Mokslas ir IT

2019.07.22 11:10

Lietuvoje dirbantis ir lietuviškai kalbantis mokslininkas iš Ispanijos įkvėpimo ieško tarp knygų ir betono

LRT.lt2019.07.22 11:10

Iš Madrido kilęs 27 metų ispanas Villalon Fornes Ignacio bene trečdalį savo gyvenimo jau spėjo praleisti Lietuvoje. Ir laiką čia leidžia ne veltui –  šiuo metu jis siekia daktaro laipsnio Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakultete (KTU SAF). Vaikinas ieško būdų, kaip išgauti naujovišką betoną, vietoj cemento naudojant fosfogipsą, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Ignacio pripažįsta, kad į Lietuvą atvyko baigęs mokyklą ir nelabai daug žinodamas apie šią šalį, tačiau dabar situacija – kardinaliai kita. Jaunas mokslininkas maloniai nustebina atėjusius į laboratorinius užsiėmimus, kai sklandžiai prabyla lietuvių kalba. Ispanas jau spėjo perskaityti nemažai Lietuvos rašytojų darbų ir nevengia aktyviai įsitraukti į visuomeninę veiklą.

– Kiek laiko gyvenate Lietuvoje? – paklausėme jaunojo KTU mokslininko ir dėstytojo.

– 9 metus. Per tą laiką aplankiau daugumą Lietuvos vietų, pasiskaičiau Lietuvos istoriją, svarbiausius literatūros kūrinius. Sakyčiau, tai yra netrumpas laikotarpis, per kurį teko susipažinti su kultūra. Dar pirmais metais baigiau lietuvių kalbos kursus, kartu su kitais užsieniečiais.

– Kas Jus atvedė į Lietuvą?

– Priežastis, dėl ko atvažiavau į Lietuvą, nėra susijusi su mokslais, tai buvo asmeninė galimybė. Ispanijoje buvau vieno jaunimo klubo narys, kuriame buvo skatinama visapusiškai tobulėti, siekti pamatyti pasaulį ir man tai patiko. Vėliau atsirado galimybė atvykti į Lietuvą, ir tuo susidomėjau. Galiu prisipažinti, kad iš pradžių nežinojau, kur žemėlapyje rasti Lietuvą, bet paskui išmokau.

Kodėl rinkausi statybos inžinerijos studijas? Vieno atsakymo neturiu, bet pirmiausia mano senelis yra statybos inžinierius. Jis man pasakodavo apie visokias konstrukcijas, įdomius sprendimus. Man to patikdavo klausytis.

Kai atvažiavau į Lietuvą, aiškiai žinojau, kad noriu studijuoti inžineriją, bet nežinojau, kokią. Galiausiai rinkausi tarp statybos ir mechanikos. Pasiklausinėjau, kur geriausia, ir man patraukliausia pasirodė važiuoti į Kauną, į Kauno technologijos universitetą. Tuo metu dar gyvenau Vilniuje. Tada klausiau, kuri specialybė sunkiausia. Pažįstami atsakė, kad tai bus statybos inžinerija, tad pagalvojau, kad man tai bus kaip iššūkis (juokiasi). Taip ir įstojau į bakalauro studijas ir iki šiol nesigailiu.

– Kaip atrodė tavo studijų kelias?

– Pradėjus studijuoti iš pradžių nebuvo taip sunku, kiek reikėjo išties dirbti. Statybos inžinerijoje reikia daug praktikos, atlikti daug skaičiavimų. Man pats darbo rašymas buvo iššūkis. Bet draugai, rekomenduodami inžineriją kaip sunkias studijas, apgavo. Studijuodamas bakalaurą, pasirinkau konstruktoriaus specialybę. Paskui stojau ir į šios krypties magistrantūros studijas. Jas baigęs ir stodamas į doktorantūrą jau rinkausi kiek kitą kryptį. Tyrinėju dabar atliekų pritaikymą konstrukcijose. Tiksliau tariant, fosfogipso atliekos pritaikymą.

– Gal galite plačiau papasakoti apie tyrimą?

– Mano tema yra aktuali, nes pramonėje visą laiką yra atliekų. Tad jų perdirbimas, panaudojimas yra svarbi sritis. Mano atveju, fosfogipsas yra medžiaga, kuri kaupiasi, o mes nemokame jos panaudoti kitiems tikslams. Tad mano tikslas yra kartu ir ekologinis, ir noras ištraukti iš tos medžiagos geras mechanines ir statybines savybes, kad ją galėtume panaudoti.

– Kas tave labiausiai žavi statybos inžinerijoje?

Statybos inžinerijoje mane žavi tai, kad tikrovė yra labai sudėtinga. Tarkime, kad ir paimsime gelžbetonį – tai yra ir betonas, ir geležis. Betonas atrodo tiesiog pilka medžiaga, bet jei įsigilini, ten yra ir visokie kristalai, reakcijos. Inžinierius yra tas žmogus, kuris moka, rodos, iš sudėtingų dalykų paimti pagrindinius akcentus ir sukurti skaičiavimo metodus, kad galėtų prognozuoti, kaip ta medžiaga reaguos. Ir tai padaryti kuo paprasčiau, sukuriant įrankius toms prognozėms. Ir tai mane žavi.

Tas pats ir kalbant apie gruntą. Tarkime, tarp mažiausios molio dalelytės ir akmens dydžių skirtumai yra kaip tarp teniso kamuoliuko ir žemės rutulio. Kaip prognozuoti tokių skirtingų medžiagų sąveiką? Tam yra įvairūs kūrybingi metodai, o juos taikyti, tobulinti ir sugalvoti yra labai įdomu.

– Esate ne tik mokslininkas, bet ir dėstytojas. Kaip sekasi šis užsiėmimas?

– Aš dėstau gelžbetoninių konstrukcijų laboratorinius darbus. Paskaitų metu noriu, kad santykis tarp dėstytojo ir studento nebūtų šaltas. Stengiamės tiesiog bendrauti, pasikalbėti, papasakoti įdomesnių dalykų nei tik mokintis sausas formules. Stengiuosi, kad studentai suprastų gyvai, kas vyksta, o laboratoriniai darbai yra labai gera proga tai pamatyti, pačiupinėti, gyvai išgauti įvairias reakcijas.

– Kokios inovacijos statybos inžinerijoje mūsų laukia?

– Dabar tyrimai labai fokusuojasi į nanomedžiagas. Į anglies nanovamzdelius, į grafeną, kuri yra gana nauja medžiaga, todėl ją dabar stengiamasi daug analizuoti. Bet visos jos yra labai brangios, tad statybos rinkoje kol kas nepasiteisina. Ten pigiau naudoti tradicines medžiagas – gelžbetonį, metalą, medį. Bet mokslas juda į priekį ir turėsime dar daug naujų medžiagų, kurios tikrai ras sau vietą šioje srityje.

– Kaip dar pasaulį galime padaryti geresne vieta?

– Yra du momentai. Visų pirma – ekologija. Reikia pasirūpinti gamybos procesu, kad kuo mažiau išskirtumėme CO2 į atmosferą. Cemento gamyba yra labai tarši aplinkai, tad vienas iš būdų yra ieškoti, kaip pakeisti cementą kitomis medžiagomis. Kitas momentas yra medžiagas panaudoti vėl iš naujo. Tarkime, nugriovus pastatą, betoną reikia sutrupinti ir panaudoti kitur dar kartą. Mums reikia tiesiog išmokti tuos procesus sklandžiau vykdyti, aišku, čia yra daug iššūkių. Pavyzdžiui, logistika ir planavimas, bet judame ta linkme ir ieškome, kaip tai efektyviau padaryti.