Mokslas ir IT

2019.07.20 19:50

Lietuviai, padėję žmonijai padaryti vieną didelį šuolį, devynios vado gyvybės ir lenktynės su sovietais

Tautvydas Lukaševičius, LRT.lt2019.07.20 19:50

Viskas galėjo susiklostyti kitaip: JAV prezidentas buvo parengęs kalbą, kurią pasakytų tautai nesėkmės atveju, ir paguostų našlėmis likusias moteris. NASA dirbę žmonės tolyn nuo savęs vijo mintis, kad žmones teks palikti vienus mirti tolimame ir nepažįstamame pasaulyje. Visus labiausiai neramino tai, kaip astronautams pavyks Mėnulį palikti.

Laimei, ši užsispyrimo istorija baigėsi laimingai. Daugybės žmonių, tarp kurių buvo ir lietuvių, pastangomis tikslas buvo pasiektas, žmonija praplėtė pažinimo ribas bent jau 384 tūkst. km. Prieš 50 metų, liepos 20 d., pasaulis pasidarė visu Mėnuliu didesnis.

Astronautų „žvejys“, kurio pavarde pavadinta Antarktidos pakrantė

Saulius Lapienis, matematikas, vienas iš Lietuvos kosmoso asociacijos įkūrėjų, laidai „Mokslo sriuba“ papasakojo, kaip lietuviai įvairiais būdais prisidėjo prie šios misijos. Pasak jo, vienas iškiliausių tokių žmonių yra prof. Ragulskis, vibracijos teorijos pradininkas. Jo monografiją amerikiečiai išsivertė iš rusų kalbos. „Amerikiečiai, kurdami savo kosmoso technologijų pradžią rinko informaciją, iš kur tik galėjo. Net tokie dalykai juos domino. O vėliau jie plėtojo tą mokslą”, – teigė matematikas.

Laidai jis papasakojo, kad dauguma lietuvių kilmės mokslininkų, prisidėjusių prie kosminių technologijų tobulinimo bėgdami nuo Stalino represijų traukėsi per Vokietiją, bėgo nuo darbo stovyklos. „Jie apsistodavo Kalifornijoje, baigė žymiausius universitetus ir pradėjo dirbti arba NASA arba „Boeing“, arba karinėse oro pajėgose“, – sakė jis.

Pavyzdžiui, Edvardas Bakutis (JAV karinio jūrų laivyno kontradmirolas) „Apollo“ misijų oficialus asmuo buvo atsakingas už astronautų nusileidimą vandenyje ir jų iš ten „sužvejojimą“.

Sauliaus Lapienio žiniomis, jis taip pat buvo atsakingas už amerikiečių mokslininkų saugų pristatymą į Antarktidą ekspedicijų metu. Kaip padėka už visą pagalbą ir mokslinius tyrimus Antarktidoje dalis pakrantės (500 km) pavadinta jo pavarde (Bakučio pakrantė, angl. Coast of Bakutis).

Daugiau apie Evardo Bakučio karjerą galite sužinoti paspaudę čia.

Plutonis iš rusų?

Visame pasaulyje žinomas garsus išradėjas Gasparas Kazlauskas. Orbitalinio suvirinimo galvutės išradėjas turėjo 25 patentus, be jo, teigiama, misija būtų neįvykusi.

„Buvo tokia situacija su energijos užtikrinimu jau būnant Mėnulyje. Reiktų žinoti, kad Saulė nėra vienintelis energijos gamybos šaltinis, reikia naudoti vadinamuosius kuro elementus, kas buvo daroma ir Mėnulio misijos metu, ir netgi atominius reaktorius. Visose misijose, kuo toliau skrendi nuo Saulės, tuo labiau reikia atominio reaktoriaus. Beje marsaeigis „Curiosity“ važinėjasi su plutonio reaktoriumi. Pikantiška istorija: kai amerikiečių žurnalistai paklausė, iš kur plutonis, jiems buvo paaiškinta, kad vieną kilogramą nupirko iš rusų“, – „Mokslo sriubai“ sakė entuziastas.

Pasak jo, reaktoriams reikalinga aušinimo sistema, o vamzdelių išdėstymas buvo mokslas, kuriuo užsiiminėjo Lietuvos energetikos mokslų institutas: „Tuo metu nebuvo galimybės, kaip orbitoje, ore, suvirinti du vamzdelius. Pagal NASA užsakymą tą darbą padarė Gasparas Kazlauskas (gimęs Lietuvoje, bet dirbęs JAV). Ne tik jo, bet ir daugumos lietuvių sukurti patentai tapo NASA nuosavybe.“

Gasparo Kazlausko vardu pavadinta orbitalinio suvirinimo galvutė.

Kosminės mados

Kiekvienos misijos metu astronautams reikėjo apsaugančios aprangos. Skafandras ir gyvybės užtikrinimo įranga leido išgyventi ne kartą sudėtingomis sąlygomis. (spinta, dešimtis kilogramų sverianti - nors to kosmose ir nejauti). Robertas Balinskas (astronautų pirštinių ir skafandrų konstruktorius) buvo atsakingas už šių gyvybės palaikymo sistemų kūrimą.

„Pirštinės užtikrina sąnarių judrumą dirbant kosmose. Galiukuose įdėtos silikoninės pagalvėlės, atsparios karščiui. Šiandien idėja liko panaši, tik šiek tiek patobulinta. Mėnulyje dvi savaites yra karšta, dvi savaites labai šalta. Spintoje, rūbuose vamzdeliais teka skystis (aušinamasis arba šildomasis)“, – pasakojo jis.

Lietuviška Mėnulio televizija

Lietuvoje gimęs, bet Amerikoje dirbęs Vytautas Pranas Volertas (mėnulio „televizijos“ įkūrėjas, inžinierius, matematikas, informatikas, rašytojas, žurnalistas) prisidėjo kuriant „Apollo“ televiziją. „Jam reikėjo trijų sąsajų. Mėnuleigio ryšys su Mėnulyje nusileidusia stotimi, su stotimi žemėje ir stoties Mėnulyje (nusileidusio modulio) ryšys su stotimi žemėje“, – aiškino pašnekovas.

Romualdas Kašuba buvo kosminių sistemų kūrėjas, inžinierius, mechanikas, mokslininkas, pedagogas). Jis padėjo kurti ir tobulinti neleidžiamuosius modulius. Teigiama, kad dalis jo darbų ir pasiekimų vis dar yra įslaptinti.

Devynios vado gyvybės

Kai 1969 metų liepos 20 dieną N. Armstrongas iš Menulio modulio „Eagle“ žengė ant Menulio paviršiaus, su savimi jis turėjo iš Žemės pasiimtą Pasaulio skautų ženklelį. Skautams Nilas Armstrongas priklausė, kai buvo dar jaunuolis, bet net praėjus trims dešimtmečiams vis dar jautė stiprų ryšį su šia organizacija.

Skautų šūkis „Būk pasiruošęs!“ ir nariams diegiamos lyderystės ir pasitikėjimo savimi vertybės Armstrongui išliko artimos visą jo gyvenimą. Viskas, ko 1930 m. rugpjūčio 5 dieną gimęs Armstrongas kada nors norėjo – tai skristi. 1949 metais jis įstojo į JAV karines jūrų pajėgas, kur tarnavo kaip pilotas. Jam teko sudalyvauti Korėjos kare, tačiau kiek vėliau jis nusprendė kariškio gyvenimą iškeisti į studijas, siekiant aeronautikos inžinieriaus diplomo. 1955 metais jis prisijungė prie Nacionalinio patariamojo aeronautikos komiteto (National Advisory Committee for Aeronautics; NACA) – organizacijos, kuri 1958 metais buvo transformuota į NASA. Būtent pilotuodamas ir bandydamas moderniausius orlaivius jis pademonstravo savo gebėjimą išlaikyti šaltą protą ir nepasiduoti panikai.

Su pirmąja itin dramatiška situacija jis susidūrė 1956 metais, kai pilotavo bombonešį „B-29 Superfortress“ su pritvirtintu viršgarsiniu reaktyviniu lėktuvu „Douglas D-558-2 Skyrocket“. Bombonešis turėjo pasiekti 340 km/h greitį ir tuomet atkabinti „Skyrocket“, turėjusį savarankiškai nuskristi tolyn nuo „B29“. Vis dėlto sugedus vienam iš variklių, bombonešio propeleris pradėjo pašėlusiai suktis. Negalėdami pasiekti „Skyrocket“ paleisti reikalingo greičio, Armstrongas su antruoju pilotu Stanu Butchartu bombonešį nukreipė nerti žemyn. Tokiu būdu pasiekus reikiamą greitį, „Skyrocket“ jau galėjo sėkmingai atsiskirti ir nuskristi tolyn. Vis dėlto paleidus nešamą lėktuvą, visiškai subyrėjo sugedęs „B-29“ variklis, kurio nuolaužos sugadino dar du kitus variklius. Tai privertė pilotus grįžti į bazę ir mėginti saugiai nusileisti vos su vienu varikliu.

Vos nežuvęs nuėjo pildyti dokumentų

Dirbdamas Edvardso karinių oro pajėgų bazėje, Armstrongas patyrė dar daugiau dramatiškų ir adrenalino kupinų akimirkų. Ypač skrisdamas „X-15“ – pačiu garsiausiu eksperimentiniu lėktuvu istorijoje. Per vieną iš skrydžių jis pasiekė 63 kilometrų aukštį, o mėgindamas leistis, pastebėjo, kad „atsimušinėja“ į atmosferą ir vis sugrįžta aukštyn. Skriejant beveik vakuuminėje erdvėje, be pakankamo oro pasipriešinimo, lėktuvas negalėjo nei efektyviai lėtėti, nei pasukti. Susidūręs su tokiomis sąlygomis, suplanuotą nusileidimo vietą Armstrongas praskriejo lėkdamas net 3 machų greičiu.

1968 m. gegužės 6 dieną treniruodamasis su simuliatoriais, Armstrongas patyrė patį pavojingiausią incidentą savo kaip piloto karjeroje. Treniruokliui sklandant 30 metrų virš žemės, staiga sutriko aparato valdymas. Armstrongas katapultavosi, o pats aparatas netrukus rėžėsi į žemę ir sprogo. Jeigu Armstrongas treniruoklį būtų apleidęs vėliau, jis būtų žuvęs. Įdomu tai, kad po šio incidento astronautas tiesiog sugrįžo į biurą dirbti su popieriais.

2012 metų rugpjūčio 25 dieną, sulaukęs 82 metų, jis mirė kilus komplikacijoms po atliktos širdies šuntavimo operacijos.

Kaip sovietai sugebėjo pralaimėti?

Apollo 11“ nusileidimas Mėnulyje buvo JAV ir Sovietų Sąjungos kosmoso varžybų kulminacija.

Šios varžybos pradėtos, kai sovietai 1957 m. spalio 4 d. į Žemės orbitą iškėlė pirmąjį pasaulyje palydovą „Sputnik 1“. Didelę septintojo dešimtmečio dalį atrodė, jog Sovietų Sąjunga pirmauja kosmoso užkariavimo srityje. 1961 m. rusai netgi pirmą kartą į kosmosą iškėlė žmogų, tačiau kiek vėliau amerikiečiams pavyko pirmiems išsilaipinti Mėnulyje ir, daugelio specialistų nuomone, laimėti prieš principinius konkurentus. Iki „Apollo“ programos pabaigos Mėnulyje nusileista šešis kartus, o mūsų natūralaus palydovo paviršiuje pasivaikščiojo 12 astronautų. Netrukus varžybas pakeitė JAV, Rusijos ir kitų šalių bendradarbiavimas tyrinėjant kosmoso platybes. Dalijimasis patirtimi leido įgyvendinti tokius itin svarbius projektus, kaipTarptautinė kosminė stotis.

„Įdomu tai, kad kai „Apollo“ skrido Mėnulio link, buvo aišku, kad parsigabens Mėnulio grunto. Neturėdami galimybės nusiųsti žmogaus, Sovietai siuntė mėnuleigį, kad paimtų ir pargabentų grunto. Vyko lenktyvės, kas anksčiau parsigabens grunto. Per kelis kartus parsiskraidino, atrodo, daugiau nei 400 kilogramų. Į vieną pusę į Mėnulį kaina kilogramui 1 milijonas dolerių“, – sakė matematikas.