Mokslas ir IT

2019.09.25 16:28

Biobanko vadovė: tai ne tik šaldikliai, bet ir biblioteka, padedanti kurti naujus vaistus

kartais reikia ir 190 laipsnių šalčio
LRT.lt2019.09.25 16:28

Keli dideli šaldikliai – taip šiandien atrodo Nacionalinio vėžio instituto biobankas – vieta, kur saugoma po įvairių diagnostinių ar operacinių procedūrų likusi biologinė onkologinių pacientų medžiaga. Tačiau jau greitai, sukūrus nacionalinį biobanką, tikimasi didelio proveržio, kuris bus naudingas ne tik mokslinei bendruomenei, tačiau ir patiems pacientams, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Biobankai yra ateitis – praktinė, mokslinė ir mokomoji. Kaupiame ir dirbame su medžiagomis, kurios padės ateities pacientams – bus kuriami nauji vaistai, inovatyvios diagnostikos ir gydymo technologijos, vykdoma molekulinių ir genetinių vėžio žymenų paieška, o kur dar neįkainojama patirtis jauniesiems mokslininkams“, – įsitikinusi NVI biobanko vedėja dr. Živilė Gudlevičienė.

Pacientai beveik visada sutinka

Terminas „biobankas“ apibrėžiamas kaip „organizuotas žmogaus biologinės medžiagos ir su ja susijusios informacijos saugojimas vienam ar daugiau mokslinių tyrimų tikslų“. Kalbant paprastai – tai yra didelės patalpos, kuriose gali būti ir labai žemos temperatūros šaldikliai, ir suskystinto azoto talpos, ir specialios lentynos kuriuose kaupiama biologinė medžiaga, tokia kaip organų ir navikų dalys, įvairios žmogaus organizmo ląstelės, kūno skysčiai, pavyzdžiui, kraujas ar šlapimas, plaukai, nagai ir t.t. Kokia biologinė medžiaga yra saugoma, priklauso nuo įstaigos - štai Nacionalinio vėžio instituto biobanke daugiausiai kaupiama navikinė medžiaga.

NVI biobankas oficialiai įsikūrė 2012 metais, tačiau apskritai biobankų ištakos siekia daugelį prieš tai vykdytų mokslinių tyrimų – juk kiekvienas mokslininkas, mokslinė ar diagnostinė laboratorija turėdavo savo mažą biologinių audinių banką, kur kaupdavo likusias po diagnostikos ar mokslinio tyrimo biologines medžiagas.

„Jei iš pradžių tai buvo atskirų mokslininkų klinikinių tyrimų biobankai, kuriais naudojosi tik mokslinio tyrimo autorius, tai šiandien tokią informaciją galime teikti plačiai – ir tų užklausimų gauname vis daugiau. Nuo 2012 iki 2015 m. turėjome tik vieną išorinę bendradarbiavimo sutartį, tai vien šiais metais į mus kreipėsi 3 išoriniai vartotojai, klausdami, ar turime vienokios ar kitokios medžiagos jų moksliniams tyrimams“, – pasakojo medicinos mokslų daktarė.

Šiuo metu NVI biobanke saugomi pacientų navikų, kraujo, serumo, plazmos, ląstelių, nukleorūgščių (DNR, RNR) ir kt. mėginiai. Navikų lokalizacijos taip pat įvairios – gerklų, gimdos kūno, inkstų, melanomos, krūtų, plaučių, priešinės liaukos ir sėklidžių.

„Kaip matote, spektras tikrai plečiasi. Tai lemia ir naujų technologijų atsiradimas. Iš pradžių NVI biobanke buvo tik navikinė medžiaga, tada pridėjome ir kraują, ir serumą, ir šlapimą, dabar jau kalbame apie tam tikras ląsteles, kurias galime išgryninti iš navikų“, – kalbėjo pašnekovė.

Žmonės, sako Ž. Gudlevičienė, tampa vis labiau išsilavinę, jie pasiskaito, žino ir savanoriškai donuoja. Juolab, ir bijoti nėra ko – medžiaga iš pacientų imama jų vizito į gydymo įstaigą metu, kai tai reikalinga diagnozei ar gydymo taktikai nustatyti, navikų mėginiai surenkami jau po atliktų operacijų ir diagnostikos procedūrų. Likutinė medžiaga po šių procedūrų, kuri iki šiol dažniausiai buvo sunaikinama (utilizuojama), dabar yra kaupiama bei saugoma biobankuose.

„Kaip tai vyksta? Mes einame pas pacientą ir prašome jo sutikimo, ar jis sutiktų šią savo likutinę medžiagą, kurios jam tikrai nereikės, donuoti moksliniams tyrimams. Tik vienas kitas griežtai pasako, kad tikrai nenoriu, nelįskite prie manęs, bet dažniau taip įvyksta dėl to, kad žmogui iš esmės vėžio diagnozė sukelia stresą ir jis nenori tuo metu galvoti apie dar kažką“, – dėstė pašnekovė.

DNR neturi galiojimo laiko

Pasakodama apie biobankus Ž. Gudlevičienė vis pamini vaizdingą, tačiau ir tikslią metaforą – bibliotekos.

„Į kokią biblioteką norime eiti? Į tokią, kuri yra didžiausia, naujausia, galinti pasiūlyti plačiausią spektrą knygų, straipsnių ir publikacijų. Kuo didesnė biblioteka, tuo ji patrauklesnė vartotojui. Tas pats ir su biobankų patrauklumu mokslininkams, farmacinėms, biotechnologijų kompanijoms ir pan. Pavyzdžiui, kuriant vaistą reikės ne tik naviko, bet ir kraujo, šlapimo, kad būtų galima išsiaiškinti, ar kraujyje necirkuliuoja navikinės ląstelės, ar jos nepasišalina su šlapimu ir į kurį taikinį turėtų veikti naujas tiriamasis vaistas“, – kalbėjo vedėja.

NVI bendradarbiauja su, pavyzdžiui, vienu iš žinomiausių pasaulio vėžio centrų JAV Dana Farber vėžio institutu ir Tarptautiniu vėžio tyrinėjimų centru Prancūzijoje. NVI biobankų medžiagą jie galėtų panaudoti tiek naujų vaistų kūrimui, tiek naujų vėžio rizikos veiksnių išaiškinimui. Tai ir yra pagrindiniai biobankų tikslai – naujų gydymo, diagnostikos technologijų kūrimas. Kadangi biobankas tai ne tik biologinių ėminių, o ir susijusios sveikatos informacijos apie pacientą saugykla, tai mokslininkas tyrėjas, naudodamasis biobankuose sukaupta informacija gauna visą informaciją apie ligą, jos eigą, aišku kruopščiai laikantis asmens duomenų apsaugos reikalavimų, – tai neįkainojamas palengvinimas moksliniams tyrimams atlikti, sutaupantis daug laiko. Nes anksčiau visus mėginius susirinkti ir surinkti informaciją apie pacientą užtrukdavo daug laiko, tuo metu mokslinė idėja jau galėdavo ir pasenti, būti nebeaktuali.

Ši informacija šiandien guli atskirose NVI biobanko šaldiklių lentynėlėse. Kadangi mėginiai turi būti saugomi ilgą laiką, reikalinga ypač žema temperatūra – -80 C, -150 C, o kai kurioms ląstelėms naudojamas skystas azotas, kurio temperatūra yra daugiau nei -190 C.

Medžiagos saugomos neribotą terminą, nes, pavyzdžiui, DNR tyrimams „galiojimo laiko“ nėra – juk ir iš dinozaurų kaulų galime atkurti daug informacijos.

Kita svarbi biobankų veikloje keliama problema – etinės paciento problemos, asmens sutikimo formos bei asmens sutikimo gavimas po daugelio metų panaudoti jo biologinę medžiagą moksliniams tyrimams. Ypač svarbu tinkamai saugoti informaciją bei duomenis apie sukauptą biologinę medžiagą, nes, didėjant mėginių skaičiui ir neturint patikimos informacijos saugojimo sistemos, gali būti sunkiai atsekama su mėginiais susijusi reikalinga informacija. Todėl pažangių informacinių technologijų diegimas biobankuose yra būtinas.

„Saugumas yra užtikrintas ir net negaliu sugalvoti atvejo, kaip biobankas galėtų pakenkti žmogui. Žmones kartais neramina fiktyvūs scenarijai, tokie kaip darbdavys „išsitraukia“ informaciją iš biobanko, sužino, kad darbuotojas serga onkologine liga, kuri tik progresuos, ir jį atleidžia. Toks scenarijus yra praktiškai nerealus, o asmens duomenų ir mėginių informacijos apsauga yra aukščiausios svarbos tikslas. Visi įmanomi saugikliai yra sudėti“, – akcentavo NVI mokslų daktarė.