Mokslas ir IT

2019.06.09 18:24

Toksikologą gąsdina nauji svaiginimosi būdai: į skyrių žmonės ne ateina patys, o atvežami beveik mirę

Tautvydas Lukaševičius, LRT.lt2019.06.09 18:24

„Per savo ilgą praktiką nesu matęs nė vieno nuo natūralių psichoaktyvių medžiagų (PAM) apsvaigusio žmogaus, kuris stingdant šalčiui liktų apsirengęs tik su antrankiais ir visiškai prarastų savisaugos jausmą“, – konferencijos LOGIN metu sakė toksikologas Robertas Badaras. Pasak jo, anksčiau viskas buvo paprasčiau – gydytojai žinojo, kaip žmonės svaiginasi ir kaip juos gydyti, o šiandien didžiausias iššūkis – išsiaiškinti, kokia sintetika suvartota.

Svaiginantys prieskoniai internetu

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytojas tikina, kad prekyba persikėlė į internetą, o smegenis paveikiantys preparatai dažnai pavadinami tiesiog prieskoniais.

„Jei tai būtų natūralūs augalai, kurie veikia smegenis, nebūtų didesnės problemos, tačiau dažniausiai jie būna dirbtinai apdoroti, sumaišyti su sintetinėmis medžiagomis“, – pridūrė jis.

Gydytojo teigimu, vartojantiems tokias medžiagas priepuoliai ir simptomai gali pasireikšti ir vėliau: „Dažniausiai pakyla temperatūra (per 40 laipsnių) ir kraujospūdis, kuris pasiekia kritinę ribą. Man teko matyti pacientą, kurio temperatūra buvo perkopusi 42 laipsnius. Supraskite, pas mane į skyrių žmonės dažniausiai ne ateina patys, o yra atvežami beveik mirę.“

PAM sąrašas nuolat plečiasi, o 2014 m. pasaulyje buvo įregistruota 101 nauja medžiaga (kitaip tariant – po dvi per savaitę). Toksikologas teigė, kad 2017 m. naujų užregistruota jau tik 51, be to, neatsiranda naujų kvaišalų grupių, kuriami tik nauji preparatai.

Anot R. Badaro, daugiausia tokių medžiagų Europą pasiekia iš Kinijos, kur jas pagaminti yra pigiausia. Sintetinių medžiagų populiarumą pirmiausia lemia jų kaina, jas sunkiau aptikti, jų gali neatpažinti pareigūnai, tiek dvikojai, tiek keturkojai.

Kinai dažniausiai tokias medžiagas parduoda legaliai – jos teoriškai skirtos moksliniams tyrimams ir bandymams.

Laboratorija festivalio palapinėje – „C'mon?“

Gydytojas tikina, kad laboratorijų galimybės taip pat labai ribotos – naujos medžiagos modifikuojamos labai greitai, keičiasi ir jų poveikis, pacientų simptomai: „Pirmiausia mes turime sužinoti, su kuo susidūrėme, kokios medžiagos paveikė žmogaus smegenis. Tik tada galime pabandyti padėti. Be to, kartais ieškome gana aklai, nes net nežinome, ko tikėtis, ką siekiame atrasti.“

Paklaustas apie iniciatyvas muzikos festivalių metu leisti žmonėms pasitikrinti, kokias medžiagas jie žada vartoti, tokias iniciatyvas jis pavadino naiviomis. „Kartais mokslininkams nepavyksta laboratorijose nustatyti medžiagos sudėties, o jūs tai padarysite festivalio palapinėje?“, – klausė toksikologas.

Pasak jo, senieji narkotikai dažnai padirbinėjami, skiedžiami žiurknuodžiais, todėl „gero“ rezultato juos vartojant tikėtis nereikėtų. Konferencijos dalyvis susirinkusiems taip pat sakė, kad per savo praktiką matė daugiau mirčių nuo kvaišalų, nei šiandien susirinko jo paklausyti. Beje, salė toksikologo pranešimo metu buvo sausakimša.

„Kol Skandinavų šalių gyventojai stebisi, kad į ligoninę reikėjo kviesti policiją pacientui tramdyti, mes kalbame apie tai, kad gal reikėtų jau įrengti nuolatinį policininko postą ligoninėje“, – pridūrė jis. 

Kaip žaidžia smegenų vartininkas

Tam, kad svarbios smegenų ląstelės būtų apsaugotos nuo pavojų, kūne susidarė biologinė sienelė, vadinama kraujo ir smegenų barjeru. Kraujo ir smegenų barjeras buvo atrastas, kai mokslininkai pastebėjo, kad kraujotakoje buvę mėlyni dažai nepasiekė smegenų.

Kraujagyslės yra organizmo greitkeliai, kuriais į audinius išnešiojamas deguonis, maisto medžiagos, o iš audinių išgabenami nereikalingi produktai. Tomis pačiomis kraujagyslėmis kartais keliauja ir infekcijos ar kenksmingos medžiagos. Didžiojoje kūno dalyje cheminės medžiagos gali gana lengvai prasiskverbti pro kraujagyslių sieneles ir išsilieti tarp ląstelių, patekti į audinius. Smegenys yra išimtis ir jose šis procesas taip lengvai nevyksta.

Tam, kad kenksmingos medžiagos nepasiektų smegenų, kraujagyslių sieneles dengiančios ląstelės yra tvirtai sujungtos tampriomis jungtimis (glaudžiosiomis jungtimis). Voratinklį primenančios gijos jungia vienos ląstelės membraną prie kitos ląstelės membranos ir taip sukuria barjerą, apsaugantį nuo pratekėjimo per plyšius.

Šias ląsteles gaubia pericitai – tarsi raumenys susitraukti galinčios ląstelės. Jos kontroliuoja kraujo kiekį, pernešamą kraujagyslėmis. O štai vos už pericitų yra dar vieno tipo ląstelės – astrocitai, kurių ataugėlės taip pat padeda reguliuoti barjero pralaidumą.

Tiesa, kai kurioms stambioms molekulėms, pavyzdžiui, hormonams, yra būtina patekti į smegenis ir iš jų, todėl kai kuriose srityse barjeras yra silpnesnis, kad šios molekulės galėtų prasmukti. Viena iš tokių sričių, vadinama area postrema, yra itin svarbi reaguojant į toksinus. Ši sritis taip pat vadinama vėmimo centru.

Psichoaktyvios medžiagos randa kelią

Jeigu kraujo ir smegenų barjero negalėtų įveikti niekas, smegenų ląstelės greitai žūtų. Vanduo ir kai kurios dujos gana lengvai kerta šį barjerą, gliukozę ar insuliną perkelia tam tikri baltymai, barjerą kirsti gali ir riebaluose tirpios molekulės. Taip smegenis pasiekia ir tokios cheminės medžiagos, kaip nikotinas ar alkoholis. Be to, mūsų smegenis taip paveikia ir daugybė psichoaktyvių medžiagų.

Nors barjeras saugo smegenis nuo daugybės pavojingų medžiagų, tas pats barjeras gali apsunkinti smegenų gydymą. Didžiosios dalies medikamentų molekulės yra per didelės, kad galėtų patekti į smegenis, todėl gydyti depresija ar demencija sergančius pacientus yra tikras iššūkis. Mokslininkai ieško įvairių būdų – medikamentus bandoma suleisti tiesiai į smegenis supantį skystį. Taip pat barjerą mėginama pralaužti padarant kraujagysles mažiau sandarias, o kartais panaudojamos „Trojos arklio“ molekulės, kurios kartu su savimi gali pernešti ir medikamentus.