captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Mokslo ekspresas“. Kuo istorinė atmintis svarbi valstybės išlikimui ar visuomenės darnai?

Mūsų atmintis netobula, kaip ir smegenų struktūra. Jos labirintuose nesunku paklysti. Dar daugiau – psichologų atlikti eksperimentai liudija, kad užduodant specialiai parengtus klausimus, galima priversti žmogų prisiminti tai, ko jis apskritai nėra patyręs. 
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Mūsų atmintis netobula, kaip ir smegenų struktūra. Jos labirintuose nesunku paklysti. Dar daugiau – psichologų atlikti eksperimentai liudija, kad užduodant specialiai parengtus klausimus, galima priversti žmogų prisiminti tai, ko jis apskritai nėra patyręs.

Atmintimi ir istorija nuo seniausių laikų manipuliuojama sąmoningai, siekiant įvairių tikslų. Kaip žmonės, visuomenė prisimena istoriją ir kodėl tai taip svarbu valstybės išlikimui ar visuomenės darnai? Į šiuos klausimus padės atsakyti istoriko, dr.  Alvydo Nikžentaičio koordinuojamas projektas, skirtas atminties kultūroms.

„Šis projektas skirtas pažiūrėti, kaip atminties kultūros atpažįstamos Lietuvos urbanistinėse erdvėse. Kalbant paprastai, reiktų pakeisti atminties kultūrą į paprastesnį terminą – kaip istorinė atmintis atsispindi urbanistinėje aplinkoje. Kas yra atminties kultūra, kodėl ji svarbi? Reiktų pasakyti, kad tai yra visuomenėje dominuojantis istorinis pasakojimas, apraizgytas įvairiais ritualais, dažnai – institucionalizuotas. Bet svarbiausia – jis turi ryšį su mūsų tapatybe. Tad šio projekto tikslas ir yra pažiūrėti, kaip XXI amžiaus pradžioje keičiasi dalis lietuviškos tautinės tapatybės, kuri susijusi su praeities interpretacijomis“, – kalbėjo istorikas A. Nikžentaitis.

Tai gana naujas, tik XX amžiaus pabaigoje atsiradęs terminas. Tačiau ši tyrinėjimų kryptis pastaruosius du dešimtmečius laikoma viena populiariausių pasaulyje.

„Turėtumėme skirti atminties dalykus, kaip praeitis atsimenama, ir turime skirti istoriją. Viešojoje erdvėje šie du terminai labai supainiojami, nėra skiriamosios ribos tarp atminties ir istorijos“, – pastebi A. Nikžentaitis.

Verta pabrėžti, jog istorikas bando kuo objektyviau atkurti buvusius įvykius, o mūsų subjektyvūs prisiminimai susiję ir su moralinėmis pilietinėmis vertybėmis. Atmintį turi ir ją puoselėja ne tik individai, bet ir žmonių grupės, visuomenės bei valstybės. Siekis apginti dominuojančią šalyje atminties kultūrą užsienio politikoje neretai pranoksta ekonominius interesus, ką liudija ir mūsų šalies pastangos priversti Rusiją pripažinti Lietuvos okupaciją ir atlyginti jos žalą.

Vienoks ar kitoks prisiminimo pobūdis prisideda prie žmogaus pasaulėžiūros, tapatybės formavimo ir ta prasme jis yra svarbus faktorius, iš esmės lemia ir mūsų sampratą, kad esame lietuviai, ar kad esame europiečiai, ar dar kitokie.

Šita atminties kultūros koncepcija išpopuliarėjo todėl, kad už jos slypi ir objektyvūs kriterijai, leidžiantys įvertinti vienokios ar kitokios atminties kultūros kaitą, taigi ir istorinės atminties kaitą.

„Atminties kultūros konceptas, plačiai taikomas visame pasaulyje, buvo sukurtas tyrinėjant ne XIX ar XX amžių, o senąją Egipto kultūrą. Per prisiminimus apie praeitį buvo bandoma formuoti žmonių grupes, formuoti vertybes ir keisti visuomenę“, – aiškina A. Nikžentaitis.

Egiptologas Janas Asmanas buvo šios atminties kultūrų teorijos kūrėjas. Jis analizavo, kaip naudojama praeitis, kokie praeities elementai buvo atsimenami senovės Egipte. Paaiškėjo, jog schema, atrasta tyrinėjant atmintį apie senąjį Egiptą, su išlygomis tinka šių laikų atminties kultūrų tyrinėjimams. Tad kaip atsiranda arba formuojasi istorinė atmintis? Esmė ta, kad į praeitį žiūrima iš dabarties situacijos ir atsirenkama tai, kas svarbu dabarčiai. Taip nutiko ir Lietuvoje.

„Kalbant apie bet kokį reiškinį, svarbu reiškinio genezė ir dabartinė situacija. O laikotarpis tarp genezės ir dabartinės situacijos yra tuščia skylė. Jeigu paimsime teiginį ir palyginsime, kaip atsimenama mūsų nacionalinė istorija, mes viską pradedame nuo Mindaugo, bet kas yra XVII–XVIII amžiuje visuomenėje beveik nieko nežinome. Tuomet vėl prisimename nesenos ateities įvykius, tokius kaip karai, deportacijos ir t. t.“ – sakė istorikas.

Toks yra atminties kultūros dėsnis. Jis pagrįstas mūsų fiziologiniais ypatumais. Žmonija turi elgsenos schemas, kurios tinka įvairioms visuomenėms. Minimos skylės tarp genezės ir dabarties paaiškinamos tuo, kad žmogus tiesiog negali visko prisiminti. Todėl išskiria tik svarbiausius dalykus. Tačiau galima taikyti įvairias priemones, diegiant norimą atminties kultūrą.

Pavyzdžiui, senovės Egipto religija buvo sudėtinga politeistinių tikėjimų ir ritualų sistema, kurie buvo svarbi visuomenės gyvenimo dalis. Ji grindžiama egiptiečių sąveika su daugybe dievybių, valdžiusių gamtos jėgas. Savo ruožtu faraonas buvo vienintelis dievybių ir dievų vietininkas Žemėje ir karališkieji festivaliai, kuriuose aktyviai dalyvavo visuomenės nariai, buvo efektyvi priemonė stiprinti Faraono prestižą.

„Kitas dalykas, pastebėtas tyrinėjant senojo Egipto atminties kultūrą, yra tai, kokiomis formom įtvirtinama atmintis apie vienus ar kitus įvykius tampa visuomenės nuosavybe. Čia pagrindinis dalykas yra ritualai, šventės“, – aiškina A. Nikžentaitis.

Lietuviška tapatybė taip pat nėra sustingęs produktas. Netgi visai neseniai, XXI amžiaus pradžioje, įvyko vienas įdomus lietuvių tapatybės pokytis. Atkūrus nepriklausomybę, buvo bandoma atgaivinti tarpukario laikotarpiu dominavusią atminties kultūrą, kurios centre stovėjo didieji kunigaikščiai. Valdovų rūmai turėjo tapti viena svarbiausių atminties vietų. Bet įvyko lūžis ir kunigaikščių laikotarpį ant atminties kultūrų pjedestalo pakeitė Lietuvos nepriklausomybės praradimo ir atgavimo laikotarpis. Kas konkrečiai nulemia tokius pokyčius ir formuoja atminties kultūras?

„Buvo aiški ir nesudėtinga sistema: pirma grandis – tam tikros visuomenėje egzistuojančios idėjos arba intelektualai, antra grandis – politinė parama ir trečia – masinės informacijos priemonės. Ši trinarė sistema buvo įžvelgiama ir senovės Egipte. Ji veikė pakankamai sėkmingai ir Lietuvoje, ir kitose šalyse. Bet paskutiniu metu galima pastebėti, kad globalėjančiame pasaulyje trinarė sistema ima nebeveikti. Čia vietoj politikos atsiranda trečiasis segmentas – atskirų atminties kultūros segmentų komercinis patrauklumas“, – kalba istorikas.

Paprastai sakant, žiniasklaida pasičiumpa vieną ar kitą vartotojui patraukliausią istoriją ir ją ima propaguoti. Štai kodėl, tarkime, Vokietijoje tapatybės formavimas dabar pamažu ima slysti politiniam elitui iš rankų. Globaliame pasaulyje politikas praranda moralinio autoriteto vaidmenį. Masinių informacijos priemonių globalizacija iš tikro daro didžiulę įtaką atminties kultūros formavimui. J. Asmanas išskyrė dvi atminties rūšis.

„Tai komunikacinė atmintis, siekianti kelias generacijas, iki šimto metų, ir kultūrinė atmintis, kuri siekia kelis šimtus metų. XX amžiuje matome, kad dėl pačių masinės informacijos priemonių pobūdžio pasikeitimo tai, kas buvo vadinama komunikacine atmintimi, galima laikyti ir kultūrine atmintimi“, – teigė A. Nikžentaitis.

Įdomu, jog mūsų kaimynystėje taip pat vyksta panašūs pokyčiai. Po 1991 metų Rusijos atminties kultūroje prasidėjo tam tikrų sovietinių tradicijų pervertinimas.

„Geriausias pavyzdys – ir toliau centriniu atminties kultūros mitu Rusijoje yra Didysis Tėvynės karas, tas pats sovietinis mitas, kuris buvo sukurtas. Skirtumas tik tas, kad dabar jis interpretuojamas kaip rusų pergalė. Kita vertus, Rusijoje bandoma į antrą planą stumti Spalio revoliucijos mitą. Čia matome labai įdomius pokyčius, kurie rodo, kuo bandoma pakeisti Spalio revoliucijos mitą. Rusija atsigręžė į savo imperinę praeitį“, – pastebi A. Nikžentaitis.

Tai liudija ir naujos valstybinės šventės įvedimas. Imperiją rusai supranta kaip prasidėjusią Romanovų laikais. Vienas iš reikšmingiausių įvykių – Nacionaline Rusijos švente tapęs lietuvių ir lenkų išvijimas iš Kremliaus 1612 metais ir Romanovų dinastijos įsigalėjimas. Ji Rusiją valdė nuo 1613 iki 1917 metų. Kitaip sakant, naujoji atminties kultūra apima visą carinės Rusijos laikotarpį.

Svarbią vietą čia užima ir Sovietų sąjunga. Bandoma greta Didžiojo Tėvynės karo mito įtvirtinti ir imperinį mitą, bet kita vertus, šitas procesas Rusijoje tik prasideda.

„Klausimas, kiek šitas idėjas parems žiniasklaida ir pateiks visuomenei. Kol kas konsoliduotos Rusijos atminties kultūros dar nematome. Kai kurie skeptiškai žiūri į tos kultūros elementų diegimą. Bet projektas su valstybine švente, kuris tapo Rusijos nacionalistų diena,  kaip atminties kultūros segmentas jau prigijo“, – kalba istorikas.

Baltarusijoje yra konkuruojančios atminties kultūros. Viename centre – partizanų respublika, kitoje – Lietuvos Didžioji kunigaikštystė. Mokslininkai mato Aleksandro Lukašenkos bandymus jas suvienyti, įvedant trečią elementą – panslavizmo idėją. Prezidento žodžiais tariant, Rusija prarado slavų valstybės vienytojos vaidmenį ir tą vietą turi užimti Baltarusija. Kai bandoma suartėti su Vakarais, Baltarusija naudoja LDK temą, o flirtuojant su Rusija pabrėžiamas partizanų respublikos mitas.

Trečiasis pavyzdys liudija – jeigu visuomenė neturės bent kelių ją vienijančių atminties kultūrų, tai gali grėsti konfliktais ar net pilietiniu karu. Ukrainos susiskaldymas į dvi dalis rodo, kad Rytus ir Vakarus kiršina visiškai skirtingi atsiminimai apie praeitį. Ukrainos atminties politikoje būta tokių komiškų situacijų, kai pats prezidentas parašė du skirtingus įvadus tai pačiai knygai. Vienas variantas buvo platinamas rytų Ukrainoje, o kitas – vakarų.

„Visuomenėje turėtų būti skatinamas kelių alternatyvių ateities kultūrų formavimasis. Jeigu norime formuoti normalią demokratiją, politikai turi į tai atsižvelgti. Mano galva, galime kalbėti apie vienos atminties kultūros dominavimą šalyje, bet turime matyti,  kad egzistuoja ir kitos. Protinga istorijos politika turėtų reikštis tuo, kad viena kultūra netaptų dominuojančia. Nes vienos dominavimas reiškia kitų grupių diskriminavimą. Tuomet pradeda reikštis autoritarinės valstybės požymiai“, – sakė A. Nikžentaitis.

XX amžiuje tokių valstybių buvo daug, ir jų ideologai iš peties padirbėjo, falsifikuodami istoriją. Štai kodėl pastaruoju metu nebepasitikima oficialiomis istorijos versijomis. Mėginama rekonstruoti tai, kas prarasta ar iškreipta. Atminties kultūrų tyrimai tebelieka gyvybiškai svarbūs ir šiuolaikinėje, vis labiau besiskaidančioje, dėmesį sunkiai sukaupiančioje visuomenėje, kurią itin stipriai veikia prieštaringos informacijos srautai iš įvairiausių šaltinių. 

„Projekto tikslas – įrodyti, kaip kito atminties kultūra urbanistinėse erdvėse, kur yra tęstinumai, kas yra nacionalinė atmintis, kokią įtaką jai padarė sovietmetis, kaip atmintį veikia globalizacijos procesai. Tikimės, kad tai padės suvokti procesus, iš kur atėjome, kaip mes keitėmės ir kas mes esame“, – teigė istorikas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close