Mokslas ir IT

2019.06.29 20:07

Prieš 50 metų ir šiandien: nuolatos tolstantis palydovas, Mėnulio jūros ir žmonijos galimybė emigruoti

Liepos 20 d. sukaks 50 metų nuo tos akimirkos, kai pirmasis žmogus išsilaipino Mėnulyje. Daug metų Mėnulis buvo tik ryškiai apšviestas diskas danguje, keičiantis savo formą dėl skirtingai jį pasiekiančios Saulės šviesos. Tiesa, JAV ir Sovietų Sąjungos kosminės varžybos Mėnulį pavertė kai kuo daugiau – jis tapo tikslu ir pergalės simboliu.

Pirmiausia į jį buvo pasiųsti zondai, o vėliau ir žmonės. Tolimas dangaus kūnas galiausiai tapo realus, apčiuopiamas pasaulis, kurį, sėkmingai nukeliavę 384 tūkst. 400 kilometrų, mes jau galėjome geriau pažinti.

Kometų ir asteroidų randai

Mėnulio paviršiuje yra daugybė kraterių. Manoma, kad jų amžius yra apie 4,1–3,8 mlrd. metų. Didžiausius kraterius užliejusi lava suformavo „jūras“.

Krateriai – tai kometų ir asteroidų palikti „randai“. Manoma, kad daugelis Mėnulio kraterių susiformavo vėlyvojo kosminio bombardavimo laikotarpiu, prieš 4,1–3,8 mlrd. metų, kai daug asteroidų įskriejo į vidinę Saulės sistemos dalį. Kai kurių šimtų kilometrų skersmens Mėnulio kraterių centre yra „smaigaliai“, viršukalnės, o jų pakraščius supa susidūrimo paliktos nuolaužos.

Įdomu ir tai, kad Mėnulyje kelių kilometrų gylyje dažnai vyksta Mėnulio drebėjimai. Manoma, kad Mėnulio plutos storis yra nevienodas, o ploniausia vieta nuo storiausios gali skirtis net 12 km. Dažniausiai jos storis – apie 50 km.

Spėjama, kad po mantija slypi 330 km spindulio išsilydžiusios geležies sluoksnis. Čia temperatūra turėtų siekti 1400 °C. Teigiama, kad geležinio Mėnulio branduolio spindulys yra apie 240 km. Jis sudaro vos 2–4 proc. Mėnulio masės. Planetų branduoliai sveria daug daugiau.

Mėnulio atsiradimo teorijos

Laikomasi nuomonės, kad maždaug prieš 4,4 mlrd. metų Marso dydžio protoplaneta, skriejusi 4 km/sek. greičiu, kliudė Žemę. Susidūrimas buvo toks galingas, kad Tėjos (protoplanetos) geležinis branduolys smigo į Žemę, o abiejų planetų mantijos susiplakė.

Ne visos planetų dalys ir nuolaužos susimaišė. Dalis mantijos išskriejo į Žemės orbitą. Šios dalelės vėliau susijungė į objektą, kurį dabar vadiname Mėnuliu. Gravitacija planetų susidūrimo nuolaužas „sulipdė“ į apskritą kosminį kūną, mūsų planetos palydovą.

Šiame kosminiame kūne nėra vėjo, nevyksta erozija, tik mažyčiai mikrometeoritai švelniai nusėja paviršių. Nors „Apollo“ astronautų palikti moksliniai įrengimai užfiksavo tam tikras Mėnulio drebėjimų seismines bangas, iš esmės šis kosminis kūnas yra neaktyvus. Manoma, kad pats aktyviausias Mėnulio gyvavimo periodas buvo maždaug prieš 3–4 milijardus metų, kai vidinė Saulės sistemos dalis buvo bombarduojama kometų ir asteroidų.

Mėnulis nuolatos tolsta

Nors naktiniame danguje Mėnulis neatrodo labai didelis, tačiau išmatavę jo skersmenį (atstumą nuo vienos pusės iki kitos),  gautumėte 3475 km atstumą. Maždaug tiek kilometrų skiria Vilnių ir Madridą.

Supermėnuliu vadinamas reiškinys, kai Menulis labiausiai priartėja prie Žemės. Iš mūsų planetos matoma 59 proc. Mėnulio.

Mėnulyje apsilankė 12 žmonių, kurie pargabeno 382 kg Mėnulio uolienų. Jeigu Žemė būtų krepšinio kamuolio dydžio, o Mėnulis – teniso kamuoliuko, šie objektai vienas nuo kito būtų 7,3 m atstumu.

Įdomu ir tai, kad Mėnulis nuo Žemės kasmet nutolsta per 3,8 cm. Manoma, kad kai jis susiformavo atstumas nuo Žemės buvo 22 530 km.

Žmones intriguojančios Mėnulio fazės

Mėnulis sukasi aplink savo ašį ir skrieja orbita aplink Žemę, todėl Mėnulio para trunka beveik tiek, kiek Žemės mėnuo. Mėnulis į mus visuomet atsisukęs ta pačia puse, todėl mes matome, kaip jo paviršiumi lėtai slenka naktis. Žmonės tai vadina besikeičiančiomis Mėnulio fazėmis.

Be to, potvynius mūsų planetoje lemia aplink Žemę besisukančio Mėnulio ir Saulės gravitacija. Mūsų kosminis palydovas didelius vandens telkinius traukia savęs link ir taip per dieną suformuoja du potvynius. Galbūt ateityje šis teiginys mokslininkų bus papildytas.

Kai artimojoje Mėnulio pusėje diena, mes sakome, kad tai – Mėnulio pilnatis.

Kai Mėnulis patenka į Žemės šešėlį, prasideda Mėnulio užtemimas. Palydovas pasidaro tamsus, kartais kraujo spalvos. Kai Žemė patenka į Mėnulio šešėlį, prasideda Saulės užtemimas ir diena kelioms minutėms virsta naktimi.

Dalinis Saulės užtemimas įvyksta tuomet, kai tik dalis Mėnulio „užlenda“ prieš Saulę. Dėl atstumo nuo Žemės ir dydžio santykio (Saulė yra didesnė, bet toliau, o Mėnulis – mažesnis, bet arčiau) Mėnulio skydas gali tiksliai uždengti Saulę.

Paskutinis žmogus ir diskusijos dėl sugrįžimo

Paskutinis žmogus, vaikščiojęs Mėnulyje, Geneas Cernanas iš „Apollo 17“ misijos, tai darė 1972 metais. Nuo tų laikų buvo rengiamas ne vienas sugrįžimo planas, tačiau jie visi buvo atšaukti.

Vis dėlto NASA kuria kosminę paleidimo sistemą, kuri veiks su galinga raketa. Ši naujoji raketa neabejotinai galėtų sugrąžinti žmones į artimiausią mūsų planetos kaimyną. Kinai taip pat domisi tokio skrydžio galimybėmis, tačiau kada žmogus sugrįš į Žemės palydovą kol kas nežinoma.

Be to, manoma, kad sugrįžęs ten žmogus užsibus, nes palydovą bus bandoma apgyvendinti.