Sakoma, kad įvairūs pastatai, aikštės ir monumentai gali pakeisti žmogaus asmenybę. KTU profesorius Kęstutis Zaleckis tiria įvairių miestų erdvinės struktūros įskaitomumą. Kitaip tariant, jis ieško miestų charakterio, kurį mes galime suvokti ir pajusti. Be to, Lietuvos mokslininko kuriami kompiuteriniai modeliai gali leisti parinkti tinkamiausią vietą, pavyzdžiui, naujam restoranui.
Įskaityti miestą
„Miestas yra didelė struktūra, kurią sukūrė žmonės. Jos visos vienu metu žmogus negali suvokti. Miestą mes suvokiame tik po jį judėdami, kai atskiri fragmentai mūsų galvoje išsidėlioja tam tikrame žemėlapyje. Tam tikrus miestus sunkiau įskaityti, juos suvokti, juose orientuotis“, – LRT.lt teigė profesorius.
Pasak jo, viduramžių islamo miestas yra kaip siaurų perėjimų labirintas, atspindintis kultūros siekį maksimaliai atskirti privačią erdvę nuo viešosios, skatinti socialinius kontaktus vakariečiui beveik intymaus mastelio erdvėse. Šis bruožas, plintant islamui, traktuotas kaip modelis diegti naują gyvenimo būdą užkariautose šalyse.
Gotikinio plano Vakarų Europos viduramžių miestas su siauromis gatvelėmis, akcentuojančiomis vertikalumą, kurio erdvių tinkle neišsiskiria akivaizdžiai nė viena gatvė. Jo centre – viduramžiškai uždara aikštė, o miestas daugeliu prasmių siena atsitvėręs nuo viduramžių kultūros, fiziškai ir dvasiškai nesaugia matytos užmiesčio aplinkos.
Dažnos trys lygiavertės dominantės (katedra, rotušė, pilis) ir atitinkamos erdvės greta jų atspindi trijų valdžių pusiausvyrą ir t. t.
Vakarų Europos klasicistiniai miestai atspindi visiškai kitus erdvės naudojimo scenarijus ir vertybes. Geras pavyzdys – Versalis, sukurtas „lygioje vietoje“ ir puikiai atspindintis to meto kultūrą. Rūmai buvo pavyzdys viskam ir kaip miesto bei pasaulio centras. Atitinkamai miesto gatvės pradeda platėti, leisdamos karietoms ir raiteliams judėti netrukdant pėstiesiems.
Svarbiausios erdvės veda į rūmus, plėtojamos Renesanse atsiradusios reprezentacinės aikštės, kurių pirminė funkcija – ne prekyba ar kitoks žmonių susibūrimas, bet tinkamo fono rūmams sukūrimas ir jų svarbos pabrėžimas. Svarbiausios gatvės apsodinamos medžiais, taip reflektuojant rūmų gyvenimo būdą greta parko. Prekyba sutelkiama tam tikslui kuriamose turgaus aikštėse. Panašiai kaip ir rūmuose ar juos mėgdžiojančiose rezidencijose nuo reprezentacinės erdvės atskiriama ūkinė ir tarnų dalis ir kt.
„Įskaitomumas priklauso nuo miesto savitumo, miesto kultūrinio kodo. Juk tai, kas būdinga vienai kultūrai, gali būti visiškai svetima kitai. Vilniaus senamiestis yra organiško plano, jis mažiau įskaitomas nei gotikinis Kauno“, – aiškino mokslininkas.
Anot jo, skaitomumas tai kaip tekstas, galime perskaityti raides, žodžius, bet įskaitomumas, kai mes pradedame suvokti siužetą, struktūroje galime atpažinti tam tikras funkcines dalis, jas išskirti. Kai kurios iš jų sutelkia bendrauti, kitos tarsi skatina individualumą, intymumą. Įskaitomumas ir skaitomumas yra du skirtingi lygiai.
Asocialios erdvės
Profesorius tikina, kad Lietuvos miestai iš esmės visada atitiko Europos standartus: „Kaunas labiau atitinka gotikinio miesto kriterijus. Galima jį lyginti su Berlynu ar Edinburgu. Jei kalbėtume jau apie XIX a., Kauno Naujamiestis atitinka pseudoklasicistinio arba klasicistinio miesto modelius. Įdomu tai, kad Versalio (įskaitomiausia vieta) rūmai, kitos reprezentacinės erdvės yra jau tokios didelės, kad iš esmės tampa asocialios.“
Mokslininko teigimu, prekybinės funkcijos tarsi pamirštamos, nustumiamos toliau nuo centro. Tas pats matoma ir Kaune. Laisvės alėjoje atsiranda reprezentacinis simbolis – Soboras, o dabartinėje Vienybės aikštėje buvo malkų turgus. Esmė ta, kad prekybinės funkcijos erdvės buvo nustumtos į užribį.
„Įdomiausi skirtumai išryškėja su modernistiniu urbanizmu sovietmečiu. Mūsų modeliai parodo, kad judant tokiame mieste erdvės atsiveria labai greitai, tačiau iš esmės jos yra visiškai asocialios. Žmogus jose jaučiasi tarsi laukuose. Tyrimai rodo, kad žmogus erdvę, nutolusią iki 130 metrų, priima kaip socialią, bendravimą skatinančią erdvę. Jei atstumas didesnis, žmogus tai suvokia kaip tuštumą, tuščią lauką. Kauno, Vilniaus modernistiniai rajonai skiriasi, pavyzdžiui, nuo Visagino, kurį projektavo iš Rusijos atvykę urbanistai. Mažesnės, intymesnės erdvės buvo formuojamos projektuojant Kalniečius, Žirmūnus ir kitus panašius rajonus“, – dėsto KTU profesorius.
Leonardo Da Vinci idealus miestas
Paklaustas apie Renesanso genijaus Leonardo Da Vinci idealaus miesto vizijas, tyrėjas aiškina, kad yra atskirų elementų, iš kurių tą miestą galima sukurti, bet genijus atstovauja Renesanso miesto idėjoms, kurios tarsi sako, kad miestas turi būti uždaras, intymus.
„Leonardo Da Vinci ir kitų kūrėjų piešiniai pasiūlė atviresnio miesto idėjas. Juk iki tol ilgos gatvės, besitęsiančios palei miesto gynybinę sieną galiausiai vis tiek yra uždaromos. Renesanso miestas ne visada turi tik uždarą perspektyvą. Galima rasti taškų, kuriais miestas net vizualiai siejasi su priemiesčiu. Platėja gatvės. Įvedamas vanduo. Renesanso miesto idėjos atsiskleidė visiškai su klasicizmu. Nes atsiranda reprezentacinė aikštė. Viduramžiais aikštė yra turgus. Daugelis dabar Rotušės aikštes įsivaizduoja tuščias, tačiau jos tokios nebuvo, jose virė gyvenimas. Pavyzdžiui, Krokuvos turgaus aikštė“, – pasakojo K. Zaleckis.
Pasak jo, Renesanse jau aikštėse pradedami statyti objektai, kurie atlieka reprezentacinę funkciją, pagerbia vieną ar kitą veikėją, įvykį: „Atsiranda labai svarbi erdvių specializacija. Klasicizme tai labai išryškėja. Turime turgaus aikštę, reprezentacines erdves, rezidencines aikštes, kurias supa namai. Ta specializacija piką pasiekia modernistiniame urbanizme. Atskiriame pėsčiuosius nuo kitų ir t. t. Leonardo Da Vinci Renesanso miestas pažymi tam tikrą slinktį, kuri tęsiasi ir po to.“
Trūksta atvirų duomenų, pavyzdys – Suomija
Profesorius pasakoja, kad didelis informacijos kiekis ir jos atvirumas (angl. Open data) pasiūlo labai daug naujų galimybių.
„Reikia suprasti, kad atvirais duomenimis mes laikome tuos, kuriuos gali gauti ir apdoroti kompiuteriai ir algoritmai. IT sprendimai per kiekybinius rodiklius leidžia mums modeliuoti, įvertinti kokybę. Mes galime gauti tam tikras skaitines išraiškas, skaičius, kurie tarsi parodo, kaip realybė koreliuoja su miesto vizija, kultūra, istorija. Šie skaičiai neparodo, ar miestas geras, ar blogas – jie atskleidžia, kiek kokybiška, savalaikė dinamika buvo, siekiant atliepti tam tikras miesto funkcijas“, – patikslino jis.
Anot mokslininko, jei geriau suvokiame praeities miestus, geriau suprantame ir dabartinius.
„Helsinkis yra atvėręs labai daug duomenų, todėl šis Suomijos miestas yra labai tinkamas tokiems eksperimentams. JAV atveriama vis daugiau duomenų, kolegos mokslininkai naudoja Niujorko duomenis. Tikiu, kad tokių miestų tikrai daugės. Tiesa, Lenkijoje ar Latvijoje situacija panaši kaip pas mus – duomenų gana mažai“, – sako jis.
Mokslininko sukurtas modeliavimas jau išbandytas su beveik 30 istorinių miestų, bet, pasak jo, norėtųsi išanalizuoti daugiau duomenų, daugiau šaltinių. Norėtųsi dėmesio skirti ir cariniam Kaunui. „Buvo leidžiami tam tikri paskalų laikraščiai, kuriuose buvo aprašoma, kas vyko vienoje ar kitoje miesto erdvėje. Norėtųsi tuos aprašymus susieti su tam tikromis struktūromis, erdvėmis, rajonais“, – viziją pristato profesorius.
Mokslininkas papasakojo ir apie unikalius eksperimentus, kai kompiuteriniai algoritmai gali padėti rasti tinkamiausią vietą tam tikros paskirties objektui: „Vieno eksperimento metu neuroniniai tinklai (algoritmai) spėjo, kur Kaune veikia įvairios paskirties objektai. Kur mokyklos, kur ligoninės, kur komercinės įstaigos... Įdomiausia, kad pagal Kauno duomenis apmokytas algoritmas dar geresnių rezultatų pasiekė Vilniuje ir Klaipėdoje. Matome, kad galime prognozuoti, kaip erdvinės struktūros pasikeitimai gali atsiliepti ekonominių ir socialinių objektų išsidėstymui, statyboms.“
Pasak jo, Kauno rajonui pasiūlyta sukurti įrankį, kuris, remdamasis atsinaujinančia registrų centro informacija, modeliuotų sąveikos mechanizmus. Būtų galima nustatyti, kokio dydžio komercinis plotas pradeda gesinti kitas komercines veiklas aplinkui. Visgi, specialisto nuomone, trūksta atvirų duomenų, jie yra gana seni.
Miestas keičia asmenybę
„Filosofas Benjamin Walter pasakė genialią frazę – sekuliari piligrimystė. Jo idėja ta, kad žmogus, vaikščiodamas dideliame mieste, gauna laisvės, įvairių patyrimų, kurie padeda žmogui geriau suprasti save. Ne kiekvienas miestas savęs atradimui tinka. Miestas turi būti pakankamai didelis, kintantis, tada tai tikrai gali nutikti“, – sakė jis.
Profesoriaus nuomone, miestai turi magišką trauką, nes kiekvienas apsilankymas yra tarsi naujas patyrimas: „Jei vaikas auga lūšnyne ir kitokiame rajone, tikėtina, kad asmenybės skirsis. Dviejų žiurkėnų, auginamų skirtingose aplinkose, skiriasi neuronų skaičius smegenyse. Tikiuosi, tai ne anekdotas, o tiesa.“
Bendra vizija – misija (ne)įmanoma
Pokalbininkas pripažįsta, kad kol kas Lietuva neturi bendros architektūrinės vizijos. „Ji turėtų būti nacionalinio lygio, bet gana bendro pobūdžio. Kiekvienas miestas vėl gali turėti savo viziją. Miesto dalis taip pat turi savo specifiką. Esame individualistų visuomenė. Kiekvienas nori būti matomas, išsiskirti. Nors anksčiau architektai mokėsi skirtingose mokyklose, jie turėjo gana bendras vizijas, vertybes. Jų stilius formavo vertybių sistema. Svarbu, kad tos vizijos nebūtų primestos, ateitų natūraliai“, – LRT.lt pasakojo specialistas.
Jo teigimu, projektų užsakovas irgi daug ką lemia: „Net išsilavinę žmonės klausia architektų, kodėl jie negali pastatyti dar vieno aukšto, nors tas aukštas sunaikins visą istorinę jo namo vertę. Ant Tarpukario paveldo pastato... Jis nesupranta problemos, nes namas jo. Jis nesupranta, kad architektūra yra viešas interesas. Architektūra yra tam tikras bendras žodis tekste, kurio kartojimas ir sukuria prasmę. Reikia suprasti, kad nė vienas negyvename kiaute. Jei tekste daug keiksmažodžių, ir visas tekstas nebus itin geras.“
Kiek dar stiklainių bus?
Profesoriaus paklausus apie naujų statybų teisinį reguliavimą ir paveldo saugojimą, jis teigė, kad problemų tikrai yra: „Viena iš problemų – statiškai aprašoma, kas yra vertinga. Miestas plėtojasi, keičiasi, keičiasi ir gyventojų poreikiai. Svarbu, kad ir architektūrinis pokytis būtų evoliuciškai pagrįstas, neturėtų nereikalingų genetinių mutacijų nuo pirminio genotipo. Paveldosaugai stinga dinamiško matymo. Yra pastatai, pavyzdžiui, Karo muziejaus, Kauno pašto pastatas, kuriuose keisti kažką turbūt nėra prasmės. Tai to laiko ikonos.“
Pasak jo, yra gyvenamieji namai, kurie formavo bendrą foną, todėl vienas kitas stoglangis gal esmės ir nepakeis. Reikalingas dinamiškas matymas esminių savybių. Kai kada tie reikalavimai yra per griežti, kartais toli gražu ne.
„Galima algoritmais sumodeliuoti ir pastato fasado atpažįstamumą. Visa tai galima išreikšti matematiniais modeliais. Ar žmonės atpažįsta, kad tai paveldosauginis pastatas, ar pokytis tai pakeičia? Tada galbūt mažiau būtų ir stiklainių“, – teigė KTU profesorius.
