Jie kalba apie taiką per kultūrą. Skatina saugoti meno vertybes, nes kitaip bus sutrikdyta kosminė energija. Prie Seimo su kariuomene ir Seimo vadovais kelia Taikos vėliavą, organizuoja vaikų rašinių konkursus ir konferencijas parlamente, į kurias užsuka Rusijos ambasados darbuotojai. Ta pati Taikos vėliava okupuotame Donecke jau ne vienus metus kyla kaip Naujosios Rusijos ženklas.
Tokia veikla užsiima Tarptautinis Taikos vėliavos komitetas, tarp kurio steigėjų daugiau nei prieš dešimtmetį buvo ir dabartinis krašto apsaugos viceministras. Jų organizuojamus renginius Seime dabar globoja Švietimo ir mokslo komiteto narys konservatorius Vytautas Juozapaitis.
Prieš ketverius metus, rugsėjo 4 d., į Lietuvą atvyko dama, visada vilkinti baltai. Čia ji turėjo svarbią misiją: žengė į Seimą, nešina Taikos vėliava – rusų dailininko ir mistiko Nikolajaus Rericho sukurtu ženklu baltame fone. Vėliavą dovanojo tuometei Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei. Nuo tada Lietuva paskelbta pirmąja ir vienintele pasaulyje Taikos respublika.
Baltoji dama – buvusi meksikiečių aktorė Alicia Rodriguez. Ji daugelį metų vadovauja Tarptautiniam Taikos vėliavos komitetui, įkurtam Meksikoje. A. Rodriguez pagrindinė veikla – keliauti po pasaulį ir dovanoti Taikos vėliavas miestams, miesteliams, mokykloms.
Į Lietuvą ją pakvietė Auksė Narvilienė, Lietuvoje veikiančio Tarptautinio Taikos vėliavos komiteto pirmininkė ir viena iš steigėjų.
„Mes su A. Rodriguez bendraujame jau nuo 2009 m. Pakvietėme ją į Lietuvą, nes turime Kultūros dieną, kurią įteisinome pirmieji pasaulyje. Nors apie 30 šalių mini šią dieną, bet tai nevyriausybinės organizacijos, o mes pirmieji valstybiniu mastu įteisinę“, – pasakoja A. Narvilienė.
Anot jos, A. Rodriguez svarstė, kam įteiktų vėliavą Lietuvoje.
„Tada pagalvojome, kad turėtume įteikti Seimui, nes jie mums labai padėjo, įteisino Kultūros dieną. O ponia A. Rodriguez pasakė, kad kartu ir visą Lietuvą paskelbs Taikos respublika“, – pasakoja A. Narvilienė.
Rerichas, Taikos vėliava ir Rusija
Tarptautinis taikos vėliavos komitetas pabrėžia, kad organizacijos ištakos – Rericho taikos paktas. Jį JAV prezidento Franklino Roosevelto kabinete 1935 m. pasirašė JAV ir dar kelios dešimtys abiejų Amerikos žemynų valstybių.
Šio pakto pagrindinė mintis – kultūros objektai ir juose dirbantis personalas yra aukščiau bet kokių karinių ar politinių tikslų, todėl, pavyzdžiui, karo metu tokie objektai turi būti neutralūs ir neliečiami. Organizacija kultūros apsaugą ir taikos nešimą per kultūrą sieja su „kosminės energijos saugojimu“, Naujojo pasaulio sukūrimu ir įvairiais okultiniais dalykais.
Misticizmas ar kultas?
Lietuvoje Tarptautinis taikos vėliavos komitetas oficialiai įkurtas 2011 m. Vienas organizacijos steigėjų – Vytautas Umbrasas, tuo metu ėjęs krašto apsaugos viceministro pareigas. Jas eina ir dabar.
Pasak V. Umbraso, komitetas buvo steigiamas siekiant pabrėžti kultūros vertybių svarbą visuomenės gyvenime.
„Komitetas vėliavą, kaip simbolį, pradėjo naudoti ir kelti ir kiekvienais metais švenčiant Kultūros dieną, ir tuo pačiu rengdamas konferencijas kultūros klausimais. Taip pat vėliava buvo dovanojama miesteliams, kurie atrodė svarbūs kultūros židiniai, ir kurių savivaldybių atstovai ar seniūnai įsipareigoja skirti didesnį dėmesį kultūrai. Taip pat vėliavas gaudavo ir mokyklos“, – taip elektroniniame laiške į klausimą, kodėl steigė šią organizaciją Lietuvoje, atsako V. Umbrasas.
Tačiau klausiamas apie rusų misticizmą, randamą organizacijos filosofijoje, krašto apsaugos viceministras sako to neįžvelgiantis.
„Jei jūsų klausimas susijęs su Nikolajaus Rericho asmeniu ir jo kultūros filosofija (apie tai iš tikro daug diskusijų visada būta), tai, mano požiūriu, jokio misticizmo jo kultūrinėje veikloje nebuvo: kultūros vertybių apsauga nėra jokia mistika. Rericho požiūris, kad kultūra gali išgelbėti pasaulį nuo karų ir griovimų, manau, kaip tik labai konkretus, praktiškas, žemiškas.“
Misticizmo organizacijos idėjose nemato ir jos vadovė A. Narvilienė. Anot jos, viskas yra mistika.
„Grožis, kas tai yra? Gali apčiuopt, gali neapčiuopt. Meilė. Ar mes meilę galime paliesti? O jei mes kalbame apie religiją, apie Dievą. Kas tai yra misticizmas? Tai nesuvokta realybė. Vis daugiau mokslininkai atskleidžia tų dalykų, kurie patvirtina kosmines energijas, kas anksčiau buvo erezija ir mistika ir už tai deginama ant laužų, tai dabar yra patvirtinta mokslininkų. Mokslas žengia labai į priekį ir tos mistikos vis mažiau liks“, – svarsto A. Narvilienė.
Mistikos neįžvelgė ir Seimo nariai, 2006 m. pritarę, kad aktyvių Rericho sekėjų inicijuota, konservatoriaus Juliaus Dautarto globota Kultūros diena būtų įrašyta Atmintinų dienų įstatyme.
Tiesa, šiuo metu organizacijos rengiamas konferencijas Seime globojantis Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pavaduotojas Vytautas Juozapaitis sako organizacijoje matantis keistų bruožų.
„Šiek tiek ten tokio net ne misticizmo, o kulto elementų yra, ir aš esu išsakęs tai jai (A. Narvilienei – LRT past.) raštu ir žodžiu“, – prisimena V. Juozapaitis.
„Ten yra Pasaulio Taikos vėliavos komitetas. Neva tai Meksikoje, kur A. Rodriguez – tokia mistifikuota figūra, aktorė – vadovauja. Ji, beje, buvo Vilniuje, ir ją priėmė tuometinė Seimo pirmininkė L. Graužinienė. Viskas nėra už įstatymo ribų. Ir viskas yra legalizuota aukščiausiu lygiu. Tai dabar kažkaip juos paskelbti non grata... Juo labiau, kad jie per tiek metų spėjo išplisti po Lietuvą paskelbiant taikos miestelius, mokyklas“, – svarsto politikas.
„Naujoji Rusija“ ir svečiai iš ambasados
„Youtube“ galima rasti ne vieną prorusiškos žiniasklaidos reportažą, taip pat – mėgėjišką įrašą iš Donecko, kur aiškinama, kad Rericho sukurtas Taikos vėliavos ženklas simbolizuoja Naująją Rusiją. „Trys raudoni taškai simbolizuoja Kijevo Rusią, Baltąją Rusiją (Baltarusiją) ir dabartinę Rusiją. O šie taškai yra apskritime, kuris simbolizuoja Vienybės ratą, Naująją Rusiją“, – dėstoma žinių reportažuose.
Reportaže taip pat aiškinama apie Ukrainoje apsilankiusą Rericho palikuonę, kuri pasakojo mačiusi pranašystę apie suvienytą Rusiją. Ir tai, anot jos, turėtų įvykti jiems dar esant gyviems.
V. Juozapaitis sako apie šį faktą nežinojęs, tačiau pabrėžia, kad bet kokį ženklą galima panaudoti visiškai kitokiame kontekste nei jo tikroji idėja.
„Šito niuanso aš nepastebėjau, bet taip, dabar aš atsiminiau, kad tai ko gero gali turėti sąsajų. Bet, žinote, Hitleris naudojo svastiką, o svastika tikrai nebuvo nacių sugalvota. Tai čia ir yra tas klausimas ir moralinis, bet reikėtų labai aiškiai susidėlioti turbūt organizatoriams patiems ir jie turėtų atsakyti į tuos klausimus“, – dėsto V. Juozapaitis.
TSPMI politologas Nerijus Maliukevičius sako, kad situacija su kultūrinėmis organizacijomis yra tokia pati kaip ir su verslu iš Rusijos.
„Dažnai tas verslas yra visiškai legitimus, užsiima komercija. Tai kultūrinės organizacijos gali lygiai taip pat būti legitimios. Svarbiausia, rizikos laipsnis. Klausimas tas, ar nebus taip, kad verslas ar kultūra bus sukabinta su politika. Vienas variantas gali būti, kad pačios organizacijos veikia kaip savotiška priedanga tam tikriems politiniams tikslams įgyvendinti. Galbūt taip nėra. Tada kitas variantas vis tiek įvertinant tam tikras rizikas, ar negali būti vėliau tos organizacijos panaudotos tam tikrai politinei įtakai. Nes mes puikiai suprantam, kokį spaudimą atstovai iš Rusijos patiria. Ir kokių veiksmų paprašyta imtis savo organizacijose, užsienyje ar panašiai. Tai visa tai susideda į esminį klausimą, ar yra suprantama potenciali rizika“, – sako N. Maliukevičius.
Panašu, kad Rusijai šios organizacijos taip pat įdomios. V. Juozapaitis prisimena, jog paskutinėje Tarptautinio Taikos vėliavos komiteto organizuotame renginyje Seime dalyvavo ir nekviesti svečiai.
„Buvo žmogus iš Rusijos ambasados, kuris nebuvo oficialiai kviestas ir jokiuose sąrašuose nebuvo. Ir iki šiol aš taip ir neišsiaiškinau, kas konkrečiai pakvietė tą žmogų, ir gali būti, kad jis tikrai nėra tas, kuo prisistatė. Tai aš tuos dalykus žinau ir tikrai seku tą situaciją“, – tvirtina V. Juozapaitis.
Vis dėlto parlamentaras atkreipia dėmesį, kad tai yra legaliai veikianti organizacija, Kultūros diena ir vėliava oficialiai įtvirtinta Seime, kasmet Taikos vėliavos pakėlimo ceremonijoje dalyvauja Seimo vadovai ir kariuomenė, todėl jis negalėtų paskelbti jų nepageidaujamais.
„Yra Valstybės saugumo departamentas, kurio priedermė sekti visus tuos įvykius ir esant kažkokiam pavojui bent jau duoti žinią ir informuoti, kad ne ten važiuojama. Iki šios dienos jokio pokalbio ta tema aš nebuvau sulaukęs“, – pabrėžia V. Juozapaitis.
N. Maliukevičius sako nenorintis gąsdinti Rusija ir Kremliumi, tačiau, anot jo, svarbu visada įvertinti rizikas ir nebūti suklaidintiems pavadinime esančio žodžio „taika“.
„Istorija mus turėtų pamokyti, kaip Sovietų Sąjungos laikais visokios Taikos organizacijos, Draugystės organizacijos buvo naudojamos politiniams tikslams. Arba kaip priedangos organizacijos. Čia šiuo atveju yra net ne Rusijos ar ne Rusijos klausimas. Čia yra apskritai vertinimas, ar nėra kažkokių politinių įtakų, ar nėra kažkokių rizikų, susijusių su tokiom organizacijom ir jų veikla“, – sako N. Maliukevičius.
Skverbimasis į mokyklas
Taikos vėliava, anot A. Narvilienės, plevėsuoja virš 19 mokyklų. Ne vienam Lietuvos miestui ar miesteliui suteiktas Taikos miesto vardas. O Klaipėdoje Kultūros dienos proga šiemet plazdėjo pusšimtis šių vėliavų.
Organizacija Kultūros dienos proga, balandžio 15 d., jau ne vienus metus organizuoja mokinių rašinių konkursus, kurių laimėtojai apdovanojami Seime per Taikos vėliavos pakėlimo ceremoniją.
Ugdymo plėtotės centras savo interneto svetainėje informuoja apie mokymus mažiems vaikams apie Rericho meną ir Latviją. O vyresniems moksleiviams siūlomi edukaciniai užsiėmimai „Menas ir dvasingumas“, skirti tyrinėti Rytų ir Vakarų kultūrų dvasinio paveldo ženklus parodos kūriniuose. Čia remiamasi N. Rericho filosofija.
Viena iš Rericho judėjimo atšakų – humanistinė pedagogika. Pavyzdžiui, Latvijoje, kur toks mokymas pradėtas taikyti iškart po nepriklausomybės atgavimo, o Rericho sekėjai yra daug gausesni ir aktyvesni, humanistinė pedagogika tapo vienu iš švietimo sistemos ašių, o mokyklos – naujosios humanistinės pedagogikos bangos eksperimentinėmis laboratorijomis. 300–400 mokytojų iš Latvijos kasmet vyksta į Maskvą semtis humanistinio švietimo patirties.
Masinis „čipizavimas“ švietimo sistemoje
Humanistinės pedagogikos pradininku ir lyderiu laikomas Šalva Amonašvilis, kuris, kaip teigia vieši šaltiniai, priklausė Tarptautinio Rerichų centro, esančio Rusijoje, valdybai. Š. Amonašvilis sovietmečiu tapo psichologijos mokslų daktaru, yra Maskvos pedagoginio universiteto profesorius, Rusijos Federacijos Vyriausybės premijos laureatas.
Š. Amonašvilis su bendraminčiais savo sodyboje Sakartvele 2011 m. pasirašė Humanistinės pedagogikos manifestą. Jame kalbama apie geresnio žmogaus ugdymą, sielos tobulinimą ir vertybių puoselėjimą, kritikuojama mokslo pažanga. „Žinoma, daugelis mokslo ir technikos pasiekimų mus praturtina, plečia žmogiško pažinimo horizontus. Tačiau greta jų yra ir tokie „pasiekimai“, kaip ypatingo slaptumo masinio žalojimo ginklai, totali kontrolė per visuotinį „čipizavimą“ ir manipuliacijas žmonių ir ištisų bendruomenių sąmone bei pasąmone“, – rašoma manifeste.
Čia aršiai kritikuojama dabartinė švietimo sistema dėl standartizuotų egzaminų, politikos įtakos švietimui, netinkamų žaidimų, pramogų, informacijos ar muzikos.
„Ar galima tikėti, kad įvedus juvenalinę justiciją, kuri, prisidengusi vaikų teisių gynimu, šimtams tūkstančių jų jau atėmė laimę gyventi šeimoje ir mylėti tėvus, valstybė patvirtina savo meilę ir rūpestį vaikais?“, – dėstoma dokumente, kurį pasirašė ir dvi pedagogės iš Lietuvos.
Manifesto autoriai džiaugiasi, kad jų idėjas puikiai priima ir palaiko valdžia. Tačiau vieninteliai pavyzdžiai – Rusijos Federacijos, Dagestano ir Chakasijos Švietimo komitetų sveikinimai bei skatinimai švietimo sistemoje atsižvelgti į jų idėjas. O šiam judėjimui daugiausia priklauso organizacijos Rusijoje – tiek Federacinės, tiek atskirų sričių. Taip pat – Ukrainos, Sakartvelo, Bulgarijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos organizacijos.
Lietuvoje taip pat randasi vis daugiau mokytojų, kurie seka tomis pačiomis pėdomis. O 2015 m. sostinėje įsteigta Vilniaus humanistinė mokykla. Mokykla gauna valstybės finansavimą, taip pat Vilniaus savivaldybė skiria dotacijas.
Tačiau Vilniaus humanistinės mokyklos direktorė Sonata Petraitienė sako, kad ši pedagogikos kryptis neturi nieko bendra su Rericho judėjimu ir neigia, kad šios pedagogikos srovės šalininkai yra nusiteikę prieš technologijas. S. Petraitienė LRT Tyrimų skyriui taip pat tvirtina, kad humanistinė pedagogika paplitusi ne tik Rusijoje ir posovietinėse valstybėse.
Beje, Š. Amonašvilis 2009 m. iš tuomečio švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus gavo padėkos raštą, kuriame dėkojama už humanistinės pedagogikos vystymą, taip pat nurodoma, kad kai kurios idėjos pateko ir į bendrąją švietimo programą.
„Ištakos man nėra žinomos, aš tik žinau dalį žmonių, tų pedagogų, kurie yra entuziastai tos krypties ir netgi jie yra įsteigę humanistinę mokyklą. Dalis jų yra tikrai daugiau žinantys. Bet aš galiu pasakyti, kad tie žmonės yra pakankamai profesionalūs, adekvatūs ir dėl jų suvokimo, kaip pedagogų, aš abejonių tikrai neturiu“, – svarsto buvęs švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius.
Vis dėlto jis pripažįsta, kad kiekvienoje netradicinėje švietimo filosofijoje yra „savitų dalykų“.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija LRT Tyrimų skyriui atsiųstame komentare rašo, kad bendroji švietimo programa kurta atsižvelgiant į skirtingų pasaulio edukologų idėjas. „Jas kūrė mūsų šalies švietimo bendruomenė permąstydama, aktualizuodama, interpretuodama tai, kas aktualu Lietuvos švietimo kontekste, o ne orientuojantis į konkretų humanistinės pedagogikos manifestą. Atkreipiame dėmesį, kad dalis pedagogikos elementų yra universalūs ir gali būti pritaikomi bet kuriai pedagogikos mokyklai. Tokių universalių elementų turi ir minimas manifestas, ir Lietuvos bendrojo ugdymo programos“, – rašoma ŠMSM atsakyme.
