Mokslas ir IT

2019.08.25 18:29

Specialistai apie klimato kaitą ir kodėl neverta tikėti ilgalaikėmis orų prognozėmis

ūkininkams – liūdnos žinios
Rasa Jakubauskienė, „Rinkos aikštė“2019.08.25 18:29

Baigiantis javapjūtės darbams ir daugumai ūkininkų skaičiuojant, kiek šiemet negauta planuotų pajamų, o kai kur net ir patirta nemenkų nuostolių, netyla kalbos apie šioms netektims ūkininkus pasmerkusią stichinę sausrą, padariusią nemažai žalos auginantiems pačias įvairiausias kultūras.

Klimatologai, prognozuojantys, kaip situacija keisis ateityje, pernelyg gerų pokyčių nežada ir įspėja, jog su globaliais klimato pokyčiais daugės ir ekstremalių gamtos sąlygų, bet taip pat ir ramina, jog nevyksta nieko tokio, ko nebūdavo anksčiau – tiesiog ne itin įprasti gamtos reiškiniai Lietuvoje tapo dažnesni.

Kita vertus, mokslininkai atkreipia dėmesį, jog prastesniam derliui įtakos gali turėti ir vis mažėjantis žemės našumas. Ši situacija, panašu, kad į gerą tikrai nesikeis, bent jau tol, kol žmonės taip intensyviai dirbs žemę ir augins įvairias kultūras. Todėl Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto Bioekonomikos tyrimų instituto docentė Daiva Makutėnienė pabrėžia: „Žemdirbiai turėtų suprasti, kad siekiant pelningai ūkininkauti ilgą laiką, privalu nuolat rūpintis dirvožemio kokybe ir jos išlaikymu bei gerinimu.“

To paties universiteto Gamtos mokslų fakulteto Aplinkotyros katedros doc. dr. Jūratė Žaltauskaitė neatmeta ir kitokios galimybės: „Sparčiai augant žmonių populiacijai ir mažėjant dirvožemio našumui, kyla rizika dėl nepakankamo žmonių aprūpinimo maistu.“

Ekstremalumų daugėja, bet nevyksta nieko ypatingo

„Mes dabar gyvename informacijos amžiuje, kur informacijos srautas apie įvairius ekstremalius įvykius yra labai didelis ir kartais labai sunku atskirti, ar tų įvykių iš tiesų yra tiek daug, ar tiesiog gauname apie juos daugiau informacijos“, – sakė Vilniaus universiteto (VU) Klimatologijos ir hidrologijos katedros vedėjas prof. dr. Egidijus Rimkus.

Anot profesoriaus, iš tiesų šylant klimatui daugėja ir klimatinių ekstremalumų – lietaus perteklius arba jo trūkumas, labai aukštos temperatūros arba pakankamai žemos temperatūros – būtent visus tuos bendrus pasikeitimus galima sieti su klimato pokyčiais.

„Jei kalbėtume konkrečiai apie šių metų sausrą, nebūtinai tai yra klimato kaita, nes sausrų buvo visada.

Kai kalbame apie klimato kaitą, turime minty klimato statistiką, t. y. kaip dažnai tos sausros pasikartoja. Pavyzdžiui, jei anksčiau turėdavome 2–3 sausras per 10–20 metų, o dabar turime 4–5, tai galime sieti su globaliais pokyčiais klimato sistemoje, – apibendrino VU profesorius. – Prisimenant 1992 ar 1994 metus, tada buvo tikrai labai rimtos sausros.“

Doc. dr. J. Žaltauskaitė papildė, kad remiantis ilgalaikiais stebėjimais nustatyta, jog didėjantį šiltnamio efektą sukeliančių medžiagų koncentracija yra susijusi su žmogaus veikla.

„Iškastinio kuro naudojimas, pramonė, žemės ūkis, žemėnaudos pokyčiai (pagrinde miškų kirtimai) yra pagrindinės klimato kaitą sukeliančios priežastys.

Labai svarbu suprasti, kad klimato kaita nėra vien tik temperatūros kilimas, ją lydi daugybė kitų neigiamų padarinių – ekstremalūs įvykiai (sausros, potvyniai), kyla jūros lygis, kinta vandenyno cirkuliacija ir t. t., – pasakojo VDU mokslininkė. – Lyginant su ikiindustriniu periodu, pasaulinė vidutinė metinė temperatūra dabar yra apie 1°C aukštesnė, tačiau temperatūros pokytis skirtingose geografinėse platumose nėra vienodas ir, pavyzdžiui, šiauriniuose regionuose temperatūros pokytis siekia ir 1,5 °C.“

Karščio bangos tik dažnės

Pasak klimatologo prof. dr. E. Rimkaus, bendras kritulių kiekis Lietuvoje, iškrintantis per metus, tikrai nepakito. Galbūt šiek tiek daugėja iškritusių kritulių žiemos mėnesiais – vis dažniau tai būna lietus ir rečiau – sniegas. O vasaros mėnesiais, šiltuoju metų laikotarpiu, teigti, kad iškrenta mažesnis kritulių kiekis, negalime.

„Kita vertus, yra didelis pasiskirtymo netolygumas, kuris vis didėja. Kadangi krituliai vasarą yra itin svarbūs, mes tai labai jaučiame. Taip yra ne tik šiais metais. Galime pažiūrėti, pavyzdžiui, ir į 2017-uosius, kai pirma vasaros pusė buvo labai sausa, o antroji – labai lietinga“, – prisiminė E. Rimkus.

Tas pačias tendencijas pastebėjo ir VDU doc. dr. J. Žaltauskaitė bei pabrėžė, jog prognozuojama, kad Lietuvoje karščio bangos šiame amžiuje tik dažnės.

„Kalbant apie grėsmes žemės ūkiui, ilgamečiai stebėjimai rodo, kad Europoje karščio bangos dažnėja, jos tampa vis intensyvesnės ir ilgesnės. Tą šiemet patyrėme ir Lietuvoje, kai jau birželio mėnesį buvo užfiksuoti temperatūros rekordai.

Be to, ypač karščio bangos yra pavojingos, kai jos vyksta kartu su sausra, o taip dažniausiai ir yra.

VDU Aplinkotyros katedroje vykdomi moksliniai tyrimai rodo, kad Lietuvoje auginamiems žemės ūkio augalams, tokiems kaip miežiai ar rapsas, karščio banga kartu su sausra sukelia augalų biomasės mažėjimą, sutrikdo ląstelėse vykstančius procesus“, – apie klimato kaitos įtaką pasėliams pasakojo mokslininkė.

Patikimos prognozės tik trims dienoms

VU profesorius E. Rimkus sutinka, kad patikimų prognozių, kurios būtų mėnesiui ar ilgesniam laikotarpiui, nėra. Tai yra daugiau bandymai sumodeliuoti būsimą orą.

„Prognozės baigiasi ties dešimta diena. Pakankamai neblogos prognozės yra septynioms dienoms ir tikrai geros, patikimos yra trims dienoms, o visa kita yra daugiau statistiniai skaičiavimai ir tai nėra susiję su klimato kaita, – įsitikinęs pašnekovas. – Aišku, kai ekstremalumo yra daugiau, be abejo, tada sunkiau prognozuoti kažkokius ekstremalius reiškinius, prognozės būna gana komplikuotos.

Juo labiau, jei kalbėtume apie tokius reiškinius kaip kruša, škvalas ar panašius – dažniausiai jie yra labai lokalizuoti nedidelėje erdvėje, neapima visos Lietuvos teritorijos. Todėl pakankamai sunku nuspėti ne tik tai, ar jie bus, bet ir vietą, kurioje tai gali įvykti.“

Tai, jog orus prognozuoti darosi vis sunkiau, pripažįsta ir doc. dr. J. Žaltauskaitė.

„Vykstanti klimato kaita sutrikdo įprastinę atmosferos cirkuliaciją, todėl ir stebime vienam ar kitam sezonui nebūdingus reiškinius ir labai sunku prognozuoti pokyčius“, – sakė VDU mokslininkė.

Ūkininkams prisitaikyti nėra paprasta, bet įmanoma

Kalbant apie būdus, kaip žemdirbiai galėtų apsisaugoti nuo minėtų ekstremalių gamtos sąlygų, VDU docentė D. Makutėnienė teigė, jog žemės ūkis yra ekonomikos sektorius, išskirtinai jautrus klimato pokyčiams, nes ūkininkavimas tiesiogiai priklauso nuo klimato sąlygų.

Dėl klimato kaitos poveikio ūkiai tampa vis labiau pažeidžiami.

Pastaruoju metu šalies ūkininkai dėl ekstremalių orų poveikio – sausros ir ilgalaikio lietaus – patyrė ypač nemažai tiek gamybos, tiek ir finansinių nuostolių.

Prisitaikymo prie klimato kaitos priemonės žemės ūkyje gali būti labai įvairios – nuo technologinių sprendimų iki ūkio valdymo ar struktūrų pakeitimo.

„Mokslininkai siūlo rinktis naujoms temperatūros ir drėgmės sąlygoms atsparesnes augalų veisles, pagal poreikį ir galimybes keisti pasėlius ir jų rūšis, investuoti į modernias vandens naudojimo technologijas, inovatyvias sausinimo ir drėkinimo sistemas, – siūlė pašnekovė. – Šalyje augalininkystei didžiausią neigiamą poveikį daro tokie meteorologiniai reiškiniai kaip sausra, liūtys, šalnos ir kruša, vis dažniau pasitaikančios karščio bangos.

Suvaldyti žemės ūkio gamybos riziką ir sumažinti finansinius nuostolius ūkininkams gali padėti augalų ir pasėlių draudimas, savitarpio pagalbos fondų kūrimas.

Apsisaugoti nuo nepalankių gamtinių stichinių reiškinių galėtų padėti ir sukurta perspėjimo ūkininkams sistema.

Vienintelė galimybė ūkininkams šiek tiek apsisaugoti nuo permainingų ir ekstremalių klimato sąlygų, pasak VDU doc. dr. J. Žaltauskaitės, yra prisitaikyti prie vykstančios klimato kaitos. Vienas iš efektyviausių ir, be abejo, pigiausių būdų – prevencinė adaptacija, t. y. kai iš anksto pasiruošiama būsimiems pokyčiams.

„Ūkininkai gali pasirinkti kultūrinių augalų veisles, pasižyminčias atsparumu nepageidaujamiems klimato pokyčiams, galima koreguoti sėjos laiką, pritaikyti inovatyvias agrotechnologijas (laistymas, išmanioji melioracija). Tačiau vis dėlto šiuo metu Lietuvoje tikrai trūksta tiek mokslinių tyrimų šia linkme, tiek informacijos ūkininkams“, – pripažino mokslininkė.

Žemės našumo mažėjimas – dar viena aktuali problema

Kalbama, jog kitas dalykas, kuris kelia grėsmę žemės ūkiui ir maisto produktų auginimui – žemės našumo mažėjimas, t. y. žemė yra jau, grubiai tariant, išsiurbta ir joje ką nors kokybiško užauginti darosi vis sunkiau.

Doc. D. Makutėnienė teigė, jog statistiniai duomenys rodo, kad nors šalyje ariamos žemės dalis naudojamų žemės ūkio naudmenų plote per penkerius pastaruosius metus ir sumažėjo, tačiau grūdinių augalų pasėlių dalis jose didėja.

„Jei 2014 m. grūdiniai augalai užėmė 46,4 proc., tai 2018 m. – jau 49,0 proc. Šios tendencijos dar ryškesnės ilguoju laikotarpiu. Iki 2016 m. didėjęs javų pasėlių plotas pastaruosius metus kiek sumažėjo ir 2018 m. siekė 1257 tūkst. ha, – vardijo pašnekovė. – Lietuvoje daugiausia auginama kviečių, miežių ir kvietrugių. Jų pasėliai 2018 m. užėmė 84 proc. viso javų pasėlių ploto ir beveik tris ketvirtadalius (73 proc.) bendro grūdinių augalų ploto.

Tai – dirvožemiams reiklūs augalai. VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos tyrimų instituto mokslininkų 2015–2016 m. atliktas tyrimas parodė, kad šių rūšių augalai grūdinių augalų pasėlių struktūroje Lietuvoje vyrauja ne tik labai geros ir geros ūkinės vertės dirvožemiuose, vertinamuose 42,1–47,0 našumo balais, bet ir prastokos bei prastos ūkinės vertės dirvožemiuose, vertinamuose mažiau kaip 35 našumo balais. Šių rūšių javų plotas nenašiose žemėse 2016 m., palyginti su 2003 m., padidėjo beveik du kartus.“

Taigi dirvožemiams reiklių javų auginimas ir spartus jo didėjimas, kaip sakė VDU docentė, dar labiau blogina ir taip prastą šių grupių dirvožemių kokybę.

„Žemdirbiai renkasi labiausiai pelningų augalų auginimą ir, nors ekonomiškai tokie sprendimai pateisinami, tačiau grūdinių augalų pasėlių plėtra ir jų struktūros pokyčiai šalyje turi neigiamos įtakos dirvožemio cheminėms, fizinėms ir biologinėms savybėms, neigiamai veikia sėjomainą, – pažymėjo doc. D. Makutėnienė. – Visame pasaulyje mokslininkai pripažįsta, kad dirvožemio tausojimas yra žemdirbystės gyvavimo sąlyga. Žemdirbiai turėtų suprasti, kad, siekiant pelningai ūkininkauti ne tik dabar, bet ilgą laiką, privalu nuolat rūpintis dirvožemio kokybe ir jos išlaikymu bei gerinimu.“

Doc. dr. J. Žaltauskaitė taip pat sutinka, kad Lietuvoje dirvožemiai yra nualinti.

„Tarp dirvožemio degradacijos ir klimato kaitos yra labai glaudus ryšys, todėl dirvožemio kokybės išsaugojimas yra ypač svarbus norint sumažinti klimato kaitą. Dirvožemis sugeria didžiulius kiekius į atmosferą išmestos anglies ir taip prisideda prie šiltnamio efekto mažinimo, – aiškino mokslininkė. – Tačiau netinkamas, neatsakingas žemės dirbimas, kylanti temperatūra gali sumažinti dirvožemio gebą absorbuoti anglį ir kyla grėsmė, kad jau šiame amžiuje pats dirvožemis gali tapti anglies šaltiniu.“

Situacijai pagerinti prireiks dešimtmečių

Jei iš tiesų ekstremalių oro sąlygų ateityje tik daugės, o žemės našumas mažės, doc. dr. J. Žaltauskaitė neatmetė galimybės, kad žmonija gali susidurti su maisto trūkumu ar net badu.

„Maisto aprūpinimo, saugumo užtikrinimas ir bado panaikinimas yra vieni iš 17 JT darnaus vystymosi tikslų iki 2030 m. Sparčiai augant žmonių populiacijai, mažėjant dirvožemio našumui kyla rizikos dėl nepakankamo aprūpinimo maistu“, – grėsmingai skambančią galimą situaciją įvardijo pašnekovė.

Paklausta, ar įmanoma kaip nors pakeisti situaciją, kad sugrįžtų ramesni ir labiau prognozuojami orai, VDU mokslininkė paskatino atsisukti patiems į save.

„Kiekvienas iš mūsų turėtų pagalvoti, kokį poveikį aplinkai daro jo pasirinktas gyvenimo būdas ir kaip jis galėtų prisidėti prie aplinkos kokybės išsaugojimo“, – patarė doc. dr. J. Žaltauskaitė.

VU prof. dr. E. Rimkaus nuomonė yra kur kas prieštaringesnė.

„Nemanau, kad galime kažką pakeisti. Tas ekstremalumas siejamas su globaliais klimato pokyčiais. Matyt, greituoju laiku mums pakeisti situacijos nepavyks.

Be abejo, bendroji pasaulinė politika arba bent jau bandymai pakeisti situaciją, vyksta, t. y. anglies junginių mažesnis patekimas į atmosferą ir tokiu būdu bandymas stabilizuoti CO2 koncentracijos atmosferoje kiekį, tai yra labai svarbūs tikslai, – pabrėžė profesorius. – Tačiau aš žiūriu gana skeptiškai į tai, kad žmonijai pavyks susitarti, greitai sureguliuoti šitą problemą, kuri dar nėra tokia aštri, jog kiekvienas gyventojas suprastų, kad tai iš tikrųjų problema.

Aš manau, kad tai yra blogai, nes mes laukiame. Laukiame tol, kol staiga suvoksime, kad tikrai yra blogai. Bet tada, kai suprasime, mums neužteks nei metų, nei dešimtmečio, net jei mes imtumėmės rimtų priemonių, kad suvaldytume tą situaciją.“

Kiek bent teoriškai reikėtų laiko situacijai stabilizuoti, prof. dr. E. Rimkus atsakyti taip pat negalėjo. Anot jo, tai priklauso nuo labai daug dalykų ir tai, kokių priemonių būtų imtasi. Tačiau būtų kalbama ne apie vienus ar kitus metus, o apie dešimtmečius.