captcha

Jūsų klausimas priimtas

Karuose patirti išgyvenimai – paveldimi?

Jau seniai žinoma, kad traumuojančios patirtys palieka gilius emocinius ir psichologinius pėdsakus. Kai kurie mokslininkai netgi teigia, kad tokie įvykiai turi įtakos ir žmogaus genams.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Jau seniai žinoma, kad traumuojančios patirtys palieka gilius emocinius ir psichologinius pėdsakus. Kai kurie mokslininkai netgi teigia, kad tokie įvykiai turi įtakos ir žmogaus genams.

Daug ginčų sukėlusiame tyrime mokslininkai pabandė įrodyti, kad traumų sukeltos genų mutacijos gali būti perduodamos iš kartos į kartą, taigi galima daryti išvadą, kad traumos yra „paveldimos“. Mokslininkai tyrė 32 Holokaustą išgyvenusias aukas ir jų palikuonius, rašo leidinys „Al Jazeera“.

„Mūsų užfiksuoti vaikų genų pokyčiai, be abejonės, yra susiję su jų tėvų patirtimi Holokauste“, – tikina tyrimui vadovavusi Rachel Yehuda.

Tiesa, nors tyrimo išvados kitų mokslininkų buvo įvertintos palankiai, atsirado ir nemažai skeptikų.

„Galimybė „perduoti“ traumą man yra nelabai suvokiama. Žmonės arba patiria traumą „tiesiogiai“, arba ne“, – aiškina sociologas Frankas Furedi.

F. Furedi įsitikinimu, net jeigu pakitimai genuose yra paveldimi, mažai tikėtina, kad jie daro labai didelę įtaką, nes žmogus yra „ne tik genai“.

Ar traumos gali būti perduodamos iš kartos į kartą – vienas aktualiausių šių dienų mokslo klausimų. Abejonių nekelia tai, kad traumos tikrai perduodamos kultūriniame lygmenyje, o traumas išgyvenusios visuomenės visai kitaip formuoja savo socialinius įpročius.

Po beveik 70 dešimtmečių Holokausto šmėkla vis dar nepaleidžia žydų ir Izraelio psichologijos. Vos tik pasibaigus Holokaustui, visuomenėse buvo jaučiamas gilus gedulas ir gailestis tiems, kurie arba mirė koncentracijos stovyklose, arba buvo ten atsidūrę, bet išgyveno. Dėl to ilgą laiką apie Holokaustą buvo vengiama kalbėti.

Mokslininkų įsitikinimu, nors Izraelis regione turi stipriausią armiją, daugelio gyventojų sąmonėje jaučiamas klaidingas savęs suvokimas: esą žmonės galvoja, kad vis vien yra silpnesni ir prisiima aukos vaidmenį.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Palestiniečiai taip pat skaudžiai išgyveno 1948 m., kai buvo nutarta padalinti Palestiną. Gyventojams teko pasiduoti, daugelis jų tapo tremtiniais. Patirtos traumos tik dar giliau atsikleidžia vykstant konfliktams Gazos ruože.

Anot mokslininkų, patirtos traumos yra viena iš priežasčių, kodėl konfliktai nesiliauja, o jų sprendimas darosi vis sudėtingesnis.

Kitas pavyzdys – armėnų genocidas, kurio metu buvo išžudyta bent 1,5 mln. civilių. Armėnų tauta buvo beveik ant išnykimo ribos. Ši patirtis yra neatsiejama šių dienų armėnų identiteto dalis. Panašu, kad armėnų ir turkų konfliktas dar ilgai nesibaigs dėl Turkijos nenoro pripažinti tuos įvykius genocidu.

Štai padėtis Sirijoje. Sociologai jau prognozuoja sirų vaikams „prarastosios kartos“ sindromą, kuris nulems ne tik jų, bet ir ateities kartų gyvenimus.

Mokslininkų teigimu, karą ir konfliktus išgyvenusioms visuomenės gali būti agresyvios, piktnaudžiauti alkoholiu ir narkotikais, kentėti nuo depresijos ir kitų psichologinių sutrikimų. Traumos, anot ekspertų, gali ir skatinti ekstremizmą, mat žmonėms būtina paaiškinti viską, kas jiems nesuvokiama.

Sirijos islamistai prisimena, kai Hafezo al Assado valė „Musulmonų broliją“, 1982 m. įvykusias Hamos skerdynes.

Alavitais, nors dauguma jų gyvena skurdžiai ir nėra dideli režimo fanai, dabartinis Sirijos prezidentas Basharas al Assadas lengvai manipuliuoja, primindamas jiems Osmanų imperijos laikus ir faktą, kad musulmonai juos laiko bedieviais.

Panaši situaciją ir arabų šalyse, kuriose nestoja civiliniai karai, revoliucijos ir antirevoliucijos. Vienas pavyzdžių – Egiptas.

„Šokas ir žinojimas, kad mirtis gali ateiti bet kada, o gyvenimo kaina – itin menka, sukelia abejones egzistencijos paskirtimi. Tai atsiliepia ne tik žmogaus psichologijai, bet ir visai socialinei tvarkai“, – teigia Amsterdamo universiteto mokslininkė Vivienne Matthies-Boon, kuri tiria traumos efektus 18–35 metų egiptiečių visų ideologinių aktyvistų elgesyje.

„Kerštas yra itin opi tema, – tęsia V. Matthies-Boon, – tačiau kerštas, kylantis iš patirtų traumų, veda tik dar prie didesnių traumų“.

V. Matthies-Boon pastebėjo, kad aktyvistai, kurie linkę į meninę saviraišką ar yra itin stipriai tikintys, su traumomis susidoroja kur kas lengviau. Tačiau dauguma vis dar vengia kalbėti apie patirtus išgyvenimus, o ir iš aplinkinių susilaukia mažai palaikymo. Jos nuomone, patirti išgyvenimai atsilieps dar daugeliui ateinančių kartų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...