captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Mokslo ekspresas“. Kaip mokslas padeda valstybei išvengti krizių ar net pasaulio pabaigos?

Šįkart pasaulio pabaiga praėjo pro šalį, bet įvairūs pavojai valstybėms ar jų grupėms, net pačiai civilizacijai išlieka. Ir angelai čia nepadės. Pasauliui gresia naujos ligų epidemijos, klimato kaitos pažadintos stichijos. Daugelyje šalių trūksta geriamojo vandens ir maisto, žūtbūt reikia naujų energijos šaltinių. 
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Šįkart pasaulio pabaiga praėjo pro šalį, bet įvairūs pavojai valstybėms ar jų grupėms, net pačiai civilizacijai išlieka. Ir angelai čia nepadės. Pasauliui gresia naujos ligų epidemijos, klimato kaitos pažadintos stichijos. Daugelyje šalių trūksta geriamojo vandens ir maisto, žūtbūt reikia naujų energijos šaltinių. Europos Sąjunga ieško būdų išspręsti visuomenės senėjimo ir storėjimo problemą, atsispirti imigracijai, mąsto apie šalis vienijančią bendrą Europos atminties kultūrą, be kurios šis valstybių darinys anksčiau ar vėliau gali subyrėti.

Šios ir daug kitų problemų kelia socialines įtampas, gresia konfliktais ar net karais. Kas gali patarti, ką daryti? Be abejo, mokslininkai.

Laiku pakinkytas arba iš despotizmo, religijos gniaužtų išlaisvintas protas ne kartą padėjo valstybėms išbristi iš bėdų ar skurdo, pelningai pritaikyti naujas technologijas. Vakarų civilizacijos dominavimas pasaulyje, kuris tęsiasi jau kelis šimtmečius, prasidėjo nuo konkurencijos versle ir smalsaus proto vaisių panaudojimo. Mokslas XIII amžiuje atgimė komercinėje Italijoje. Jo simboliais tapo matematikai Leonardo Fibonacci iš Pizos, kiek vėliau – Scipione del Ferro iš Bolonijos, Gerlamo Cardano iš Milano ir kiti.

Ekonominiai motyvai arba demokratiška aplinka itin skatina visuomenės ir valstybės inovatyvumą. Pirmuoju mokslininku pasaulyje pripažįstamas Tales gyveno Milete, versliausiame senovės Graikijos mieste, VI amžiuje prieš mūsų erą.

Kitas pavyzdys dar iškalbingesnis. XV amžiuje Portugalijos karaliaus Joao I sūnus Henris Navigatorius padėjo gimtajai šaliai perimti prekybą prieskoniais, auksu, dramblio kaulu ir pavertė ją viena turtingiausių šalių pasaulyje. Subūrus įvairių sričių mokslininkus, buvo sukurtas manevringesnis laivas – karavelė. Henrio pasamdyti kartografai patobulino žemėlapius bei navigacijos instrumentus.

Taip portugalai ėmė dominuoti jūrose ir pasaulio prekyboje. Galima drąsiai teigti, jog tai buvo nacionalinės mokslo programos pirmtakas.

Štai kodėl ir dabar, XXI amžiuje, valstybės ar jų grupės buria mokslo pajėgas. Pakanka paminėti CERN, kuriame darbuojasi tūkstančiai mokslininkų iš įvairių pasaulio šalių, įskaitant lietuvius.

Tobulėjant mokslo priemonėms – kompiuteriams, teleskopams ar genų analizės technologijoms, mokslo globalizacija suteikia itin galingą sudėtingų uždavinių sprendimo instrumentą. Neretai valstybės užsakymas (siekiant kuo geriau įvertinti problemos mąstą arba įveikti krizę) suburia mokslininkus ir paskatina juos greitai išanalizuoti problemą bei pasiūlyti sprendimus. Taip iš principo turėtų veikti ir nacionalinės mokslo programos.

„Mokslas paprastai finansuojamas dviem būdais. Vieni projektai kyla iš pačių mokslininkų iniciatyvos. Tai laisvieji moksliniai tyrimai. Ir tyrimai, kurių reikia tam tikriems valstybei, visuomenei aktualiems uždaviniams spręsti. Tokiu būdu ir buvo suformuotos nacionalinės mokslo programos, kurios patenkintų tam tikrus poreikius. Jos buvo patvirtintos Vyriausybės nutarimu“, –  teigė Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas prof. Eugenijus Butkus.

2008 metais Lietuvoje, išanalizavus gautus pasiūlymus ir įvertinus tarptautinį kontekstą, buvo nuspręsta didžiausią dėmesį skirti lėtinėms neinfekcinėms ligoms, naujiems ateities energetikos metodams, įvertinti socialinius iššūkius nacionaliniam saugumui, žmogaus poveikį Lietuvos ekosistemoms, pritaikyti biomedžiagas saugiems, aukštesnės kokybės ir didesnės biologinės vertės maisto produktams, t. y. gerinti maisto saugumą, suformuoti kultūros tapatumo koncepciją, siekiant kuo geriau išsaugoti Lietuvos kultūros paveldą.

„Pavadinimai rodo, kad programos  mokslo žiniomis turėjo prisidėti prie problemų sprendimo. Programos turi tikslą, konsoliduojant mokslinį potencialą, t. y. mokslininkus, institucijas, infrastruktūrą, nagrinėti įvairius mokslinius klausimus ir pateikti rekomendacijas“, – sakė E. Butkus.

Dviračio niekas neišradinėjo. Lietuvos mokslo taryba pasekė kai kurių šalių pavyzdžiu, kurios vykdo  panašias  mokslo programas. Pasakyk, mokslininke, kokios temos valstybei yra pačios aktualiausios?

„Sulaukta per šimto siūlymų. Jie apibendrinti, sugrupuoti, galiausiai liko apie dešimt. Iš jų atrinktos tos idėjos, kurioms reikia išskirtinio dėmesio ir finansavimo“, – kalbėjo Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas.

Iš pradžių nebuvo aišku, kaip tas programas plėtoti, kokios  rekomendacijos turėtų būti pateiktos valstybės institucijoms ir kokia forma. Apie konkrečius rezultatus – kitose „Mokslo ekspreso“ laidose. Visos šešios programos šiuo metu vykdomos. Atrodo, procesas vertas tų pinigų, kurie buvo skirti moksliniams tyrimams. Galutiniai kai kurių programų rezultatai bus gauti šių metų pabaigoje.

„Moksliniai tyrimai turi baigtis konkrečiais rezultatais. Mokslininkai turi juos paviešinti. Viešinimo formos gali būti įvairios: mokslinės publikacijos, pranešimai, pristatymai konferencijose ir kitokie būdai. Nacionalinėse programose to nepakanka. Pagal jų idėją, turi būti pateiktos ir konkrečios rekomendacijos. Pavyzdžiui, socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui turi pateikti grėsmes, kurios susijusios su migracija, su darbo rinkos klausimais, kad jų pagrindu būtų galima priimti tam tikrus sprendimus“, – aiškino E. Butkus.

Prie tokių programų vykdymo dažnai prisideda įvairūs kolektyvai. Mokslo programos apibendrina daugelio mokslininkų patirtį. Nuo pat pradžių mokslo programų procese kaip užsakovai dalyvavo įvairios ministerijos.

„Nacionalinės mokslo programos yra visuotinė mokslo sfera, kuri pagal savo idėją turėtų didesnį poveikį ne tik mokslui, bet ir visuomenei. Tie procesai nėra lengvi, nes reikia  patirties, kad tais mokslo rezultatais būtų pasitikima, kad būtų matoma jų prasmė, kad jais būtų remiamasi, priimant sprendimus. To pas mus ir nėra. Matyt, į mokslą žiūrima atsainiai, nes ir mokslininkai ne visada susitaria ir pateikia vienintelę rekomendaciją“, – pastebi E. Butkus.

Mokslas iš prigimties negali pateikti galutinių arba vienareikšmiškų atsakymų. Todėl dažniausiai, kai mokslininkams reikia atsakyt į kokį nors konkretų klausimą, jie pateikia kelias alternatyvas. Tokio atsargaus arba nekonkretaus elgesio kitos visuomenės grupės, ypač politikai dažnai nesupranta. Jie mano, kad mokslininkai gudrauja, vengia atsakomybės, išsisukinėja nuo konkretaus atsakymo. Puikus pavyzdys – klimato pokyčių padarinių planetai ir žmonijai įvertinimas, keliantis itin daug aistrų.

„Matyčiau vieną nacionalinių mokslo programų trūkumą. Jos vadinamos nacionalinėmis, bet tarptautiškumo dimensijos pasigesčiau. Nes, tarkim, klausimai, kurie yra svarbūs ne tik Lietuvai, sprendžiami ir kitų mokslininkų. Mes skatiname bendradarbiavimą, bet ne iki galo pavyko pasiekti, kad mokslininkai nacionalinių mokslo programų vykdymo metu užmegztų glaudžius ryšius su užsienio mokslininkais“, – sako Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas.

Europos Sąjungoje prieš kelerius metus gimė nauja tarptautinio mokslininkų bendradarbiavimo forma – Jungtinio programavimo iniciatyva. Ja siekiama suburti įvairių šalių mokslininkų pajėgas, sprendžiant kokią nors aktualią problemą. Viena iš tokių – širdies ir kraujagyslių ligos, diabetas ir vėžiniai susirgimai, kurie ES ekonomikai kasmet kainuoja 192 mlrd. eurų. Tai gerokai viršija visos ES biudžetą. 

2020 metais chroniškos su mityba susijusios ligos bus net trijų ketvirtadalių mirčių visame pasaulyje priežastis. Apskaičiuota, kad pakeitus gyvenimo būdą ir mitybos įpročius, reguliariai sportuojant, mirčių skaičių nuo širdies ir kraujagyslių ligų galima sumažinti net 80 proc., o vėžinių – trečdaliu. Antro tipo diabeto rizika per ketverius metus gali būti sumažinta 60 proc. Kaip geriausiai tą padaryti, turi pasiūlyti keliolikos Europos šalių mokslininkų kolektyvas.

„Vykdydami tam tikras nacionalines mokslo programas, galėtume puikiai įsilieti į tuos procesus. Reikia labai atidžiai stebėti, kas vyksta greta mūsų ir, žvelgiant į nacionalinių mokslo programų perspektyvą, rengti tokias programas, kurios atitiktų mūsų interesus ir būtų suprantamos europiniu masteliu“, – teigia E. Butkus.

Štai ir sužinojote, kokios nacionalinės mokslo programos vykdomos mūsų šalyje. O kas labiausiai rūpi Europos politikams?

Pagrindinės tyrėjų pajėgos koncentruojamos tokiose srityse, kaip neurodegeneracinių ir Alzhaimerio ligų gydymo bei diagnostikos metodų kūrimas, kova su mikrobų atsparumu antibiotikams, maisto saugumo užtikrinimas, jūrų ir vandenynų bioįvairovės išsaugojimas, kultūros paveldo ir Europos miestų racionalaus planavimo priemonės, akcentuojant ekologiškumą, kuo geresnę socialinę įvairių visuomenės grupių integraciją.

Dauguma šių sričių aktualios ir Lietuvai, tad mūsų mokslininkai anksčiau ar vėliau įsitrauks į minimus bendradarbiavimo tinklus.

„Ateityje reiktų labiau žiūrėti į tarpdisciplinines mokslo programas, nes jos šiuo metu yra siaurokos. Pagal sprendžiamus uždavinius jos apima gana siaurą sritį. Mūsų nuomone, turėtų būti tarpdisciplininės nacionalinės programos. Taip pat akcentuojame tarptautiškumą. Tai leistų mūsų mokslininkams konkuruoti, kuo, deja, nelabai galime pasigirti“, – tvirtina E. Butkus.

Kitoje laidoje – pasakojimas apie tai, kas yra atminties kultūros, kodėl jos aršiai tyrinėjamos daugelyje šalių, kaip jos padeda visuomenei ar valstybei suformuoti savo tapatybę ir suprasti, kokie yra kaimynų kėslai. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Mokslas ir IT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...