Šiais metais Alabamos gyventojus nustebino rekordinio dydžio vapsvų lizdai. Kai kurie iš jų buvo didesni už lengvuosius automobilius. Nors tokia kaimynystė nėra pati maloniausia, žmonės ne vieninteliai Žemėje gali statyti unikalius ir kvapą gniaužiančius statinius.
Mokslininkai teigia, kad būtent Alabamoje šie metai bus rekordiniai, nes tiek įspūdingo dydžio vapsvų lizdų jie dar nematė. Skaičiuojama, kad tokiame vapsvų name dirba apie 10 tūkst. darbininkių, o kiekvienais metais namų gyventojų padaugėja.
Gyvūnai sau gyvenamąsias vietas susirenčia siekdami apsisaugoti nuo atšiaurių gamtos sąlygų ar potencialių plėšrūnų. Daugelis buveinių taip pat įrengiamos kaip vietos perėti jauniklius, saugoti ar net auginti maistą.
Gyvūnų statiniai gali būti gan sudėtingi – juose „įrengiamos“ sumanios vėdinimo sistemos, padedančios kontroliuoti temperatūrą, pastatomos slaptos išėjimo ir įėjimo angos, padedančios apsisaugoti nuo nepageidaujamų svečių. Sudėtingi statiniai dažniausiai statomi grupėmis, todėl statybų procesas vyksta gana greitai. Skruzdėlių armija, pavyzdžiui, per metus gali perkelti 50 tonų dirvožemio, o sodinės skruzdėlės savo lizduose įrengia atskiras zonas ekskrementams, įsirengia savo „tualetus“.
Milžiniškas požeminis miestas per savaitę
Sunku net įsivaizduoti, kas nutiktų, pavyzdžiui, Vilniuje, jei žmonės būtų tokie darbštūs, ryžtingi kaip skruzdėlės ir taip pauikiai dirbtų kartu. Veikiausiai tiek metro, tiek Nacionalinio statybos ne tik būtų pabaigtos, bet galbūt patys objektai būtų daugybę kartų perkelti iš vienos vietos į kitą.
Viena skruzdėlė gali panešti 50 kartų už ją sunkesnį krovinį. Tad nesunku nuspėti, kokius įspūdingus pasiekimus jos gali pasiekti dirbdamos kartu didelėmis kolonijomis. Vos per savaitę didesnė armija sodinių skruzdėlių gali įrengti požeminį miestą, kuriame galėtų gyventi tūkstančiai vabzdžių.
Giliai po žemėmis įrengti skruzdėlynai sudaryti iš daugybės ertmių ir jas jungiančių tunelių. Kiekviena ertmė, arba kambarys, turi savitą paskirtį – vienuose kaupiamas maistas, kituose prižiūrimi jaunikliai, o dar kituose ilsisi skruzdėlės darbininkės. Centriniame kambaryje galima rasti skruzdėlę motinėlę. Čia ji deda savo kiaušinėlius. Be to, virš skruzdėlynų įrengiamas korėtas bokštelis, kurio paskirtis – vėdinti lizdą, palaikyti pastovią temperatūrą viduje.
Dažniausiai skruzdėlyne būna kelios įėjimo ir išėjimo angos, užtikrinančios, kad gyventojos galės greitai judėti į ir iš savo buveinės. Kolonijai augant skruzdėlės darbininkės nuolat plečia savo lizdo ribas. Kai kurie gali siekti net 3 metrų gylį.
Gineso rekordų knygoje rašoma, kad didžiausia skruzdžių kolonija gyvena net 6 tūkst. kilometrų ilgio ruože: nuo Šiaurės Italijos iki Ispanijos. Šveicarų, danų ir prancūzų mokslininkai netgi išsiaiškino, kad skruzdė iš vieno superkolonijos galo, gali atpažinti skruzdę, esančią kitoje kolonijos dalyje už tūkstančių kilometrų.
Termitai patys užsiaugina grybų
Statydami savo pylimus, pagamintus iš dirvos, mėšlo ir savo seilių, termitai gali užtrukti 4–5 metus, tačiau ir po to ši buveinė bus nuolat tobulinama. Kaip ir skruzdėlės termitai yra bendruomeniški gyvūnai, todėl siekdami bendro tikslo dirba kartu.
Įspūdingi jų statiniai gali būti net 5 metrų aukščio. Nors šie pylimai iš toliau atrodo vientisi, iš tiesų juose yra įrengiama daugybė ertmių, skirtų tuneliams ir kambariams vėdinti. Ši unikali ventiliacinė sistema padeda išlaikyti pastovią temperatūrą viduje, kur auginamos lervos, saugomas maistas. Įdomu ir tai, kad ten netgi gali būti auginami ir prižiūrimi grybai, kurie vėliau suėsdami.
Pylimui statyti kruopščiai parenkama vieta, atsižvelgiama į dirvožemio drėgnumo, saulės spindulių kiekį, vėją ir kitas aplinkos sąlygas. Oras į buveinę patenka per nedidukes išorėje esančias skylutes, o tuomet cirkuliuoja visame statinyje – taip išlaikoma pakankamai žemą temperatūrą. Kai oras viduje sušyla, jis kyla į viršų ir galiausiai pasišalina iš pylimo per centrinį „kaminą“.
Būtent termitų statinius analizavo ir NASA mokslininkai, pristatytdami kitų dangaus kūnų apgyvendinimo projektus.
Bebrai – apšildymo asai
Bebrai ir jų statiniai yra svarbūs visai gyvūnų karalystei – jų pastatytos užtvankos sukuria tvenkinius, kuriuose maistą ir apsaugą nuo plėšrūnų randa ir mažesnės gyvūnų rūšys. Taip užtvanka praverčia ne tik patiems bebrams, tačiau ir kai kurioms kitoms gyvūnų rūšims.
Norėdami išdžiūti, nesušalti ir būti saugūs bebrai pasistato bebravietes. Šios įspūdingos buveinės statomos iš dumblo, šakų ir akmenų, o viršūnėje įrengiama ventiliacinė anga, užtikrinanti gaivaus oro cirkuliaciją po tuščiavidurę vidinę gyvenamąją ertmę. Šios ertmės grindys išklojamos sausu dumblo mišiniu, čia bebrai gyvena ir augina savo jauniklius.
Vengdami plėšrūnų bebrai savo buveinę palieka ir į ją sugrįžtą per vandens pripildytus tunelius, vedančius tiesiai į bebravietę supantį telkinį. Bebravietė, pastatyta iš medienos, purvo ir akmenų, yra saugus ir šiltas statinys, saugantis visą bebrų šeimą nuo plėšrūnų ir nepalankių aplinkos sąlygų.
Bebravietės statybos gali būti baigtos mažiau nei per savaitę. Tam, kad galėtų saugiai patekti į bebravietę ir iš jos ištrūkti, bebrai įrengia vandens pripildytus tunelius. Bebravietė yra suskirstyta į atskiras zonas – vienoje galima išdžiūti ar pasimaitinti, o kitoje ilsimasi, auginami jaunikliai.
Pavyzdžiui, 850 metrų dydžio bebrų užtvanka Šiaurės Albertoje, Kanadoje, yra viena didžiausių pasaulyje.
Paukščių audėjų lizdui – 100 metų
Šių socialių paukščių audėjų būrys gali susiręsti tokius namus kaip niekas kitas. Paukščių lizdai gali išsikeroti per visą akacijos medį, o jame įsikuria šimtai gyventojų. Be to, kai kurių šių statinių amžius siekia net 100 metų.
Didesnės šakelės ir sausa žolė yra panaudojama įrengiant nedideles vidines ertmes, kuriose paukščiai ilsisi, prižiūri savo jauniklius. Šios ertmės išklojamos pūkais ir minkštomis augalinėmis medžiagomis – taip apšiltinama gyvenamoji vieta. Lizdų išorė ir įeiti skirti tuneliai padengiami aštriais šiaudais ir šakomis, kad nepasirodytų nepageidaujami svečiai.
Karštomis Pietų Afrikos vasaromis daugybė paukščių persikelia į arčiau išorės esančius lizdus, tačiau atėjus žiemai stengiasi užimti giliau esančias centrines ertmes, kuriose daug šilčiau.
Audėjų lizdai tokie viliojantys, kad dažnai vietas juose užima ir kitų rūšių paukščiai, pavyzdžiui, afrikiniai nykštukiniai sakalai bei raudongalvės amadinos.
