pasirodė sensacingas jauno politinių mokslo studento iš Kalifornijos universiteto Michaelo La Cour darbas, parašytas kartu su žinomu profesoriumi Donaldu Greenu.
„Kai kontaktas keičia protus“ – taip užvadintas tekstas, nagrinėjo situaciją, kuomet savanoriai vaikščiojo nuo namų durų prie kitų namų durų ir kalbėjo su JAV rinkėjais apie vienalyčių santuokų palaikymą. Studijos autoriai teigė aptikę teigiamą ir išmatuojamą tokių pokalbių naudą. Konservatyvių pažiūrų žmonės, iki pokalbio su homoseksualiu savanoriu buvę prieš vienalytes santuokas, pakeisdavo savo nuomonę ir net palaikydavo vienalyčių santuokų idėjas, išgirdę „jaudinančias, širdingas ir išgyvenimais paremtas“ savanorių istorijas apie jų problemas ir siekius. Paprastai kalbant, tyrimas teigė, kad su homofobiškai nusiteikusiais žmonėmis užtenka nuoširdžiai bei empatiškai pasikalbėti ir jie pakeis savo nuomonę.
Pasižvalgius po lietuvišką „elitą“ galime gana greit rasti užkietėjusių (sakyčiau net profesionalių) kovotojų su „homoseksualų propaganda“, kurie tikrai nepanašūs į žmones, kuriuos lengvai paveiktų nuoširdus pokalbis su homoseksualu. Sociologams nuo seno žinoma, kad žmonės taip lengvai neatsisako savo pažiūrų ir tikėjimo. Dar daugiau, aibės senesnių tyrimų yra daug kartų parodžiusios, jog nesvarbu, ar į kairę, ar į dešinę jie pokalbio metu yra stumiami, žmonių nuomonė tuoj pat sugrįžtą į pradinį tašką, vos jie suvokia, kokią gi žinią jiems yra bandoma taip meistriškai ir subtiliai įteigti. Dėl šios priežasties jauno politikos mokslų studento rezultatai sudrebino tiek sociologų pasaulį, tiek žiniasklaidą, o žmogaus teisių aktyvistai pradėjo permąstyti savo komunikacijos strategiją.
„Science“ žurnale paskelbtas tyrimas demonstravo akivaizdžią pokalbio su homoseksualiu savanoriu įtaką konservatyvių pažiūrų žmonėms.
Šioje istorijoje painumo įnešė ir žinomo specialisto D. Greeno pavardė straipsnio autorių sąraše. Kuomet žinomas sociologijos psichologas Jonas Krosnickas išgirdo apie šiuos rezultatus, jis juos išvadino nesąmoningais, kadangi buvo skaitęs visą eilę straipsnių, teigusių priešingai. Tačiau atsivertęs „Science“ tekstą bei išvydęs žinomo kolegos pavardę, mokslininkas save nuramino: „Aš pažįstų D. Greeną ir pasitikiu jo rezultatais“. Panašiai pasielgė ir didžioji dalis kitų mokslininkų, nors daliai jų skelbiami rezultatai pasirodė jei ne keisti, tai pernelyg geri. Sociologui Andrew Gelmanui keistas pasirodė efekto dydis: 0,8 pokytis penkių balų skalėje, arba beveik 40 procentų nuo realistiško pokyčio.
Minėto rezultato sensacingumas buvo viena iš priežasčių, kodėl daugelis mokslininkų norėjo atkartoti šiuos rezultatus. Vienas iš jų buvo 26 metų homoseksualus studentas Davidas Brookmanas, kuris dar 2013 metais, konferencijoje susipažinęs su M. La Cour bei išgirdęs apie jo darbą, pradėjo planuotis savo busimą tyrimą nuo įverčio, kiek kainuotų organizuoti panašią apklausą. D. Brookmanas buvo daug kartų konferencijose sutikęs publikacijos autorių ir buvo iš jo gavęs informaciją, kad apklausos dalyviams buvo mokama po 100 JAV dolerių. Pirmas klausimas jam kilo tuomet, kai, atsivertęs nepublikuotą teksto versiją, pamatė dalyvių skaičių. 10 000 dalyvių, gaunančių po 100 JAV dolerių, tai jau milijonas dolerių! Dar daugiau, susisiekęs su apklausas organizuojančiomis firmomis, D. Brookmanas išsiaiškino, kad jokiais būdais paprastas studentas negalėtų organizuoti tokios masyvios apklausos, nes paprasčiausiai jokia firma negalėtų taip greitai surasti tokio didelio skaičiaus savanorių ir dalyvių.
D. Brookmanas turėjo 2013 metais daug kitų darbų, todėl po savo pirminio susidomėjimo jam teko atidėti nuosavą tyrimą, kol jis sau nesusirado pagalbininką – heteroseksualų studentą Joshua Kalla, kartu su kurio 2014 metų rudenį jie grįžo prie M. La Cour tematikos.
Matote, mokslinė etika reikalauja, kad tyrimo duomenys būtų laisvai prieinami dar daugelį metų po to, kai tyrimas buvo atliktas, o jo rezultatai buvo paskelbti. Tai yra užtikrinama arba universitetų ir institutų lygyje, arba žurnalų lygyje, kuomet kartu su straipsnio tekstu yra pateikiama papildoma medžiaga. Kitas saugiklis, kuris turėjo suveikti, buvo recenzentai, tačiau šiuo atveju išgelbėjo „Science“ žurnalo atvirų duomenų politika.
Jauni politinių mokslų studentai gana greitai aptiko keistumus tyrimo duomenyse (visas jų sąrašas išsamiai aprašytas jų reporte). Vaikinams visų pirma į akis krito nebūdinga tokiai didelei apklausai statistinių duomenų švara.
Kita keistenybė buvo tai, kad individualių žmonių požiūrio į vienalytes šeimas požiūriai buvo vienodi tiek penkių balų skalėje, tiek 101 laipsnio jausmų „termometre“. Taip, jie buvo identiški, nors anot teksto buvo gauti apklausus dvi skirtingas žmonių grupes. Dar daugiau, šios kreivės nelabai stipriai priklauso nuo apklausos laiko, kas vėlgi buvo keista.
Kita keistenybė buvo „jausmų termometro“ skirstinio formos pokyčiai laikui bėgant. Tiksliau kalbant, keista buvo statistinio triukšmo forma – ji atitiko beveik idealų Gauso skirstinį. Nei vienas iš žmonių savo atsakyme nenukrypo nuo vidurkio daugiau nei 25 procentai į viršų ir daugiau nei 38 procentai į apačią nuo vidutinių reikšmių. Bet kam, kas dirba su eksperimentiniais duomenimis, tai atrodytų įtartina, kadangi net tiksliuose moksluose būna duomenų, kurie nukrypsta daugiau nei dvigubai nuo vidurkio (klaidingas matavimas).
Tačiau dar labiau vaikinus nustebino netikėtai didelis kiekis žmonių, sutikusių atsakyti į apklausos klausimus. Net 12 procentų iš visų apskambintų žmonių sutiko dalyvauti! Tai buvo neįtikėtinai geras skaičius. Vaikinai patys tuo įsitikino, kuomet nusiuntė 13,878 Majamyje gyvenančių rinkėjų laiškus, kviečiančius sudalyvauti apklausoje. Atsakė tik apie 100 žmonių arba mažiau nei vienas procentas! Vaikinai bandė susisiekt su M. La Cour, tačiau gavo atsakymą, kad jis keliauja ir atsakys vėliau. Nekantraudami, jie susisiekė su jo kolega, kuris jiems persiuntė apklausos firmos viceprezidento laišką, kuriame firmos atstovas siūlosi surengti šią masyvią apklausą ir pasitelkti naują apklausos metodiką. Atrodytų, mįslė tuoj bus įminta, lieka tik paskambinti ir paaiškės, toks netikėtai didelis sutikusiųjų dalyvauti skaičius. Koks buvo vaikinų nusivylimas, kai, paskambinę į „uSamp“ firmą, jie sužinojo, kad jie nėra girdėję apie tą apklausą. Kitaip tariant, jaunasis ambicingas politinių mokslų studentas sufabrikavo ir laišką.
Paskutinė vinis į „Science“ paskelbto tyrimo karstą buvo atrasta ne už ilgo. Jaunieji tyrėjai pasidomėjo M. La Cour biografija ir pabandė atrasti, kokios apklausos duomenis jis panaudojo kaip pradinį savo falsifikacijos tašką. Ir jie netrukus surado. Tai buvo 2012 metais atlikta milžiniška apklausa (Cooperative Campaign Analysis Project), kurioje buvo paliestas ir homoseksualų bei vienalyčių porų klausimas.
Gegužės 28 diena „Science“ žurnalas oficialiai atšaukė teksto publikaciją ir pašalino tekstą iš bibliografinių duomenų bazių, o žurnalo svetainėje šalia santrumpos galime pamatyti oficialią redaktoriaus reakciją į kilusį skandalą.
Kaip matome, mokslu būna manipuliuojama ir ne dėl ideologinių sumetimų, o paprasčiausiai dėl žmogiškujų ambicijų ir asmeninių interesų. Belieka tik pasidžiaugti, jog viešai prieinami moksliniai duomenys suteikia progą kitiems jauniems mokslininkams aptikti tokius liūdnus atvejus ir viešai nuplauti gėdingą dėmę.
