LRT tyrimai

2019.08.29 05:30

LRT tyrimas. „Konservatorija“, „Akvariumas“ ir „Švarkai“: rusų šnipų žargonas veda į Rusijos ambasadą Lietuvoje

Specialiai LRT Tyrimų skyriui centras „Dosjė“, LRT Tyrimų skyrius, LRT.lt2019.08.29 05:30

Paviešintoje Valstybės saugumo departamento medžiagoje – duomenys apie Seimo narę Iriną Rozovą. Čia užfiksuoti jos susitikimai su Rusijos diplomatinių atstovybių atstovais, pokalbiai apie galimas koalicijas ir paramą politinei veiklai vystyti. Esą neįžvelgdamas jokios grėsmės, Zarasų meras Nikolajus Gusevas Rusijos ambasadorių Aleksandrą Udalcovą prieš kelias savaites pasikvietė į Zarasų miesto šventę.

Kas gi dirba Rusijos ambasadoje Lietuvoje?

Kaip jiems pavyksta ilgai veikti nepastebėtiems ir netgi sulaukti oficialių kvietimų į renginius, nors Lietuvos institucijoms yra rekomenduojama su Rusijos ambasadoriumi Lietuvoje kontaktų nepalaikyti.

Centras „Dosjė“, bendradarbiaudamas su LRT Tyrimų skyriumi, pateikia iškalbingų detalių iš Rusijos diplomatų Lietuvoje biografijų. Ambasadą neseniai papildė keturi nauji kadrai. Vienas iš jų – ministras patarėjas Sergejus Riabakonas – galimai pakeis greit į pensiją išeisiantį A.Udalcovą. O naujasis antrasis sekretorius jau apsišvietė esąs ne paprastas diplomatas.

Nuo Sovietų Sąjungos laikų Rusijos diplomatinėse atstovybėse užsienyje mažai kas pasikeitė. Vis ta pati sovietinė nomenklatūra, išauklėta marksizmo-leninizmo dvasioje, įtakinguose postuose – įtakingų giminaičių vaikai ir šnipai.

Centras „Dosjė“ – tyrimų centras, nekomerciniais pagrindais įkurtas Michailo Chodorkovskio. Žurnalisto tapatybė saugoma, nes jo saugumui yra iškilusi grėsmė

Pradėkime nuo ambasadoriaus – 67 metų Aleksandro Udalcovo, kuris atvyko į Lietuvą dar 2013 m. Be jokių abejonių, A. Udalcovas turėtų žinoti, kas iš jo diplomatų dirba žvalgybai.

Centro „Dosjė“ pažyma:

Po diplomatinės tarnybos priedanga Rusijos atstovybėse dirba Užsienio žvalgybos tarnybos (SVR, politinė žvalgyba), Federalinės saugumo tarnybos (FSB) pareigūnai, taip pat oficialūs šnipai iš karinių atašė aparatų, kurie paprastai būna baigę 2-ąjį Rusijos gynybos ministerijos akademijos Agentūrinės operatyvinės žvalgybos fakultetą (žvalgybininkų žargonu tai vadinamoji „Konservatorija“).

Didelėse ambasadose dar gali papildomai dirbti bendradarbis iš Vidaus kontržvalgybos tarnybos VŽT, o „diplomatas“ iš FSB paprastai būna iš 5-osios FSB valdybos (Operatyvinė informacija ir tarptautinis bendradarbiavimas). Be to, žvalgybininkai gali dirbti vairuotojais, ūkio dalies vedėjais, o visas kitas personalas, paprastai pagal nerašytas taisykles, turi bendradarbiauti su specialiųjų tarnybų pareigūnais. Antraip rizikuoja netekti darbo arba būti sugrąžinti atgal į tėvynę Rusiją.

Pats gi ambasadorius labiau primena ne šnipą, o nomenklatūrinį veikėją, kuriam karjerą pavyko padaryti ne be įtakingų savo giminaičių istorijos ir pagalbos.

Spręskite patys – jo senelis Ivanas Udalcovas bolševikų partijos nariu tapo 1906 m., ištremtas iš carinės Rusijos, o už pogrindinę veiklą pasėdėjo dar ir Dresdeno kalėjime. Stalino laikais buvęs pogrindininkas dabartinio Rusijos ambasadoriaus A. Udalcovo senelis dirbo Maskvos valstybinio universiteto rektoriumi ir netgi tapo pirmuoju Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto – garsiojo MGIMO, Sovietų Sąjungos ir Rusijos diplomatų kalvės, – direktoriumi. Revoliucionierius mirė 1958 m. ir yra palaidotas prestižinėse Novodevičės kapinėse Maskvoje. Ivano Udalcovo garbei Maskvoje yra pavadinta gatvė.

O ambasadoriaus tėvas darė karjerą Komunistų partijos organuose. 7-ajame ano amžiaus dešimtmetyje dirbo ideologinį darbą Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komitete ir vienu metu vadovavo agentūrai „Novosti“. Tuo metu, kai vyko Prahos pavasaris, 1968 m. rugpjūtį, A. Udalcovo tėvas jau buvo SSRS ambasados Čekoslovakijoje ministras patarėjas, taigi, antrasis žmogus ambasadoje ir kursavo tarp Maskvos ir Prahos. Netrukus po to, numalšinus Prahos pavasarį, Komunistų partijos ideologą išsiuntė ambasadoriumi į Graikiją, kur vietiniams komunistams kaip tik vadovavo taip pat senas pogrindinis revoliucionierius, ką tik stažavęsis Maskvoje, Florakis Charilaos. Ivanas Udalcovas keletą metų buvo kandidatas į CK narius, o mirė jau Boriso Jelcino laikais.

Akivaizdu, kad tėvas viską padarė, kad sūnus sektų jo pėdomis. Po mokyklos Aleksandras Udalcovas iškart įstojo į Maskvos valstybinį universitetą, kuriam kažkada vadovavo jo senelis, ir vėliau dirbo diplomatu. 1985 m., kai Sovietų Sąjungoje jau vyravo perestroikos nuotaikos, A. Udalcovas baigė Diplomatijos akademiją. Atrodė, karjera dabar vystysis stebuklingai, tačiau po šešerių metų žlugo Sovietų Sąjunga ir buvo pradėta kalbėti apie liustraciją, kuri neleistų buvusiems komunistams užimti vadovaujamų postų.

Tiesa, tokio nutarimo B. Jelcinas priimti nedrįso ir buvę komunistai bei kėgėbistai liko savo pozicijose. A. Udalcovui taip pat nereikėjo plėšyti savo partinio bilieto, rašyti atgailaujančių laiškų ir užsirašinėti į demokratų gretas: jis tyliai išlaukė sumaišties laikotarpį ramiai dirbdamas Užsienio reikalų ministerijoje, o tada buvo išsiųstas ambasadoriumi į strategiškai svarbią Latviją, tuomet – į Slovakiją ir galiausiai – į Lietuvą.

Ambasadorius A. Udalcovas dažnai duoda interviu Rusijos žiniasklaidai apie Lietuvos ir Rusijos santykius, o jo retorika primena Stalino laikų diplomatų retoriką. Štai jums citata iš interviu agentūrai „RIA Novosti“: „Lietuvos valdžia įžūliai (originale – „naglai“) – kitas žodis čia ir netinka – kišasi į Rusijos vidaus reikalus, periodiškai surinkdama savo teritorijoje vadinamosios nesisteminės mūsų šalies opozicijos likučius, apkasuose įsitaisiusius polit. emigrantus ir instruktuoja juos nei daug, nei mažai, o apie metodus, kaip pakeisti Rusijoje santvarką.“

O štai A. Udalcovo vaikams tėvo reikalai mažai rūpi. Sūnus Aleksandras paniręs į futbolo reikalus ir vadovauja futbolo klubui „Dinamo“. Dukra Darja Potiomkina yra įsteigusi grožio saloną ir yra žymi nagų priauginimo specialistė.

Tiesa, maištinga prosenelio Ivano Udalcovo dvasia persidavė A. Udalcovo sūnėno vaikui Sergejui. Jis – kairysis radikalas, viena iš jo pirmųjų akcijų buvo raudonosios vėliavos iškėlimas virš Didžiojo teatro pastato, o prieš tai jį daugiau nei 100 kartų suėmė mitinguose ir demonstracijose, kol galiausiai 2014 m. jis gavo 4,5 metų laisvės atėmimo bausmę už masinių neramumų organizavimą Bolotnaja aikštėje.

Kiti „nomenklatūrininkai“

Savo įžymiais protėviais gali didžiuotis ir pirmasis ambasados sekretorius Aleksandras Sandrikovas. Jo senelis generolas leitenantas Aleksandras Sandrikovas kariavo Antrajame pasauliniame kare ir išsitarnavo iki Sovietų Sąjungos Gynybos ministerijos Generalinio štabo vado pavaduotojo. O A. Sandrikovo tėvas Valerijus Sandrikovas – žymus mokslininkas, akademikas, daugybės valstybinių premijų laureatas.

Panašu, kad tėvo ryšiai padėjo A. Sandrikovui išvykti dirbti į užsienio valstybes ir su malonumu valgyti tuos produktus, kuriuos yra uždrausta įvežti į Rusiją.

Toks pats nomenklatūrinis veikėjas yra ir Matvejus Driukovas, baigęs Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą. Jo motina nuo 1976 m. dėsto tame pačiame institute, rašo knygas, o prieš tai yra pabuvojusi spec. komandiruotėse Pakistane ir Zambijoje.

Antrasis sekretorius Sergejus Abramkinas – taip pat toli gražu ne iš proletarų. Jo tėvas Vladimiras tarnavo Vainodės raketų bazėje (k/d 44008), dirbo Belgijos kompanijų atstovybėse, o po to – ir „Gazprom“. Pats S. Abramkinas mokėsi jau dabar nebeveikiančioje Rusijos ir Norvegijos mokykloje Maskvoje, baigė MGIMO – Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą – ir, sprendžiant iš jo profilio socialiniuose tinkluose, domisi vedų kultūra ir filosofija.

Dar vienas ambasados patarėjas Nikolajus Liaščenko karjerą padarė greičiausiai taip pat ne be tėvo Jurijaus pagalbos, kuris dabar vadovauja administraciniam Rusijos ambasados Vokietijoje skyriui.

Atašė Stepano Meleškos brolis Maskvoje dirba prokuroru.

Tiesa, teisybės dėlei reikia vis dėlto pasakyti, kad ne visi diplomatai, dirbantys Lietuvoje, turi įtakingų giminaičių ir yra iš Maskvos. Štai, pavyzdžiui, atašė Badma Šavartajevas gimė tolimojoje Kalmukijoje Baga Burul gyvenvietėje ir yra ne kartą pelnęs įvairių prizų sambo kovose. Sambo kovotojo tėvas Maskvoje yra ne kartą sulaikytas už gyvenimą be dokumentų.

Tikrieji pulkininkai

Rusijos ambasados puslapyje yra nurodyti 28 diplomatai, taip pat ir karinio atašė papulkininkio Dmitrijaus Paksivatovo padėjėjas. Pernai kovą, solidarizuodamasi su Londonu po Skripalių apnuodijimo, Lietuva personomis non grata paskelbė karo atašė, vadinamosios „Konservatorijos“ absolventą, 1-ojo laipsnio kapitoną Vitalijų Timofejevą ir jo padėjėją papulkininkį Jevgenijų Pobutą.

Kartu su šiais GRU pareigūnais ambasadą paliko ir FSB pulkininkas Viktoras Čaščinas, dirbęs po patarėjo priedanga. Prieš atvykdamas į Lietuvą V. Čaščinas tarnavo FSB poskyryje Pskovo srityje, o 2014 m. buvo perkeltas į Rusijos ambasadą Ukrainoje. Ukrainos interneto portalo duomenimis, per Maidano įvykius Kijeve V. Čaščinas buvo pastebėtas tarp aukštų FSB ir GRU pareigūnų ir tokiu būdu, kaip sakoma, apsišvietė.

Likęs diplomatinėje atstovybėje Lietuvoje GRU papulkininkis D. Paksivatovas yra gimęs karininko šeimoje, 2004 m. baigė Petro Didžiojo vardo Strateginių raketinių pajėgų karo akademiją ir po to trejus metus mokėsi „Konservatorijoje“ – GRU mokykloje. Tokio tipo kadrų galima rasti ne vienoje kitoje Rusijos atstovybėje visame pasaulyje arba GRU centrinėje būstinėje Maskvoje.

Žvalgybininkai savo centrinę būstinę vadina „Akvariumu“.

D. Paksivatovo brolis Aleksandras – taip pat GRU pareigūnas. Po mokslų strateginių raketinių pajėgų akademijoje jis tarnauja k/d 11135. Po šiais skaičiais slepiasi 18-asis centrinis Gynybos ministerijos mokslo tyrimų institutas, kuris pavaldus GRU ir kuris kuria specialią palydovų paleidimo ir kodavimo įrangą.

Gana įdomi yra atstovybės pirmojo sekretoriaus 64-erių metų Aleksandro Kairišo biografija. Jis gimė Vitebske, 1997 m. dirbo Rusijos konsulate Niujorke, o tada – Roszarubežcentre. Dabar ši biudžetinė organizacija vadinasi Rossotrudničestvo prie Rusijos URM ir turi atstovybes beveik visame pasaulyje.

2009 m. A. Kairišas užregistruoja savo automobilį žinybiniame bute I. Udalcovo gatvėje. Toje pačioje dabartinio ambasadoriaus senelio garbei pavadintoje gatvėje 2002 m. buvo pastatytas daugiabutis, skirtas žvalgybos pareigūnams, ir perduotas į Maskvos merijos balansą.

Šiame šnipų name I. Udalcovo gatvėje gyvena 158 šeimos: vieni gyventojai pradėjo karjeras kariniuose SVR daliniuose, kiti dirba po diplomatine priedanga Rusijos atstovybėse, Rossotrudničestvo skyriuose, atstovybėse prie JTO, ES, ESBO (žargonu tai – „Pidžaki“, arba „Švarkai“).

O dar kitiems „prirašytos“ Rusijos valstybinių įmonių „Lukoil“, „Gazprom“, „Rostek“, „Aeroflot“ atstovybių darbuotojų, „Rossijskaja gazeta“, „Komsomolskaja pravda“ arba kitų leidinių žurnalistų ar kitų organizacijų tarybų užsienio valstybėse narių pareigybės. Tarp kitko, kai kuriems „diplomatams“, „naftininkams“ ar „žurnalistams“ buvo išduoti tos pačios serijos rusiški pasai ir jie skiriasi tik dviem paskutiniais skaičiais.

Rusijos atstovybėje Lietuvoje dirba dar vienas pulkininkas – pirmasis sekretorius ir socialinio aprūpinimo skyriaus vadovas Andrejus Mironovičius. Pulkininkas A. Mironovičius – Jaroslavlio karinės ekonominės akademijos absolventas ir prieš atvažiuodamas į Lietuvą dirbo Maskvos karinio komisariato Socialinio aprūpinimo centro vadovu. Ir 2008 m. iš tuomečio Maskvos mero Jurijaus Lužkovo net yra gavęs padėką.

Šiais metais iš Rusijos atstovybės Lietuvoje diplomatų sąrašo tyliai išnyko trečiasis sekretorius Aleksejus Muratovas, kurio visi asmeniniai duomenys yra įslaptinti. Ir ministras patarėjas Dmitrijus Masiukas. Bet atsirado keturi nauji – Sergejus Riabakonas, atašė Julija Bragina, spaudos atašė Kira Širšina ir antrasis sekretorius Fiodoras Naumkinas.

Diplomatas S. Riabakonas, dabar tapęs atstovybėje antruoju žmogumi po ambasadoriaus A. Udalcovo, anksčiau dirbo Pietų Amerikoje. 2016 m. Rusija ir Kinija visais būdais derino jo kandidatūrą Jungtinių Tautų skyriaus ryšiams su nevyriausybinėmis organizacijomis vadovo pareigoms užimti. Tam pasipriešino Vakarų bloko šalys.

Remiantis centro „Dosjė“ informacija, S. Riabakonas į „įžūliąją“ Lietuvą atsiųstas ne šiaip sau. Čia, Lietuvoje, nevyriausybinių organizacijų specialistui yra užtektinai darbo, kai Vilniuje renkasi Rusijos opozicijos forumai ir gyvena ne vienos nevyriausybinės organizacijos lyderis. Neatmestina ir tai, kad S. Riabakonas greičiausiai pakeis A. Udalcovą, kuris netrukus turėtų išeiti į pensiją.

Šio ministro patarėjo žmona Natalija anksčiau dirbo bendroje Šveicarijos ir JAV įmonėje „Kelly Services CIS“, prieš tai tarptautinės audito kompanijos „Deloitte“ atstovybėje, o devyniolikmetė duktė bando aktorės kelią.

Dar vienos naujokės – spaudos atašė K. Širšinos – tėvas dirba chirurgu Užsienio reikalų ministerijos poliklinikoje ir greičiausiai ne be tėvo pastūmėjimo mergina pasirinko diplomatinę tarnybą. Ji taip pat baigė MGIMO, turi savo paskyrą Rusijos socialiniuose tinkluose.

O štai kokių kontaktų turi Fiodoras Naumkinas, išsiaiškinti centro „Dosjė“ žurnalistui nepavyko.

Tačiau F. Naumkino biografijoje yra viena labai intriguojanti detalė: jis mėgsta „paišsidirbinėti“ prie vairo, o baudos jam siunčiamos štai kokiu adresu – k/d 36360.

K/d 36360 – tai karinis dalinys netoli Maskvos, Zagoriansko apylinkėse, kur Sovietų Sąjungos laikais vyko baigiamieji karinės žvalgybos karininkų kursai. O dabar – ypatingos reikšmės GRU dalinys, iš kurio pareigūnai siunčiami arba į Rusijos pasienio karinius dalinius, arba į Rusijos atstovybes, kur specializuojasi perimti radijo dažnius.

Tarp kitko, k/d 36360 rūpinasi vietinės cerkvės šventikas Dmitrijus Vydumkinas. Šiais metais sausį vadovų prašymu batiuška pašventino karinės žvalgybos pastatą, tačiau ar pavyko iš jo išvaryti visus velnius, taip ir liko neaišku.