Panirę po šiaurės rytuose Jungtinių Amerikos Valstijų pakrantes skalaujančiu Atlanto vandenynu, atrastumėte kai ką netikėto – gėlo vandens telkinį.
Milžiniškas vandeningas sluoksnis, kurį daugiausia sudaro gėlas vanduo, yra po vandenyno dugnu ir pagal pakrantę tęsiasi nuo Naujojo Džersio iki pat Masačusetso. Jame yra mažiausiai 2,8 tūkst. kubinių kilometrų vandens. Tiek vandens pakaktų užpildyti 1,1 mlrd. Olimpinių plaukimo baseinų, rašo CNN.
Tai – didžiausias žinomas povandeninis vandeningas gėlo vandens sluoksnis Žemėje. Tačiau tokių gėlo vandens telkinių po vandenynais gali būti ir daugiau. Jie galėtų būti natūralus mūsų planetos, kurioje nuolat didėja populiacija ir mažėja geriamojo vandens atsargos, išteklius.
Praeitą savaitę žurnale „Scientific Reports“ pasirodžiusio tyrimo duomenimis, vandeningą gėlo vandens sluoksnį atrado Kolumbijos universiteto ir Woods Hole okeonografijos instituto mokslininkai, tyrinėdami vandenyno dugną netoli JAV šiaurės rytų pakrantės.
Gėlo vandens telkinius šiame regione kartais užtikdavo ir nuo 1970-ųjų vandenyno dugne naftą gręžiančios kompanijos, tačiau buvo neaišku, kiek iš tiesų vandens yra po Atlanto dugnu.
„Žinojome, kad izoliuotose vietose yra gėlo vandens, tačiau nežinojome telkinio masto ir ploto, – ataskaitoje, kurią cituoja CNN, nurodė tyrimo autorė, Kolumbijos universiteto mokslininkė Chloe Gustafson. – Kitose pasaulio vietose tai gali tapti svarbiu ištekliumi.“
Susiformavo po ledynmečio
2015 m. Kolumbijos universiteto geofizikas Kerry Key ir Woods Hole okeonofrafijos instituto geologas ir geofizikas Robas Evansas į vandenyno dugną šalia senų naftos gręžinių nuleido tam tikrus prietaisus, skirtus išmatuoti elektromagnetinį lauką. Kadangi gėlas vanduo nėra toks geras elektromagnetinių bangų laidininkas kaip sūrus vanduo, tyrėjai iškart pastebėjo gėlo vandens telkinį.
Mokslininkai atskleidė, kad maždaug 180 metrų gylyje po vandenyno dugnu yra vandeningas sluoksnis, nuo JAV pakrantės į Atlanto vandenyną besitęsiantis maždaug 120 km.
Kaip gėlas vanduo ten pateko? Mokslininkai spėja, kad gėlo vandens sluoksnis gali būti po paskutinio ledynmečio ištirpęs ledas, kuris „įstrigo“ tarp akmeningų nuosėdinių uolienų. Jų nuomone, vandeningą sluoksnį maitina požeminis nuotėkis iš kranto.
Ch. Gustafson, K. Key ir R. Evansas tikisi, kad jų tyrimas bus paskata ieškoti kitų povandeninių vandeningų sluoksnių pasaulyje, kurie gali būti panaudoti kaip vandens išteklius tuose regionuose, kuriuose sumažėjo sausumoje esančios gėlo vandens atsargos.
Norint paruošti vandenį iš povandeninio telkinio gerti, iš jo pirmiausia reikėtų pašalinti druską. Susimaišęs su sūresniu vandenyno vandeniu, gėlas vanduo po Atlanto dugnu darosi sūrokas.
