captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvoje saugoma Egipto mumija: tikra ar suklastota?

Išanalizavę kompiuterinės tomografijos rentgenogramas, antropologai teigia, kad egiptologės Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės atgabenta Senovės Egipto mumija vienas mįslingiausių „Mumijų tyrimų maratono“ metu tirtų atvejų.
 
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Išanalizavę kompiuterinės tomografijos rentgenogramas, antropologai teigia, kad egiptologės Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės atgabenta Senovės Egipto mumija vienas mįslingiausių „Mumijų tyrimų maratono“ metu tirtų atvejų.

Mokslininkai atliko radiometrinius datavimus ir toliau tęsia tyrimus mėgindami išsiaiškinti ar viena paslaptingiausių Lietuvos mumijų nėra klastotė.

Sarkofagas ir mumija – nesusiję egzemplioriai?

1924 metais į Lietuvą iš Kairo muziejaus atvežta mumija laikoma pirmosios Lietuvos egiptologės M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės egiptologinių artefaktų kolekcijos pažiba. Mokslininkė mumiją įsigijo su apatine sarkofago dalimi, išmarginta senovės Egipto hieroglifais. Šio rašto specialistai aptiko simbolių bylojančių apie mirusiojo gyvenimą iki mirties. Buvo manoma, kad 1050 – 900 metų prieš mūsų erą datuojamame sarkofage amžinojo poilsio paguldyta dievo Amono giedotoja – aukščiausio rango, ištekėjusi žynė.

Šį atvejį tyrusio Dr. Dario Piombino-Mascali teigimu, nėra pagrindo manyti, kad sarkofago apačia ir į vyturus suvyniota mumija susiję: „Įvertinus dydžių skirtumą tarp vidinės sarkofago dalies ir mumijos ilgio nuo kojų iki galvos tampa akivaizdu, kad šie du egzemplioriai nesusiję. Senovės Egipte sarkofago išmatavimai tiksliai atkartodavo mirusiojo proporcijas. Nepaisant to, hieroglifai niekaip nenurodo ryšio su kartu atgabenta mumija. Tačiau, sarkofagas neabejotinai pagamintas Dievo Amono dainininkei. Tikėtina, kad mūsų tiriama mumija jame atsidūrė per atsitiktinumą vėlesniais laikais.“

Hieroglifuose ant sarkofago taip pat nenurodytas palaidotojo vardas, todėl manoma, kad įkapė skirta bet kuriai moteriai, galėjusiai įpirkti panašų palaidojimo būdą.

Kompiuterinė tomografija parodė vyturuose suvyniotus vyro palaikus

Išanalizavę 2011-jų metų vasarą atliktų rentgenogramų duomenis prof. Rimantas Jankauskas ir dr. Dario Piombino-Mascali patvirtino, kad mumifikuoti palaikai ir sarkofago apatinė dalis nesusiję. „Sarkofago hieroglifai nurodo, kad jame ilsisi moters palaikai, tačiau atlikę kompiuterinę tomografiją pamatėme, kad vyturuose suvyniotas vidutinio amžiaus, smulkaus sudėjimo vyras. Tomografija parodė, kad po vyturais beveik nėra minkštųjų audinių – tik skeletas. Kaulai netvarkingai išsibarstę“,  – sakė dr. Dario Piombino–Mascali.

Rentgenograma taip pat atskleidė dešiniame kaukolės šone įvyniotą mažą buteliuką. Įvertinę prastą palaikų būklę ir laikotarpiui nebūdingą buteliuką vyturuose mokslininkai padarė pirminę išvadą, kad tai nesena klastotė.

Po to, kai 1922 metais H. Karteris atrado Tutanchamono kapą, senovės Egipto vertybės tapo labai populiarios tarp kolekcionierių, visame pasaulyje. Išaugusią paklausą nesąžiningi Egipto pirkliai patenkindavo savo pačių pagamintomis mumijų klastotėmis.

Tačiau po išsamesnių tyrimų, Dr. Dario Piombino-Mascali pakeitė nuomonę dėl mumijos autentiškumo: „Iš pradžių manėme, kad tai nesena klastotė, nes vyturuose neradome minkštųjų audinių, o kaulai netvarkingai išsibarstę. Tačiau nuomonę pakeitėme, kai išsamiau išanalizavome palaikų suvyniojimo metodą. Joks Egipto sukčius XX amžiuje negalėjo pagaminti tokios klastotės.“

Papildomi radiometriniai tyrimai išsklaidys abejones

Mokslininkai 2011 metais radioaktyviosios anglies metodu mumijos vyturus datavo 21 Egipto dinastijos periodui. Iš pradžių buvo manoma, kad į senovinę medžiagą galėjo būti įsukti iš žemės iškasti žmogaus palaikai gaminant klastotę XX amžiaus pradžioje.

„Šios versijos laikėmės iš pradžių. Tačiau atlikę išsamesnę analizę, esame pasiryžę atsisakyti tokios hipotezės. Į vyturus įpinti palmių lapų stiebai, iš kurių suformuotas savotiškas karkasas. Tokiu būdu senovės Egipte buvo laidojami neturtingieji. Patys vyturai ir palmių vytelės atstodavo sarkofagą, o velionį užkasdavo dykumos smėlyje“ ,– sakė dr. Dario Piombino-Mascali.

Tam, kad patvirtintų M.Rudzinskaitės-Arcimavičienės atgabentos mumijos autentiškumą antropologai atliks papildomus radiometrinius datavimus iš palmių lapų fragmentų, kurie įvynioti mumijos vyturuose. Jei vyturtų ir palmių lapų kotų datos sutaps, neliks jokių abejonių, kad tai senovės egiptiečio palaikai. Jei bus nustatyta paklaida ir lapų kotai pasirodys esą panaudoti vėliau nei vyturai, tikėtina, kad Kaune saugoma antikinė mumijos klastotė.

Egipto karalystei tapus pavaldžiai graikams, o vėliau romėnams, mirusiųjų mumifikavimas buvo itin populiarus. Su dideliais velionių kiekiais nespėję susidoroti senovės pasaulio balzamuotojai artimiesiems atiduodavo į vyturus suvyniotą sunkų daiktą ar iškastus kaulus.

Vyturuose rastą buteliuką įspraudė pati Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė?

Pirmoji Lietuvos egiptologė, šiuo metu tiriamą Egipto mumiją į Lietuvą atgabeno 1924 metais, kuomet Egipto valdžia dar leido prekiauti senovės vertybėmis. M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė savo užrašuose mini perskaičiusi sarkofago hieroglifus, kuriuose nurodyta, velionę buvus dievo Amono giesmininke vardu Šemajit: „Egipto princesės ir saulės dievo Amono vaidilutės šokėjos mumija... neišvyniota. Visa ji apipinta nendriniu pynimu it pintinė; tai ypatingas mumijos paruošimo būdas, kai kur Pietų Egipte vartotas“, – rašė M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė.

Praeito amžiaus pabaigoje, senovės Egipto hieroglifų specialistai paneigė, sarkofage esant įrašus nurodančius velionės vardą ir iškėlė hipotezę, esą sarkofagas gali būti „masinės“ gamybos, skirtas tam tikro luomo egiptiečiams.

Manoma, kad neseniai aptiktą buteliuką nuo levandų aliejaus į vyturus įspraudė M. Rudzinskaitė – Arcimavičienė. Nes prie savo eksponatų galėdavo prieiti tik raktą nuo savo pačios užsakytų vitrinų turinti mokslininkė. Manoma, kad egzotiškais kvapais egiptologė norėjo suteikti daugiau žavesio senovės Egipto ekspozicijai. Apie tai 1937 metų „Ūkininko patarėjas“ rašė:

„Kambaryje, kuriame yra padėtas užbalzamuotas šokėjos kūnas, jaučiamas savotiškas aromatas, primenantis džiovintų gėlių kvapsnį“. Tikimybę, kad buteliukas buvo įvyniotas po M.Rudzinskaitės-Arcimavičienės mirties, ar iki jai įsigyjant mumiją, paneigia 3-4 dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiui būdinga etiketė.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...