captcha

Jūsų klausimas priimtas

Žvaigždės sprogimas, kurio nebuvo: astronomai įminė 150 metų senumo mįslę

1866 metais astronomai naktiniame danguje užfiksavo žvaigždės sprogimą. Tačiau britų astronomas Johnas Herschelis tiksliai tame pačiame dangaus skliauto taške ryškų žybsnį užfiksavo ir prieš 24 metus. J. Herschelio atradimas buvo tučtuojau užprotestuotas – esą jis tada ten matė paprasčiausią žvaigždę. 
NASA nuotr.
NASA nuotr.

1866 metais astronomai naktiniame danguje užfiksavo žvaigždės sprogimą. Tačiau britų astronomas Johnas Herschelis tiksliai tame pačiame dangaus skliauto taške ryškų žybsnį užfiksavo ir prieš 24 metus. J. Herschelio atradimas buvo tučtuojau užprotestuotas – esą jis tada ten matė paprasčiausią žvaigždę.

Ką matė J. Herschelis pagaliau išsiaiškino Bradley Schaeferio vadovaujami Luizianos valstijos universiteto tyrėjai.

Mėgindamas įminti 150 metų senumo mįslę, B. Schaeferis išstudijavo Karališkosios britų astronomų draugijos archyvą – šiai draugijai J. Herschelis paliko visus savo užrašus. Originalaus dokumento B. Schaeferiui archyve rasti nepavyko, tačiau jis rado geriausią iš visų likusių įmanomų variantų – kopiją, padarytą paties J. Herschelio. Tą kopiją J. Herschelis vienam kolegai siuntė po 1866 metų sprogimo praėjus keletui savaičių. Dokumento analizė atskleidė, kad J. Herschelis matė ne periodinę novą Šiaurės Vainiko T, o kitą žvaigždę – BD+25°3020.

Užuot visaton pasiuntusios paskutinę gulbės giesmę, periodinės novos yra tokios žvaigždės, kuriose sprogimai kartojasi cikliškai ir stabiliai. Periodinės novos yra baltosios nykštukės, siurbiančios medžiagą iš kaimyninių žvaigždžių ir žybtelinčios, kai ant jų paviršiaus nukrinta pakankamai „vogtos“ medžiagos. Suprasti, kiek dažnai sproginėja tokio tipo novos, yra labai svarbu mėginant perprasti dangaus kūnus, kurie galiausiai gali evoliucionuoti į 1a tipo supernovas. Tačiau 1866 metais apie novas žinota nedaug.

„Kai Šiaurės Vainiko T pradingo, astronomų pasaulis sujudo“, – pristatydamas savo tyrimo rezultatus 221-ajame Amerikos astronomų draugijos kongrese kalbėjo B. Schaeferis.

1866 metais J. Herschelis, legendinio britų astronomo, sero Williamo Herschelio sūnus, perkratė savo užrašus, ieškodamas žvaigždėlapio, kurį jis nusibraižė prieš 24 metus.

„Keletas kolegų J. Herscheliui tada sakė: „Žmogau, ar esi tikras, kad tai – ne BD+25°3020 žvaigždė?“ – pasakojo B. Schaeferis.

Periodinės novos tipo baltoji nykštukė trečią sykį per pastaruosius porą šimtų metų žybtelėjo 1946 metais. Tai leido manyti, kad laiko intervalas tarp žybsnių – 80 metų. Bet jei J. Herschelis sprogimą matė ir 1842-aisiais, tai gali pakeisti šios žvaigždės žybsnių periodiškumo charakteristikas ir astronomams būtų pats metas suremti galvas bei pabandyti suprasti taip keistai besikartojančius sprogimus ir galbūt performuluoti periodinės novos sampratą.

Mįslė įminta

Periodines novas tyrinėjančiam B. Schaeferiui J. Herschelio užminta mįslė nebuvo užduotis, reikalaujanti paprasčiausio nustatymo, kurioje tiksliai dangaus sferos vietoje yra J. Herschelio regėta žvaigždė. Žvaigždė BD+25°3020 yra pernelyg blausi, kad ją būtų galima plika akimi įžvelgti iš jūros lygio. Vadinasi, J. Herschelis negalėjo jos pamatyti be pagalbinių priemonių, samprotauja B. Schaeferis. Jei J. Herschelis žvaigždę pastebėjo be pašalinės (instrumentinės) pagalbos, tuomet veikiausiai jis matė ne BD+25°3020, o periodinę novą Šiaurės Vainiko T.

Naršydamas po J. Herschelio paliktą laiškų archyvą, B. Schaeferis rado žinutę, kad visus stebėjimus jis atlikinėdavo be papildomos optikos. Retsykiais britų astronomas naudodavo teatrinius žiūronus, pro kuriuos jis galbūt galėjo įžvelgti BD+25°3020.

Tačiau tiek informacijos buvo per mažai ir B. Schaeferis ieškojo toliau. Nors originalaus žvaigždėlapio ir nerado, Luizianos valstijos universiteto astronomas užtiko J. Herschelio laiško kolegai astronomui su nubraižyta diagrama kopiją, kuri, kaip patikino B. Schaeferis, yra autentiška.

Iš diagramos tapo aišku, kad J. Herschelis stebėjo dangaus šviesulį, kuris buvo žvaigždės BD+25°3020 vietoje ir negalėjo būti Šiaurės Vainiko T.

„Tad 1842 m. Šiaurės Vainiko T (periodinė nova) nežybtelėjo“, – reziumavo B. Schaeferis, padėdamas tašką 150 metų senumo „byloje“. Jo tyrimo rezultatai bus pristatyti artimiausiame žurnalo „The Observatory“ numeryje.  

Šaltinis www.technologijos.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...