Mokslas ir IT

2019.09.22 20:43

Wernheris von Braunas: koks buvo kontroversiško kosmoso architekto likimas

raketų kūrimo pradininkai buvo vokiečiai, o Sovietų Sąjunga ir JAV rėmėsi jų pasiekimais
Jurgis Stanaitis, „Kultūros barai“2019.09.22 20:43

Gydytojas ir poetas Friedrichas Krasseris, gyvenęs mažame Austrijos-Vengrijos (dabar Rumunijos) Sibiu miestelyje, 1869 m. liepos mėn. per pikniką pasakė draugams: „Tikėsit ar ne, bet esu tikras, kad per šimtą metų žmogus nuskris į Mėnulį.“ Lygiai po šimtmečio, 1969 m. liepą, Neilas Armstrongas ir Bazas Oldrinas nusileido Mėnulyje. 

Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad pirmas iš „Erelio“ kapsulės turėjęs išlipti Oldrinas, tačiau, neįvertinęs istorinės reikšmės, paprašė, kad Neilas iš „lauko“ nufilmuotų, kaip jis keberiojasi.

Kosminei programai, nuskraidinusiai žmones į Mėnulį, vadovavo vokiečių, vėliau amerikiečių raketinės technikos ir kosminės aviacijos inžinierius, kosmoso architektas Wernheris von Braunas. Nacių partijos, SS narys, karui baigiantis, pasidavė į nelaisvę amerikiečiams ir buvo nugabentas į Amerikos dykumas tobulinti balistinės raketos V-2 (Fau-2). JAV prezidentas Dwightas Eisenhoweris maloniai jį priėmė, nors prieš keletą metų buvo priešingoje barikadų pusėje. Karo metais Aikas (taip jį vadino), būdamas vyriausiasis Sąjungininkų vadas, suplanavo kariuomenės išlaipinimą Normandijoje, o von Braunas tuo pat metu siūlė Hitleriui, kad „smogtų neatremiamą smūgį Niujorkui“.

Genialus raketų konstruktorius niekada neatsikratė niūraus praeities šešėlio. Kai JAV prezidentas Geraldas Fordas 1976 m. nusprendė Brauną, jau sergantį vėžiu, apdovanoti Prezidento laisvės medaliu (aukščiausias apdovanojimas, teikiamas asmenims), Baltųjų rūmų komunikacijos direktorius Davidas Gergenas tam nepritarė, primindamas, kad Wernheris yra nacis, o jo sukurtos raketos Fau-2 per karą bombardavo britų ir belgų miestus.

Kaip iš auksinės karvės primelžti kuo daugiau pieno

Kai baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, jį pralaimėjusiai Vokietijai buvo užnertas apynasris. Pagal 1919 m. birželio 28 d. pasirašytą Versalio taikos sutartį, Berlynas negalėjo plėsti ir tobulinti savo ginkluotųjų pajėgų, tiesa, nė žodžiu neužsiminta apie raketų techniką. Reichsvero generolai greitai susivokė, kad galima tuo pasinaudoti, todėl kilo paprastas klausimas, kaip iš auksinės karvės primelžti kuo daugiau pieno. 1930 m. kurti raketinį ginklą patikėta Armijos ginkluotės Inspekcijos skyriaus viršininkui pulkininkui (vėliau generolui) Karlui Beckeriui ir Berlyno technikos instituto dėstytojui, artilerijos kapitonui (vėliau generolui) Walteriui Dornbergeriui. 1932 m. šalia Berlyno, Kumersdorfe, jie įkūrė eksperimentinę raketų, varomų skystu kuru, stotį.

Kariškiai žinojo, kad kitame Berlyno priemiestyje Reinikendorfe, apleistose kareivinėse, pašėlusių vyrukų kompanija „žaidė“ su raketomis, kurios naudojo skystą kurą. Į šį raketodromą (Raketenflugplatz) 1932 m. balandį atvažiavo juodas sedanas, išlipo civilių drabužiais vilkintys kariškiai – pulkininkas Beckeris, majoras E. von Horstigas ir kapitonas Dornbergeris. Pasiteiravę apie raketas, pakvietė pademonstruoti jas Kumersdorfo poligone. Pulkininkas Beckeris sėkmės atveju pažadėjo sumokėti 1000 reichsmarkių.

Ankstų birželio 22 d. rytą raketa, pripildyta skysto deguonies ir alkoholio, pakilusi į 600 m aukštį, tėškėsi žemėn už 1,6 km. Bet kariškiai susidomėjo ir Wernherį von Brauną, vieną iš grupės lyderių, 1932 m. spalio 1 d. priėmė į Vokietijos karinių pajėgų Artilerijos skyrių.

„Sąsajos“ su Lietuva

Būsimasis raketų konstruktorius Wernheris Magnusas Maximilianas von Braunas gimė 1912 m. kovo 23 d. Prūsijos mieste Virzice (dabar Vižiskas, Lenkija). Jo tėvas baronas Magnusas Freiheris von Braunas (1878–1972) buvo Prūsijos žemės ūkio ministras, konservatyvus politikas. Motina irgi paveldėjo titulą, todėl prie Braunų pavardės puikavosi žodelis von.

Wernherio tėvas 1918 m. tarnavo administratoriumi vokiečių okupuotose Lietuvos ir Lenkijos teritorijose. Tais pačiais metais Lietuvoje jis nusipirko žemės. 1919 m. rugsėjį, kažkuo neįtikęs Prūsijos parlamento nariams, buvo paskirtas Gumbinės (dabar Gusevas) vadovu. Wernheris su broliu Sigismundu ten pradėjo lankyti į pradinę mokyklą. Jų mama, kilusi iš senos vokiečių–švedų aristokratų giminės, buvo išsilavinusi moteris. Laisvai kalbėjo šešiomis užsienio kalbomis, domėjosi literatūra, muzika, astronomija. Sakramento sutvirtinimo proga ji padovanojo Wernheriui ne auksinį laikrodį, o teleskopą, paskatinusį dairytis po kosmoso begalybę.

Sūnus prisimena: „Būdamas paauglys, užsimaniau tapti muziku. Mes kartu su mama keturiomis rankomis grodavom pianinu mokyklos orkestre, bet labiausiai man patikdavo violončelė.“ Išmokęs beveik tobulai groti violončele, svajojo tapti garsiu kompozitoriumi. Yra likę trys jo parašyti kūriniai, datuoti 1927–1928 m., mėgdžiojantys kompozitoriaus Paulio Hindemitho, pas kurį Wernheris mokėsi, stilių. Tėvai labai didžiavosi sūnaus muzikiniu talentu, jis gavo net pravardę Bethovenas.

Domėtis raketomis von Braunas pradėjo ne nuo nulio. Jis negalėjo nežinoti 1650 m. išleisto veikalo „Didysis artilerijos menas“ (lot. Artis Magnae Artilleriae Pars prima), kurį parašė raketų išradėjas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras Kazimieras Simonavičius (1600–1652). Tai pirmoji pasaulyje knyga, teoriškai aptarianti, kaip sukurti daugiapakopę raketą. NASA laiko Kazimierą Simonavičių raketinės technikos pradininku, o rusų kosmonautikos tėvas Konstantinas Ciolkovskis kai kuriuos savo išradimus tiesiogiai grindė Simonavičiaus teorija. Šią knygą studijavo Isaacas Newtonas, Napoleonas Bonapartas, Rusijos caras Petras I…

Aggregat – toks raketų ir raketinių sviedinių, kuriuos Vokietijoje 1933–1945 m. projektavo von Brauno komanda, bendras pavadinimas. Įvairūs projektai turėjo kodus nuo A1 iki A12. Vėliau, karo metais, propagandos reichsministras Josephas Goebbelsas sugalvojo raketai naują pavadinimą Vergeltungswaffe-2 – „atpildo ginklas“ (turėtas omeny atpildas priešo aviacijai už vokiečių miestų bombardavimą). Raketa gavo indeksą V-2, vokiečiai šią raidę taria fau, todėl kitomis kalbomis rašoma Fau-2.

1934 m. von Braunas apgynė disertaciją iš kosminės aviacijos ir tapo jauniausiu Vokietijoje technikos mokslų daktaru. Jam buvo 22-eji. Paskirtas nedidelės laboratorijos Kummersdorf–West ir bandomosios aikštelės vadovu su menka tyrinėtojo stipendija.

Tai kiek jums reikia?

1933 m. kovo 23 d., kai von Braunui suėjo 21-eri, Reichstagas suteikė neribotą valdžią Hitleriui, o šis uždegė žalią šviesą dosniam karinių projektų finansavimui. Prasidėjo Vokietijos perginklavimas.

1935 m. von Brauno grupė išaugo iki 80-ies žmonių ir Kumersdorfe užimama teritorija pasidarė per maža. Net su „parakinėmis“ raketomis čia būdavo ankštoka, o naudojant skystą kurą, rizika išaugo keliolika kartų. Atliekant bandymus, ne sykį griaudėjo sprogimai, todėl nutarta raketų poligonui surasti saugesnę vietą.

Dornbergeris knygoje „Fau-2. Trečiojo Reicho superginklas 1930–1945 m.“ rašė: „1935 m. kovo mėn. prišnekinome generolą von Fritschą, kuris „sėdėjo ant pinigų maišo“, aplankyti Kumersdorfo bandymų stotį. Pademonstravome net tris raketų variklius. Nespėjus jiems nutilti, generolas paklausė: „Tai kiek jums reikia?“

Toks tiesus klausimas šiek tiek suglumino. Naujai bazei pastatyti reikėjo sumų ne su šešiais, bet su septyniais nuliais. Trumpai tariant, generolas von Fritschas pasirūpino, kad Vokietijos valdžia skirtų 20 milijonų markių įkurti pirmajai pasaulyje raketinei bazei. Hitleris mėgo, kad viskas būtų geriausia, didžiausia, visko (karinių lėktuvų, tankų, patrankų ir t. t.) daugiausia.

Pirmas uždavinys – rasti nuošalią vietą. Von Braunas prisiminė tėvo pasakojimą, kad prie Baltijos jūros, Uznamo saloje, netoli Pėnemiundės miestelio, Pėnės upės žiotyse senelis medžiodavo antis. Per Kalėdas aplankęs tas vietas, nusprendė, kad didelis miško masyvas ir ilga smėlėta Baltijos jūros pakrantė bus pati tinkamiausia vieta raketų bandymams. Vokietijos karinė valdžia šią teritoriją nupirko už 750 000 reichsmarkių.

Pėnemiundės raketodromas, pastatytas ir pradėtas eksploatuoti 1938 m., atsiėjo 30 milijardų dolerių pagal šios dienos kursą. Visa kontrolė patikėta von Braunui, kuris, vadovaudamas 20 tūkstančių darbininkų ir inžinierių, mokėjo pasiekti maksimalaus efektyvumo. Baronas pelnė Dzeuso pravardę.

Tais pačiais metais, sulaukęs 26-erių, tapo nacionalsocialistų partijos nariu.

Net ir devynios nėščios moterys kartu neišnešiotų kūdikio per vieną mėnesį

Nesvarbu, koks talentingas esi ir kaip smarkiai stengiesi, – kai kuriems dalykams subręsti reikia laiko. 1939 m. kovo 23 d. į Kumersdorfo eksperimentinę raketų stotį apžiūrėti bandomųjų variklių atvyko Hitleris. Von Braunas detaliai pristatė visas raketos A-4 (vėliau pavadintos V-2 arba Fau-2) sistemas, bet fiureris atsisakė šią sritį laikyti prioritetine, projekto finansavimą apkarpė. (Ir kam jam tos raketos, jeigu 1939 m. rugsėjo 1 d. su įprastais ginklais užpuolęs Lenkiją, po mėnesio, spalio 6 d., be vargo pasidalijo ją su Sovietų Sąjunga!)

Von Braunas, nepaisydamas patirtos nesėkmės, toliau tobulino raketas. Jos pakildavo ir skrisdavo išilgai jūros kranto. Bandymus registravo filmavimo grupė.

1940 m. pavasarį von Braunas įstojo į SS. Po karo aiškindamas, kodėl tapo NSDAP ir SS nariu, rašė: „Iš manęs oficialiai pareikalauta, kad įstočiau į nacionalsocialistų partiją. Tuo metu, 1937-aisiais, aš jau buvau Pėnemiundės karinių raketų centro techninis direktorius. Atsisakymas stoti į partiją reikštų, kad reikės atsisakyti viso gyvenimo tikslo, todėl nusprendžiau tapti jos nariu. Mano narystė partijoje, nereiškė, kad dalyvausiu politinėje veikloje [...].

1940 m. gegužės mėn. pas mane į Pėnemiundę atvažiavo SS štandartenfiureris Mülleris ir perdavė SS reichsfiurerio H. Himmlerio prašymą, kad prisijungčiau prie SS organizacijos. Aš paskambinau savo viršininkui generolui-majorui W. Dornbergeriui. O šis pasakė, jei noriu tęsti darbą, neturiu kito pasirinkimo, kaip tik priimti pasiūlymą.“

Kai kurie biografai mano, kad būta visai kitų šios narystės priežasčių, nes 1940 m. gestapas dar nesidomėjo Pėnemiundės raketine bandymų baze, joje nesilankė.

1942 m. vasarą von Braunui reikėjo išspręsti dvi svarbias problemas. Pirma, sukurti variklį, kuris pakeltų į orą raketą, sveriančią 13 t ir turinčią užtektinai kuro, kad nuskristų apie 200 km, o greitis būtų keturis kartus didesnis už garso greitį. Kartu reikėjo ataušinti degančio kuro sukeliamą karštį – degimo kameros sienelės perdegdavo kiaurai. Kilo idėja įrengti vėsinamąjį sluoksnį, naudojant spiritą. Ant degimo kameros sienelių padarė tūkstančius mikroskopinio dydžio skylučių, per kurias nedideliu slėgiu purkšdavo spiritą.

Antra, ore išlaikyti nekintamą raketos kursą irgi nesisekė. Iškart po starto viskas eidavosi normaliai, bet ilgainiui raketa pradėdavo suktis, skrisdavo atsitiktine kryptimi ir trenkdavosi į žemę. Kad Fau-2 išlaikytų nustatytą kursą, von Braunas įrengė giroskopus ir krypties vairus.

1942 m. spalio 3 d. išbandytas naujausias raketos prototipas. Didžiausio slaptumo sąlygomis, kad nesužinotų Sąjungininkai, von Braunas sukūrė pirmąją balistinę raketą, kuri, sverianti 13 tonų, 14 m ilgio, pakilo į 80 km aukštį ir nuskrido 190 km.

Hitleriui, Anglijos premjerą Winstoną Churchillį vadinusiam pusiau amerikiečiu, kuriam įtaką daro žydai, o „dar ir girtuokliu“, Amerikos prezidentą Frankliną D. Rooseveltą dėl paralyžiuotų kojų visiškai rimtai laikiusiam sifilitiku (nors Goebbelsą irgi kamavo dešinės pėdos paralyžius), 1942-ųjų pabaigoje pradėjo nesisekti. Japonams užpuolus Perl Harborą, į karą įsitraukė amerikiečiai. Vis labiau grimzdamas į pesimizmą ir save apgaudinėdamas fiureris ėmė šnekėti apie „ypatingą ginklą“, išgelbėsiantį Vokietiją. Vienas iš tokių ginklų turėjo būti von Brauno raketos.

Tam jaunuoliui tikrai 28 metai?

1943 m. liepos 7-osios rytą ginkluotės ir karinės pramonės reichsministras Albertas Speeras iškvietė von Brauną ir jo viršininką generolą-majorą Dornbergerį pas Hitlerį į Rastenburgą. Von Braunas apsivilko juodą SS šturmbanfiurerio uniformą, kurią po daugelio metų drabužių dizaineris Karlas Lagerfeldas pavadino „seksualiausiu vyro drabužiu per visą žmonijos istoriją“. Virš Pėnemiundės tvyrojo tirštas rūkas, bet po pusės valandos skridimo He-111 sėkmingai nutūpė Rastenburge, kur jau laukė automobiliai, kad nugabentų į Vilko irštvą.

„Man pasakojo, kad jūsų projektas sėkmingai eina į priekį“, – tarė Hitleris. „Taip, mano fiureri, – atsakė von Braunas ir priėjo prie kino ekrano. – Jūs matote pirmąjį aparatą, paleistą į kosmosą. Vos po 30 sekundžių raketa pasiekė 5 000 km / val. greitį. Ji neša toną sprogmenų ir gali pasiekti Londoną per 3 minutes.“ Jam nutilus, įsiviešpatavo tyla. Visi žinojo Hitlerio skepticizmą dėl raketų, todėl niekas nepratarė nė žodžio. Hitleris atsistojo, priėjo prie von Brauno ir Dornbergerio, paspaudė abiem rankas, o tada pasakė: „Per savo gyvenimą atsiprašiau tik du kartus. Pirmą kartą feldmaršalo von Brauchitscho, kuris visą laiką įrodinėjo, kad jūsų tyrimai labai svarbūs, antrą kartą – dabar. Jeigu tokias raketas būtume turėję 1939 m., karas būtų seniai pasibaigęs...“

Grįžęs į savo bunkerį, fiureris paklausė reichsministro Speero: „Jūs nesuklydot? Tam jaunuoliui tikrai tik 28 metai? Wernheris von Braunas Pėnemiundėje sukūrė tikrą technikos stebuklą!“

Propagandos reichsministras Goebbelsas po filmo peržiūros irgi buvo sujaudintas. „Ne tik įspūdinga, bet ir estetiška raketa“, – užrašė dienoraštyje.

Sunaikinti slaptą vokiečių bazę!

1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Ta proga Hitleris rugsėjo 19 d. apsilankė Dancige (dabar Gdanskas) ir, sakydamas kalbą, pagyrūniškai užsiminė apie „nežinomą ginklą“. Lapkričio mėnesį anglų žvalgyba gavo informacijos, kad nuošalioje Baltijos jūros saloje vokiečiai eksperimentuoja su kažkokiomis raketomis ir nepilotuojamais lėktuvais. Netrukus į Londoną iš Norvegijos sostinės Oslo atkeliavo papildomas pranešimas, kad Pėnemiundėje vykdomi raketų, galinčių pasiekti Didžiąją Britaniją, bandymai.

1942–1943 m. žiemą gandus apie gaminamas „dideles raketas“, kurios galės bombarduoti Londoną, patvirtino į nelaisvę pakliuvę vokiečių karininkai ir Prancūzijoje esantys britų agentai. Londonas susirūpino ne juokais ir Karališkųjų oro pajėgų (Royal Air Force) lėktuvai pradėjo žvalgomuosius skrydžius virš Vokietijos ir viso Europos kontinento. Pagaliau pavyko iš oro nufotografuoti Pėnemiundės poligoną su raketomis ir jų paleidimo aikštelėmis.

1943 m. rugpjūčio 17-osios naktį, vykdydami operaciją Hydra, 596 anglų bombonešiai numetė ant Pėnemiundės daugiau kaip 1800 tonų bombų. Prieš tai anglų karinė vadovybė, dezorientuodama priešą, keliolika naikintuvų Moskit per Pėnemiundę pasiuntė į Berlyną. Vokiečiai į orą pakėlė daugiau kaip du šimtus naikintuvų, o anglų bombonešiai tuo metu smogė Pėnemiundei. Nuotraukos liudija, kad sugriauta 50 iš 80-ies poligono pastatų, bet mokslininkų nepavyko sunaikinti, daugiausia žuvo karo belaisvių ir laisvai samdomų darbininkų, iš viso 815 žmonių. Smarkiai apgriauta eksperimentinė laboratorija, elektros stotis, susprogdinta skysto deguonies gamykla, tačiau raketų cechai beveik nepaliesti. Tapo aišku, kad įslaptinta bazė jau niekam ne paslaptis. Sąjungininkų lakūnai, paimti į nelaisvę, stebėjosi, kad Pėnemiundės gynyba tokia silpna. Prieš skrydį jiems aiškinta, kad operaciją laikys sėkminga, jei numesti bombas pavyks bent pusei lėktuvų.

Pėnemiundės štabo budėtojas pranešė, kad už kelių kilometrų, kur buvo Peenemünde–West, gaminanti lėktuvus-sviedinius Fau-1, nenukrito nė viena bomba. Anglų žvalgyba nenutuokė, kad visai šalia egzistuoja kitas Liuftvafės centras.

Knygos „Wernheris von Braunas“ autorius Erikas Bergaustas retoriškai klausia: „Kas būtų, jei anglų aviacijai 1943 m. rugpjūčio 17-osios naktį per operaciją Hydra būtų pavykę nukauti von Brauną kartu su jo mokslininkais? Ar tada rusai būtų paleidę pirmąjį palydovą Sputnik, o amerikiečiai – Explorer, pagaliau ar būtų įvykęs skrydis į Mėnulį?“

Kai 1969 m. liepos 20 d. amerikiečių astronautai išsilaipino Mėnulyje, Anglijos premjero Winstono Churchillio žentas Duncanas Sandy’s, kuris 1943 m. organizavo Pėnemiundės bombardavimą, nusiuntė von Braunui telegramą: „Šilčiausi sveikinimai dėl istorinio pasiekimo. Džiaugiuosi, kad Jūsų įžymi karjera nesibaigė per Pėnemiundės bombardavimą prieš 26 metus.“ 1974 m. susitikę Londone jiedu gurkšnojo arbatėlę ir dalijosi prisiminimais.

Sąjungininkai manė, kad sugriovė viską, tačiau vokiečiai nepaliko Pėnemiundės likimo valiai – iškėlę raketų gamybą ir viršgarsinį dinaminį vamzdį, raketų bandymus vykdė toliau. 1944 m. liepos 18 d. Pėnemiundę bombardavo amerikiečių sunkieji bombonešiai B-17 su 300 kg sveriančiomis bombomis, bet ji vis prisikeldavo lyg feniksas iš pelenų. Ketvirtasis Pėnemiundės bombardavimas įvyko 1944 m. rugpjūčio 25 d., bet po šešių savaičių bandymai vėl atsinaujino. Paskutinė raketa iš Pėnemiundės poligono startavo 1945 m. vasario mėnesį. Iš viso jų paleista daugiau kaip 300.

„Globėjiškas“ suėmimas

Nuo 1943 m. von Brauną stebėjo Vokietijos valstybės saugumo tarnyba (SD) ir gestapas (SS). Stomatologė, SS agentė, pranešė, kad jis su draugais sunerimęs dėl karinių Vokietijos nesėkmių, skleidžia „pralaimėjimo nuotaikas“, be to, nusivylęs, nes negali imtis taikių kosmoso tyrinėjimų. Tai sužinojęs Himmleris dar pridūrė, kad von Braunas simpatizuoja komunistams ir bando sabotuoti Fau-2 programą (pagrindas – keli neišaiškinti raketų sprogimai), o su jam skirtu lėktuvu, kurį pats pilotuoja, gali pabėgti į Angliją!

To užteko, kad 1944 m. kovo 22 d., prieš 32-ąjį savo gimtadienį, von Braunas būtų suimtas ir pasodintas į Štetino (dabar Ščecinas) gestapo kalėjimą kartu su broliu ir dar dviem darbuotojais. Tik įsikišus ginkluotės ir karinės pramonės reichsministrui Speerui, pavyko įtikinti Hitlerį, kad juos paleistų tęsti Fau-2 bandymų.

Karo pabaigą mato tik mirusieji

Sąjungininkai tikėjosi, kad po pirmojo Pėnemiundės bombardavimo vokiečiai bus priversti raketinę programą atidėti keliems mėnesiams, gal net metams. Tačiau Himmleris pasiūlė raketų gamyklas įrengti po žeme. Hitleris pritarė. Vieta parinkta Hartco kalnų masyve netoli Nordhauzeno, senoje šachtoje, kur seniau kasdavo gipsą. SS įkūrė darbo stovyklą Mittelverk-Dora, kur perkėlė daugiausia Buchenvaldo koncentracijos stovyklos kalinius. Dirbti teko tamsiuose drėgnuose urvuose. Fabrike po žeme kalinių mirtingumas smarkiai išaugo. Per pirmuosius tris 1944 m. mėnesius mirė penki tūkstančiai žmonių.

Taikėsi į žvaigždes, bet pataikė į Londoną

Raketos Fau-2 buvo daugiau kaip du kartus brangesnės už Fau-1 (atitinkamai 144 000 RM ir 60 000 RM), tačiau turėjo daugybę privalumų. Apsaugoti nuo Fau-2 negalėjo nei zenitinė artilerija, nei naikintuvai, nei orinis užtvėrimas aerostatais, nei radijo trukdžiai... Jos skriejo stulbinančiu greičiu ir iš stratosferos krisdavo tiesiai priešams ant galvų. Vienintelė išeitis – sunaikinti jų paleidimo aikšteles. Bet antroje karo pusėje raketas pradėta leisti iš mobilių aikštelių. Visa laimė, kad jos buvo dar netaiklios ir pridarė palyginti nedaug žalos. Nacių anksčiau sukurta Fau-1 buvo lėktuvas-bomba su reaktyviniu varikliu, o raketa Fau-2 smogdavo į taikinį 2 km tikslumu.

1944 m. liepos 13 d. bandomoji raketa dėl techninės klaidos nukrypo nuo kurso ir, pasiekusi Švediją, sudužo netoli Bekebu miestelio. Anglijos vyriausybė nepagailėjo švedams naikintuvo Spitfire, kad mainais gautų „Bekebu bombos“ liekanas, kurias tučtuojau nusiuntė mokslininkui Godardui į JAV. Ištyręs raketos nuolaužas, šis atpažino kai kurias savo išrastas detales ir konstatavo, kad von Braunas jas panaudojo, kurdamas naują ginklą Fau-2.

Anglai žinojo apie raketas Fau-2, bet, kai Londone, Chiswicko rajone, 1944 m. rugsėjo 8 d. 18 val. 43 min. nugriaudėjo stiprus sprogimas, manyta, kad įvyko dujų nuotėkis. Juo labiau kad oro pavojus nebuvo paskelbtas. Tačiau sprogimai ėmė kartotis, o vieno jų išraustoje duobėje priešlėktuvinės gynybos karininkas rado gabalėlį vamzdelio, kuriame užšaldytas skystas deguonis. Tapo aišku, kad tai naujasis nacių ginklas. Londono gyventojai žinojo – jei danguje girdėti zvimbimas, dar galima išsigelbėti, bet Fau-2 skrisdavo kosmose, todėl neskleisdavo jokio garso, pagal kurį nustatytum raketos trajektoriją.

Anglų žvalgyba spėjo, kad Fau-1 ir Fau-2 gali nešti mirtinus cheminius ir biologinius užtaisus, net branduolinį ginklą. Buvo išdalyta 4,3 milijono dujokaukių, pasirengta iš Londono centro evakuoti 1 milijoną gyventojų. Tikru pasipriešinimo naciams simboliu tapo Anglijos karališkoji šeima. Kai ministrų kabinetas patarė karalienei palikti Londoną ir su vaikais išvykti į Kanadą, ji ryžtingai atsisakė, teigdama, kad jos vieta yra šalia londoniečių. Įniršęs Hitleris pavadino ją „pačia pavojingiausia moterim Europoje“.

Po pirmojo smūgio į Londoną von Braunas susitiko su fiureriu ir pasiūlė „sutvirtinti sėkmę, smogiant neatremiamą smūgį Niujorkui“. Informavo, kad jau nuo 1942 m. projektuoja pirmąją tarpkontinentinę dviejų pakopų balistinę raketą „žemė-žemė“ (ICBM – intercontinental ballistic missile), galinčią nuskristi iki 5500 km. Raketos masė – šimtas tonų. Tačiau ar pavyko ją sukurti, istorikai neturi vieningos nuomonės.

1944 m. rugsėjo 5 d. pirmoji Fau-2 paleista į Paryžių, o rugsėjo 8 d. – vėl į Jungtinės karalystės sostinę. Iš viso Vokietija pasigamino apie 4300 tokių raketų. 1300 paleista į Londoną, 1600 – į Antverpeną. Žuvo 13 029 žmonės.

Kai 1977-ųjų liepą po sunkios ligos von Braunas mirė, Amerikos laikraščiai ironiškai rašė: „Nacis ir karo nusikaltėlis, artimai bendravęs su Adolfu Hitleriu, taikėsi į žvaigždes, bet pataikė į Londoną…“

Beje, „pati pavojingiausia moteris Europoje“ Elizabeth Angela Marguerite Bowes-Lyon (karalienė motina) gyveno daugiau kaip šimtą metų (1900–2002).

Kai baigsis karas, raketa turės būti pristatyta partijos suvažiavime...

Knygoje „Fau-2. Trečiojo Reicho superginklas 1930–1945 m.“ generolas Dornbergeris rašė: „1944 m. spalio 30 d. pas mus į Pėnemiundę atvyko garbingas svečias – Vokietijos ginkluotojų oro pajėgų vadas, reichsmaršalas Hermannas Göringas. Į akis krito raudoni kavaleristo batai su sidabriniais pentinais. Po plačia miline vilkėjo šviesiai pilką aviacinį mundurą, nukabinėtą apdovanojimais. Rankose laikė maršalo lazdą. Ant storų pirštų žėrėjo platininiai žiedai, papuošti rubinais. Kadaise energingi veido bruožai dabar buvo smarkiai apvarvėję, akys neramiai lakstė. Susidarė įspūdis, lyg jam viskas nusibodę. Göringas vaikščiojo po angarą, skaitydamas bėžinius, pakabintus ant sienos. Bet iš tikrųjų tik vaidino. Kartais pradėdavo nekantriai raustis po miline, išsitraukdavo raudoną piliulę ir ją prarydavo. Tada pasipurtydavo ir vėl įgaudavo beveik normalią išvaizdą. Matėme, kad jam sunku susikaupti.

Staiga jis užbaubė: „Jeigu čia viskas, ką norėjote man parodyti, tai eikit po velnių! Tą mačiau jau prieš metus!“ Išėjęs iš angaro, kaip mažas vaikas treptelėjo koja ir pareiškė: „Aš noriu pamatyti skrendančią raketą Fau-2!“

Virš medžių viršūnių pakilo tirštas dūmų debesis, pasigirdo garsus dundėjimas. Pakilusi raketa dangaus fone nubrėžė lanką, smigo į debesis ir dingo. Göringas kvatodamas atsisuko, apkabino mane, patapšnojo per nugarą ir tarė: „Nuostabu! Kai baigsis karas, ji turės būti pristatyta partijos suvažiavime!“ Tai jis pasakė 1944 m. spalio 30 d.! Aš buvau pritrenktas! Paskui apibėrė prakeiksmais savo palydovus: „Tegul jie pasimoko, kaip reikia dirbti!“ Sėdo į automobilį ir nurūko.“

Mes norime pasiduoti

1945 m. žiemą von Braunas buvo paaukštintas – tapo SS padalinio, įmonės Mittelbau-Dora Planing Office, vadovu. Gavo automobilį su vairuotoju. Kovo 12 d. veždamas von Brauną į Berlyną, tas užmigo prie vairo, automobilis nuriedėjo nuo aukšto pylimo, apsivertė. Tamsoje ir šaltyje abu vyrai kraujuodami gulėjo pasliki, kol jų kolegos, visiškai atsitiktinai važiuodami pro šalį, pastebėjo apsivertusį automobilį, nelaimėlius ištraukė ir nuvežė į ligoninę.

Sąjungininkų kariuomenė 1945 m. balandį sėkmingai skverbėsi į Vokietijos gilumą. SS generolas Hansas Kammleris, vykdydamas Himmlerio nurodymus, balandžio 1 d. įsakė generolui Dornbergeriui ir von Braunui su visu personalu iš Nordhauzeno evakuotis į Oberamergau miestelį, esantį Bavarijos Alpėse už 650 km.

Į Oberamergau atvykusius mokslininkus, apie 450 žmonių, akylai stebėjo valstybės saugumo tarnyba (SD), gavusi slaptą įsakymą mokslininkus sušaudyti, jei kiltų pavojus pakliūti į priešų rankas. Braunas įtikino saugumo karininkus, kad grupė netaps lengvu taikiniu amerikiečių bombonešiams, jei išsisklaidys ir apsigyvens artimiausiuose kaimuose. Jis pats su Dornbergeriu ir kitais slėpėsi Haus Ingeburg kalnų kurorte, 2 km aukštyje: „Vakaruose buvo prancūzų armija, pietuose – amerikiečių, o kad mes viduryje, niekas net neįtarė.“

Von Braunas, slapta kalbėdamasis su artimiausiais kolegomis – inžinieriumi Huzeliu ir konstruktoriumi Tesmanu, – pripažino, kad karas pralaimėtas, amerikiečių armija nenumaldomai artėja. Sutarė paslėpti raketos Fau-2 dokumentaciją (sąjungininkai viską surado).

Gegužės 1 d. per radiją pranešta, kad balandžio 30 d. Hitleris nusižudė kartu su Eva Braun. Supratęs, kad ilgiau delsti negalima, von Braunas nusprendė pats derėtis su amerikiečiais. Visai netoli, prie Austrijos sienos, bazavosi JAV 44-oji pėstininkų divizija. Ten jis nusiuntė savo brolį Magnusą, kuris šiek tiek mokėjo angliškai ir žinojo, ko negalima šnekėti. Rytojaus rytą Magnusas von Braunas dviračiu numynė kalnais žemyn. Amerikiečių kareivis, įrenginėjęs kelio apsaugos postą, pamatęs atvykėlį įsakė nulipti nuo dviračio ir pakelti rankas. Tas laužyta anglų kalba paaiškino: „Esu Magnusas von Braunas. Mano brolis sukūrė raketą Fau-2. Mes norime pasiduoti.“ Gegužės 2 d. Braunas su Dornbergeriu, surinkę septynių žmonių grupę, nuvyko pas amerikiečių kariškius, kurie juos šiltai sutiko, pavalgydino, suteikė prieglobstį. „Nesitikėjau, kad priims taip maloniai. Maniau, pirmiausia gausiu į dantis“, – vėliau juokavo von Braunas, duodamas interviu Amerikos reporteriams. Gegužės 3-iosios ryte JAV 44-ojoje pėstininkų divizijoje jis valgė kiaušinienę ir mielai pozavo fotografams. Po dviejų dienų Pėnemiundę užėmė rusai.

Sovietų įtūžis

Taigi Vašingtonas nurungė Maskvą – von Braunas atsidūrė jo rankose. Istorikų teigimu, tai pats geriausias Jungtinių Valstijų laimikis per visą Antrąjį pasaulinį karą.

Tai sužinojęs Stalinas įtūžo: „Mes nugalėjome nacius, užėmėme Berlyną, o amerikiečiai mums iš po nosies nugvelbė geriausius vokiečių raketų specialistus!“

Sąjungininkų vadas, generolas ir būsimasis JAV prezidentas (1953–1961) Dwightas Eisenhoweris knygoje „Kryžiaus kelias į Europą“ rašė: „Jei vokiečiai būtų nors pusę metų anksčiau suspėję sukurti naują ginklą, mūsų išsilaipinimas Prancūzijoje ir Antrojo fronto atidarymas būtų susijęs su ypatingais sunkumais, o gal išvis būtų tekę atsisakyti operacijos Overlord!“

Raketų kūrimo pradininkai buvo vokiečiai, o Sovietų Sąjunga ir JAV rėmėsi jų pasiekimais

JAV valstybės sekretorius 1945 m. birželio 20 d. patvirtino von Brauno ir jo kolegų perkėlimą į Ameriką, bet iki spalio 1 d. viešai to neskelbė. Specialiosioms tarnyboms nurodyta sukurti fiktyvias pagrindinių vokiečių mokslininkų biografijas, kuriose nebūtų minima, kad jie priklausė nacionalsocialistų partijai ir kitoms nacių režimo struktūroms. Išsklaidžiusi nacizmo šešėlį, Amerika suteikė jiems saugumo garantijas. JAV administracija, parengusi tapatybės korteles, laivais išsiuntė į Ameriką 118 geriausių Pėnemiundės specialistų. „Naudingiausią belaisvį“ von Brauną amerikiečiai atskraidino į JAV 1945 m. rugsėjo 20 d. keturmotoriu lėktuvu DC-4. Nuo 1945 m. vasaros iki 1952 m. rudens buvo „importuoti“ 642 vokiečių mokslininkai, vadinamieji „svetimšaliai specialistai“. Tai buvo slapta JAV žvalgybos operacija Paperclip.

Po karo amerikiečiai suvokė, kad pagal raketų plėtojimą atsilieka nuo vokiečių mažiausiai 20 metų, todėl negailėjo milijonų, kad užpildytų šią spragą. Kosminė programa atsirado visai ne dėl ambicingo tikslo nuskraidinti žmogų į Mėnulį. Iš pradžių ji buvo karinė kaip ir Vokietijoje. Raketas leisdavo į kosmosą ne planetoms tyrinėti, o priešams stebėti. Pirmiausia iš Nordhauzeno laivais į Ameriką atgabeno išrinktas raketas Fau-2, viršgarsinį dinaminį vamzdį, kitus įrenginius. Technologijos atžvilgiu Fau-2, į 200 km aukštį pakeldavusi 900 kg, smarkiai lenkė amerikietiškas raketas, kurios galėjo į 80 km aukštį pakelti vos 15 kg.

„Reikia pripažinti, kad raketų kūrimo pradininkai buvo vokiečiai, o Sovietų Sąjunga ir JAV rėmėsi jų pasiekimais“, – teigė sovietų raketų konstruktorius Borisas Čertokas.

Von Braunas vėliau rašė, kad jam iš pradžių buvo nelengva pritapti prie naujos aplinkos: „Pėnemiundėje mes buvome lepinami, o čia turėjome taupyti kiekvieną centą.“ Būdamas 26-erių, jis vadovavo tūkstančiams inžinierių, o dabar turėjo paklusti kažkokiam inkštiruotam 26 metų majorui Jimui, turinčiam tik nebaigtą inžinerinį išsilavinimą. Vokiečių mokslininkai į von Brauną kreipdavosi „herr Professor“, o Jimas jį vadino Wernheriu ir atmesdavo visas naujas raketų idėjas. Kol gavo JAV pilietybę (1955), von Braunas buvo griežtai stebimas saugumo sumetimais. Kai 1947 m. trumpam grįžo į Vokietiją vesti savo pusseserės Marijos von Kistorp, su kuria susižiedavo dar prieš karą, JAV saugumo tarnybos jį stropiai prižiūrėjo, kad nepagrobtų sovietai.

1946 m. spalio 24 d. ant balistinės raketos V-2 įtaisęs vaizdo kamerą, von Braunas paleido ją į 104 km aukštį – kaip tik virš vadinamosios Karmano linijos (100 km), kurią oficialiai sutarta laikyti riba tarp atmosferos ir atviro kosmoso. 35 mm kamera pirmą kartą žmonijos istorijoje nufotografavo Žemę iš kosmoso. Po kelių minučių raketa ėmė kristi ir rėžėsi į žemę didesniu negu 544 km / val. greičiu. Nors kamera buvo visiškai suniokota, juosta liko sveika. „Mokslininkai ėmė beprotiškai džiūgauti ir šokinėti lyg vaikai, – 2006 m. dalijosi prisiminimais vairuotojas, važiavęs paimti sudužusios kameros. – O kai juostą išryškino ir gavo pirmuosius nespalvotus kadrus, jie kone pamišo.“ Džiūgauti išties būta ko – Žemė V-2 nuotraukose bolavo kosmoso juodumos fone.

Paleidę nepavojingą palydovą pasiekėme daugiau, negu išbandę vandenilinę bombą

Po karo amerikiečių kariniai sluoksniai buvo įsitikinę, kad rusai „raketų fronte“ nieko reikšmingo nenuveiks, nes visa vokiečių mokslininkų „grietinėlė“ atsidūrė Amerikoje. 1955 m. liepos 29 d. JAV prezidento Eisenhowerio atstovas spaudai patikino, kad artimiausiu metu ketinama paleisti dirbtinį Žemės palydovą. Sovietų Sąjunga nutarė nenusileisti. Vyriausiasis konstruktorius Sergejus Koroliovas pasiūlė greitosiomis surinkti vien paprastą palydovą be jokios aparatūros. 1957 m. spalio 4 d. sovietams pavyko iš Tiura-Tam (dabar Baikonuras) kosmodromo paleisti pirmąjį dirbtinį Žemės palydovą Sputnik 1. JAV prezidentas labai sunerimo – pasiutusiai erzino vien faktas, kad Sputnik 1 periodiškai praskris virš Jungtinių Valstijų. Kai išsami ataskaita apie amerikiečių reakciją pasiekė Nikitą Chruščiovą, išsikvietęs Koroliovą, gensekas pareiškė: „Dabar vandenilinės bombos mums beveik ir nebereikia. Paleidę nepavojingą palydovą pasiekėme daugiau negu išbandę vandenilinę bombą.“ Sovietų lyderis nepraleido progos pasišaipyti iš amerikiečių: „Į mūsų šalį atvežti vokiečių mokslininkai padėjo sukurti Sputnik 1, o ką veikia pas juos esantys vokiečių mokslininkai? Juo labiau kad amerikiečiai turi pagrindinį raketos V-2 (Fau-2) kūrėją!“

1957 m. gruodį JAV paskubomis surengtas dirbtinio Žemės palydovo startas baigėsi nesėkme – aparatas, vos pakilęs nuo žemės, užsiliepsnojo. Didžiosios Britanijos dienraštis London Daily Herald šį palydovą pavadino flopnik (flop reiškia žlugimą). Po trijų mėnesių nuo Sputnik 1 starto, 1958 m. sausio 31 d., von Brauno Pėnemiundės komandai pagaliau pavyko pakartoti SSRS laimėjimą ir iš Kanaveralo pusiasalio paleisti antrąjį dirbtinį Žemės palydovą Explorer 1. Šis palydovas svėrė 10 kartų mažiau negu Sputnik 1.

Nuo 1958-ųjų prasidėjo didžiosios kosmoso lenktynės. Po trejų metų SSRS vėl pralenkė JAV, kai Žemę apskriejo pirmasis kosmonautas Jurijus Gagarinas (šiemet kovo 9 d. jam būtų suėję 85-eri). Netrukus Amerikos prezidentas Johnas Kennedy’s paskelbė svarbiausią valstybės uždavinį: „Amerikiečiai turi pirmieji nuskristi į Mėnulį!“

Aš žinau, ką jautė Kolumbas!

1958 m. buvo įsteigta NASA, o 1960 m. Hantsvilio mieste von Braunas įsteigė jos padalinį Marshall Space Flight Center, kurio valdybos pirmininkas buvo iki 1970 m. Centro tikslas – suprojektuoti raketą, gebančią transportuoti didelės masės krovinius. Taip prasidėjo Apollo programa. 1967 m. lapkričio 9 d. pirmąkart į orą paleista raketa Saturn-V, o jau 1968 m. gruodžio 21 d. ši raketa iškėlė erdvėlaivį Apollo-8, kuris apskriejo Mėnulį. Svajonė išlaipinti žmogų Mėnulyje išsipildė 1969 m. liepos 16 d. Kai į kosminę erdvę buvo paleista raketa Saturn-V, gabenanti Apollo-11 įgulą, von Braunas pasakė: „Aš žinau, ką jautė Kolumbas.“

Programos gyvavimo laikotarpiu raketos Saturn-V Mėnulio link nuskraidino šešias astronautų įgulas. Tikėtasi, kad programa bus tobulinama, planuota 9-ajame dešimtmetyje nusiųsti misijas į Marsą. 1966–1967 m. von Braunas dalyvavo mokslinėje ekspedicijoje į Antarktidą ir testavo įrangą, kuri ateityje galėtų būti panaudota gyvybės paieškoms Marse ir kitose planetose. Tačiau po įspūdingos pergalės, kainavusios 24 milijardus dolerių, Vašingtonas sustabdė Apollo projektą. Protestuodamas prieš lėšų kosmoso tyrimams mažinimą, von Braunas 1972 m. gegužės 26 d. išėjo į privatų verslą. Dukros Iris ir Margrit ištekėjo už raketų inžinierių. Sūnus Piteris bandė imtis raketų gamybos.

Prieš mirtį (1977) genialusis konstruktorius skundėsi, kad Amerika neleido atsiskleisti jo talentui. Per visus ten praleistus metus draugų taip ir neįgijo, jautėsi vienišas. Gal vienintelis, su kuriuo artimiau bendravo, buvo kunigas Johnas Sare’as, savo bažnyčios lange pastatęs akmenį, Armstrongo parvežtą iš Mėnulio. Tas akmuo stovi iki šiol. Von Brauno vardu pavadintas ir Mėnulio krateris.

Amerikiečių rašytojas Wayne’as Biddle’as knygoje „Tamsioji Mėnulio pusė. Wernheris von Braunas, Trečiasis Reichas ir kosmoso lenktynės“ rašė: „Baigiantis karui, visi suprato Brauno darbų reikšmingumą. Jeigu 1945 m. nebūtų pasidavęs amerikiečiams, jį būtų išsivežę sovietai. Ir greičiausiai savo dienas būtų baigęs „šaraškėje.“ [Šaraškė – tai NKVD priklausiusi mokslinė kalėjimo tipo įstaiga, konstravimo biuras ar gamykla, naudota kariniais tikslais. Šaraškės buvo masiškai steigiamos Berijos iniciatyva – į jas kišdavo mokslininkus ir inžinierius.] Šiandien tarptautinės rusų, amerikiečių, europiečių, japonų astronautų įgulos Tarptautinėje kosminėje stotyje nuolatos atlieka tyrimus, kad jie tarnautų ateinančioms kartoms. Ir jeigu von Braunas turėjo tiek genijaus, tiek piktadario savybių, tai šių įgulų bendras darbas rodo akivaizdžią genijaus pergalę…“