Mokslas ir IT

2019.04.24 19:18

Nuo lovos patalo iki teniso korto: po pusmečio iš komos prabudęs lietuvis išmoko nenusileisti „heiteriams“

Tautvydas Lukaševičius, LRT.lt2019.04.24 19:18

Pasaulį apskriejo žinia, jog 1991 m. automobilio avarijoje sužeista moteris iš Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) pabudo iš dvidešimt septynerius metus trukusios komos. Aurimas Rabačius, kuris komoje praleido pusmetį, teigia, jog jam pasveikti, baigti universitetą ir vėl pradėti žaisti tenisą padėjo ir kritikai, nesuprantantys jo pastangų vėl grįžti į normalų gyvenimą.

Nors gydytojai ir neuromokslininkai tikina, kad yra mažai galimybių visiškai atsigauti po ilgalaikės komos, tačiau Aurimui Rabačiui pavyko. Kaunietis LRT.lt papasakojo apie dienas lovoje, savo užsispyrimą, pastangas pasveikti ir tai, kodėl labai sunku, kai aplinkiniai mato tave tokį, koks buvai, o ne tokį, koks esi dabar.

Jautė šešto aukšto aukštį

Į nelaimingą eismo įvykį Aurimas pateko daugiau kaip prieš 11 metų, tada jis buvo ką tik baigęs mokyklą ir pradėjęs studijas. Vegetacinės būsenos jis buvo 6 mėnesius.

„Gulėjau unikalioje metafizinėje vietoje – Kauno klinikų Neurologinio skyriaus šeštajame aukšte. Iš ten matai visą miestą, panoramą. Esame visi girdėję ar skaitę, kad komos metu matai save iš viršaus, ir tame yra dalis tiesos. Gal tai sutapimas, bet gulėjau labai aukštai ir miesto panoramą mačiau. Mano pirmi prisiminimai ir yra susiję su tuo aukščio pojūčiu, kad esu kažkur aukštai, skraidau. Suprantu, kodėl kai kurių žmonių pasakojimai yra apie tą aukštį“, – pasakojo jis.

Pasak Aurimo, įvykis labiausiai padėjo suvokti, kad gyvenime nieko už dyką nebūna: „Šiandien aš jau galbūt daug kuo panašus į sveiką žmogų. Galiu daug ką padaryti, siekti, bet reikėjo pakovoti. Supratau, kad, kol guli komoje, vyksta didelis ir intensyvus darbas. Dirba ne tik giminės, personalas, bet ir tu pats. Po pusmečio pabudęs iš komos, 2–3 metus nieko kito neveikiau, visas laikas buvo skirtas terapijoms, medicinos procedūroms. Darbo buvo be galo daug.“

Padėjo prisiminimai ir „heiteriai“

Vėliau jam pavyko įstoti į universitetą, tačiau studijuojant reikėjo korepetitorių, mokytis dar daugiau, kad smegenys neužgestų vėl. Jis pripažįsta, kad akimirkų, kai norėjo palūžti, netrūko.

„Prisiminimai labiausiai ir padeda nenuleisti rankų. Prisimeni senas gimnazijos laikų nuotraukas, Norbekovo knygų skaitymą, šimtadienio akimirkas ir suvoki, kad buvai visai kietas. Negi dabar leisiu, kad taip paprastai visi mane nurašytų? Dalelė po dalelės ir save susilipdai. Daug kas iš šalies man sako, kad mane prikėlė gydytojai, giminės, bet labai daug kas priklausė ir nuo manęs, nuo vidinio noro“, –  dėstė jis.

Aurimo teigimu, labiausiai atsigauti skatino vadinamieji heiteriai, žmonės, kurie nuolat tave kritikuoja. Kam tau stengtis? Kam tau grįžti į tas studijas? Ką tu tuo nori įrodyti kitiems?

„Pamenu, kai grįžau į pirmą kursą universitete, man didžiausias galvos skausmas buvo ne tai, ar aš ten suprasiu, ką kalba dėstytojas, o ar aš sugebėsiu užlipti iki ketvirto aukšto, ar laiptinėje yra turėklai, kad galėčiau atsiremti. Labai dažnai žmonės iš šalies kalba apie didelius dalykus, o tavo galvoje sukasi mažytės, praktinės problemos“, – aiškino Aurimas Rabačius.

Pyktį pakeičia džiaugsmas dėl kitų

Vyras akcentuoja, kad grįžti pas žmones, kurių gyvenimas nestovėjo vietoje, yra gana sunku: „Dalis pažįstamų tave pamiršo, nurašė, bet tai yra visiškai natūralu. Iš pradžių pyksti, kad jie tarsi tavęs nepalaukė, bet paskui suvoki, kad neturi jokios teisės pykti, būti egoistu, nors tai ir užprogramuota tavyje.

Matai, kad per kelerius metus po mokyklos baigimo tavo bendraamžiai jau daug pasiekė. Jie gali girtis baigtomis studijomis, karjera, netgi šeima. Kyla natūralus pavydas. Kol jie visa tai darė, aš sprendžiau darželio lygio uždavinukus.“

Visgi, laikui bėgant, jis suprato, kad tokios patirties – sugrįžti nuo nulio į gyvenimą – niekas kitas neturi. Ar ta patirtis jam padės, parodys laikas.

Nuliukai Barthelio indekse

Pašnekovas prisiminė, kad pirmiausia reikėjo išmokti ryti maistą, tarti žodžius. Jam labai padėjo logopedai, jų užduotys, kryžiažodžiai, vaikiškos knygelės su didelėmis raidėmis. „Aš atlikdavau tam tikras užduotis, o jie taip nustatinėdavo Barthelio indeksą – kiek aš galiu būti savarankiškas“.

Minėtas indeksas parodo, ar žmogus gali savimi pasirūpinti. Aurimo atveju dažniausiai buvo rašomi nuliai, vadinasi, jis negalėjo išgyventi be kitų pagalbos, tačiau šiandien vaikinas jau gali žaisti tenisą.

„Pirmu reabilitacijos laikotarpiu dar kartą sugrįžau į mokyklą, kurią jau buvau baigęs, bet KTU gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis sudarė galimybes vėl išbandyti save mokyklos suole. Vėliau kaip laisvasis klausytojas pradėjau lankyti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakulteto paskaitas.  Anglų kalba visada buvo mano arkliukas. Dar sunkiai paeidavau, o atlikęs anglų kalbos testą universitete sužinojau, kad pavyko gauti beveik didžiausią įvertį. Tai mane nustebino, suvokiau, kad kai kurie įgūdžiai niekur nedingo“, – pasakojo A. Rabačius.

Grįžta nelaimės prisiminimai

Statybų inžinerijos programą universitete baigęs vyras šiuo metu dar mokosi ir teisės. Jis teigia, kad daug metų neprisiminė nelaimės aplinkybių, bet dabar prisiminimai grįžta.

„Tą dieną su draugu žaidžiau tenisą, pralaimėjome varžybas, jaučiausi pavargęs. Pats baisiausias prisiminimas, kad tu kažkur sukiesi, baisus smūgis, o sekundės dalis, kol dar esi sąmoningas, kol nespėjo nerviniai impulsai sujudėti, yra pats baisiausias laikas“,  – prisiminė jis.

Po nelaimės jis 31 parą praleido reanimacijoje, išimties tvarka turėdamas nulį pagal Barthelio indeksą buvo perkeltas į Galvos traumų skyrių, vėliau sekė ilga reabilitacija.

Svarbiausia stebėti save

„Žinau, kad Didžiojo kirčio turnyrų nelaimėsiu, bet žaidžiu tenisą savo malonumui. Be to, padeda mano aklas užsispyrimas, dėl kurio ne vieną varžovą ir nugaliu. Įgūdžiai yra likę, tai taip pat mane maloniai nustebino. Aišku, reikia neužsisvajoti, kad esi visiškai sveikas“, – tikino kaunietis.

Pasak jo, labai svarbu save nuolat stebėti, pamatyti laiku gerus ar blogus pokyčius. Gerti daug vandens, daryti pertraukėles. Aurimas juokauja, kad jam svarbiausia neatsipalaiduoti ir neužmigti, nes tada gali užmigti ir smegenys.

„Pasaulyje yra tūkstančiai žmonių, kuriems pavyko atsigauti. Negi tu esi prastesnis už juos? Tavo patirtis tikrai nėra jau tokia nauja ir unikali. Nustačius, kokios veiklos, kokie krūviai yra naudingi tavo organizmui, galima paspartinti grįžimą į gyvenimą. Pradeda veikti ir azartas – ką tik gulėjai lovoje, dabar žaidi tenisą, ką tik skaičiavai, kiek bus du plius du, o dabar jau sudarinėji lygtį ar grafiką. Tas progresas– pats geriausias dopingas“, – pokalbį baigė A. Rabačius.

Atsigauna retai

Yra žinomi vos keli atvejai, kai žmonės atgauna sąmonę po kelerių metų. Žmogaus atsigavimas gali užsitęsti. Be to, neįmanoma nuspėti, ar pagerės žmogui, kurio sąmonė yra sutrikusi. Sąmonę atgavę žmonės dažnai lieka su negalia, kurią nulemia smegenų pažeidimai.

Viena žinoma istorija – iš komos nubudusio Terry`io Walliso atvejis. Amerikietis į eismo įvykį pateko būdamas devyniolikos. Jis nubudo po devyniolikos metų trukusios beveik vegetacinės būklės. Buvo tikima, kad jam iš naujo ataugo smegenų audiniai.

Buvęs lenktynių „Formulė-1“ pasaulio čempionas Michaelis Schumacheris 2013 m. slidinėdamas Prancūzijoje patyrė galvos traumą. Jis šešis mėnesius išbuvo dirbtinai sukeltoje komoje ir gydymą tęsia savo namuose Šveicarijoje.

Kas yra koma?

Mokslinėje literatūroje rašoma, kad koma yra sąmonės sutrikimas, kurį sukelia difuzinės pusrutulių žievės disfunkcija arba tinklinio darinio pažeidimas. Komą gali sukelti neurogeniniai (galvos smegenų pažeidimas), metaboliniai (endogeniniai) ir toksiniai (egzogeniniai) veiksniai. Metabolinė ir toksinė koma nustatoma laboratoriškai, o neurogeninė koma – atlikus neurologinį tyrimą, kurio metu vertinamos penkios sferos: sąmonės būklė (lygis balais pagal Glasgowo ar Full Outline of Unresponsiveness komos skales), vyzdžių fotoreakcija ir oftalmoskopinis tyrimas, akių judesiai, motorinė sistema, kvėpavimo ir kraujotakos sistemos.

Dirbtinė koma

Jos metu žmogus panardinamas į nesąmoningą būseną medikamentais, siekiant nuo mirties apsaugoti jo smegenų ląsteles, jei į jas patenka per mažai deguonies.

Kai žmogus nesąmoningas, smegenims reikia mažiau deguonies. Toks medikamentinis miegas sukeliamas taikant ilgalaikį plaučių vėdinimą, norint padėti pacientui prisitaikyti prie kitokio organizmo aprūpinimo deguonimi būdo.