Mokslas ir IT

2019.06.11 16:25

JAV kariškiai nori auginti pakilimo takus – prireiks tik smėlio ir bakterijų

technologijos.lt2019.06.11 16:25

Kol jūsų darže auga kopūstai ir bulvės, JAV Karinės oro pajėgos užsiima kiek kitokia žemdirbyste. „Project Medusa“ pavadinta programa siekia tikrąja to žodžio prasme auginti pakilimo takus. Praktiškai iš nieko sukurtas paviršius atlaikys ir sunkiuosius transportinius lėktuvus. Kaip?

Šiuolaikiniai kariniai lėktuvai yra pakankamai tvirti, kad galėtų leistis ir ant žvyruotų takų. Tačiau tai gali tikrai ne visi, o žvyras kenkia bet kuriuo atveju. Geriausias pakilimo takas yra kietas, todėl ir statomi brangūs oro uostai. Tankinamas gruntas, pilama skalda, liejamas asfaltas, o visa tai užtrunka, kainuoja daug.

Kur gauti gero asfalto kokioje nors nuošalioje saloje? Galima viską plukdyti laivais, skraidinti sraigtasparniais, tačiau tai tik dar labiau didina kainą ir lėtina procesą. „Project Medusa“ į pagalbą kviečiasi bakterijas. Projektas mitinės būtybės vardu pavadintas ne be reikalo. Medūza buvo graikų mitologijos pabaisa su moters veidu ir gyvačių plaukais, galinti žvilgsniu žmones paversti akmeniu.

Inžinieriai sugalvojo kaip lengvai prieinamas medžiagas paversti kieta konstrukcija, tinkama kariniams oro uostamas. Bandymų metu buvo kuriamos plytos. Į formas buvo pilamas paprastas smėlis ir bakterijos. Mikroorganizmai tuomet buvo maitinami vandeniu su maistinėmis medžiagomis. Galiausiai bakterijos išskyrė kalcio karbonato kristalus, kurie į vieną objektą surišo visas smilteles. Rezultatas yra kieta, statyboms tinkama plyta.

Lygiai taip pat galima auginti ir pakilimo takus. Tuomet smėlis ir bakterijos maišomi tiesiai ten, kur reikalingas takas. Teritoriją reikia kartas nuo karto laistyti maistingųjų medžiagų mišiniu, tačiau galiausiai paviršius taip sutvirtėja, kad ant jo galima važinėti sunkvežimiais. Procesas vis tiek užtrunka, tačiau jam nereikia ypatingų mašinų, betono, asfalto ir daugybės žmonių.

Tokius oro uostus galėtų auginti mažos komandos. Geriausia tai, kad pats metodas yra pigus ir sunkiai susekamas. Takus būtų galima sukurti ir iš vietinio smėlio ar kitokios formos dirvožemio. Tai kodėl tuomet taip neauginamos lenktynių trasos ar greitkeliai?

Asfaltas vis tiek yra tvirtesnis ir ilgaamžiškesnis. Pagrindinių bazių takai ir toliau būtų asfaltuojami. Bakterijų sukurta infrastruktūra būtų antrinis pasirinkimas, kurio gali prireikti netikėtų konfliktų atveju.