Mokslas ir IT

2019.09.13 12:34

Penktadienio Mikromėnulis: ką žinome apie nuo Žemės nuolatos tolstantį palydovą

kuo tolimoji pusė skiriasi nuo artimosios?
Tautvydas Lukaševičius, LRT.lt2019.09.13 12:34

Penktadienį, rugsėjo 13 dieną, Mėnulis bus gana daug nutolęs nuo Žemės. Dėl to jis atrodys 14 proc. mažesnis nei įprastai. NASA skelbia, kad bus matomas vadinamasis Mikromėnulio reiškinys, kuris yra priešingybė Supermėnulio reiškiniui. Ką žinome apie šį palydovą? Kaip jis susiformavo ir kodėl prieš daugybę metų Mėnulis buvo daug arčiau Žemės?

Mėnulio skersmuo yra 3475 km, o Žemės 12756 km. Para mūsų planetos palydove trunka 27,3 Žemės dienos ir beveik prilygsta mėnesiui mūsų planetoje. Temperatūra Mėnulyje svyruoja nuo minus -233 °C iki plius 123 °C. Mėnulyje kelių kilometrų gylyje dažnai vyksta drebėjimai.

Saulės sistemoje yra keturi už Mėnulį didesni palydovai: Jupiterio Ijo, Ganimedas, Kalista ir Saturno Titanas.

Teigiama, kad Mėnulio plutos storis yra nevienodas, o ploniausia vieta nuo storiausios gali skirtis net 12 km. Dažniausiai jos storis – apie 50 km. Spėjama, kad po mantija slypi 330 km spindulio išsilydžiusios geležies sluoksnis. Čia temperatūra turėtų siekti 1400 °C.

Laikomasi nuomonės, kad geležinio Mėnulio branduolio spindulys yra apie 240 km. Jis sudaro vos 2–4 proc. Mėnulio masės. Planetų branduoliai sveria daug daugiau.

Susidarė po susidūrimo

Maždaug prieš 4,4 mlrd. metų Marso dydžio protoplaneta, skriejusi 4 km/s greičiu, kliudė jauną Žemę. Susidūrimas buvo toks galingas, kad Tėjos (protoplanetos) geležinis branduolys smigo į Žemę, o abiejų planetų mantijos susiplakė. Ne visos planetų dalys ir nuolaužos susimaišė. Dalis mantijos išskriejo į Žemės orbitą. Šios dalelės vėliau susijungė į objektą, kurį dabar vadiname Mėnuliu. Gravitacija planetų susidūrimo nuolaužas „sulipdė“ į apskritą kosminį kūną, mūsų planetos palydovą.

Pats aktyviausias Mėnulio gyvavimo periodas buvo maždaug prieš 3–4 milijardus metų, kai vidinė Saulės sistemos dalis buvo bombarduojama kometų ir asteroidų. Tokie susidūrimai ir suformavo daugelį kraterių, šiandien matomų Mėnulio paviršiuje. Kosminį bombardavimą pakeitė intensyvaus vulkaninio aktyvumo periodas. Tamsios užšalusios sritys, kurias matome Mėnulio paviršiuje – jūros, susiformavo vulkaninei lavai užliejus didžiausius kraterius. Dėl šių tamsesnių regionų kai kurie žmonės Mėnulio paviršiuje įžvelgia įvairius „žmonių veidus“.

Krateriams – 4 mlrd. metų

Mėnulio paviršius nusėtas krateriais. Manoma, kad daugelio jų amžius yra apie 4,1–3,8 mlrd. metų. Didžiausius kraterius užliejusi lava suformavo „jūras“.

Krateriai – tai kometų ir asteroidų palikti „randai“. Manoma, kad daugelis Mėnulio kraterių susiformavo vėlyvojo kosminio bombardavimo laikotarpiu, prieš 4,1–3,8 mlrd. metų, kai daug asteroidų įskriejo į vidinę Saulės sistemos dalį. Kai kurių šimtų kilometrų skersmens Mėnulio kraterių centre yra „smaigaliai“, viršukalnės, o jų pakraščius supa susidūrimo paliktos nuolaužos.

Kasmet nutolsta beveik 4 cm

Nors naktiniame danguje Mėnulis neatrodo labai didelis, tačiau, išmatavę atstumą nuo vienos jo pusės iki kitos, gautumėte 3475 km. Maždaug tiek kilometrų skiria Vilnių ir Madridą. Didžiausias Mėnulio krateris yra 2500 km pločio.

Supermėnuliu vadinamas reiškinys, kai Mėnulis labiausiai priartėja prie Žemės. Mikromėnuliu – kai palydovas nutolsta labiausiai.

Kai per mėnesį būna dvi pilnatys, antrąją vadiname Mėlynuoju Mėnuliu. Iš Žemės Mėnulio matoma 59 procentai. Į Žemę iš viso pargabenta 382 kg Mėnulio uolienų.

Vertinant astronomų masteliais, Mėnulis nėra toli. Jeigu Žemė būtų krepšinio kamuolio dydžio, o Mėnulis – teniso kamuoliuko, šie objektai vienas nuo kito būtų 7,3 m atstumu.

Įdomu tai, kad Mėnulis nuo Žemės kasmet nutolsta per 3,8 cm. Manoma, kad kai jis gimė, atstumas nuo Žemės buvo 22530 km.

Mėnulio jūros

Pirmieji astronomai manė, kad Mėnulio jūros iš tiesų yra pilnos vandens (iš čia ir pavadinimas). Tačiau iš tiesų Mėnulis yra labai sausas. Mėnulio uolienos buvo tiriamos daugybę kartų, tačiau nerasta beveik jokių vandens molekulių. Nors Mėnulyje beveik nėra skysto vandens, tačiau ašigalių kraterių dugnuose, kur nepasiekia Saulės šviesa, yra daug ledo. Šį ledą, manoma, į Mėnulį atgabeno nukritusios kometos ir asteroidai.

Ledą pietų ašigalio Kabėjaus krateryje aptiko NASA zondas LCROSS („Lunar Crater Observation and Sensing Satellite“). Viršutinė LCROSS iškėlusi raketos dalis, aplenkusi zondą, nukrito į Mėnulio kraterį – taip NASA zondui pavyko pamatuoti sprogimo sukeltame debesyje buvusį vandens kiekį. Vėliau Indijos palydovas „Chandrayaan-1“, skriejantis aplink Mėnulį, Šiaurės ašigalyje aptiko daugiau nei 40 tamsių kraterių, kuriuose, manoma, galėtų būti maždaug 600 milijonų tonų ledo. Čia ateityje būtų galima įrengti žmonių bazes: ledo vandenį ne tik galima gerti, bet iš jo planuojama išgauti deguonį ar vandenilį (degalai raketoms).

Tolimoji pusė

Mėnulis patiria libraciją – matomą periodinį svyravimą, mes galime išvysti 18 proc. tolimosios jo pusės. Mėnulio paviršius tolimojoje pusėje nusėtas gerokai daugiau kraterių nei artimojoje. Čia yra ir vienas didžiausių žinomų kraterių Saulės sistemoje – Pietų ašigalio, arba Aitkeno duburys.

Pirmą kartą tolimoji Mėnulio pusė pastebėta 1959 metais, tai padarė sovietų erdvėlaivio „Luna 3“ įranga.

Artimoji Mėnulio pusė yra ta, kurią mes visuomet matome. Ji visada atsukta į mus dėl sutampančio Mėnulio ir Žemės sukimosi. Didžiulės lava pripildytos įdubos, vadinamos Mėnulio jūromis, dažniau aptinkamos artimojoje Mėnulio pusėje.