Lietuvoje

2019.04.10 05:30

Jei ne sovietmetis, būtume visai kitokie: istorinę traumą nešiojasi ir anūkai

Ineta Nedveckė, LRT.lt 2019.04.10 05:30

Nuo 1940-ųjų Lietuva patyrė vieną po kitos okupacijas: sovietų, nacių ir vėl sovietų. 10 metų jai priešinosi partizanai, šalis dėl represijų neteko trečdalio pažangiausių savo piliečių ir 50 metų gyveno okupacinio totalitarinio režimo sąlygomis.

Šie įvykiai turėjo itin didelį poveikį ne tik tiems, kurie buvo kalinti, persekioti ar ištremti. Pakito visos tautos mentalitetas. Net ir tų, kurie savo kailiu represijų nepatyrė. Taip teigia Vilniaus universiteto prof. habil. dr. Danutė Gailienė.

Lietuviai lietuvių nebepažino

Po dešimtmečio į Lietuvą sugrįžę tremtiniai savo artimųjų nebepažino. Ne vienas stebėjosi, kaip žmonės, rodos, nepatyrę labiau sukrečiančių įvykių, gali taip pasikeisti vos per dešimtmetį.

„Gimtinėje likę žmonės jiems atrodė labai pasikeitę, įbauginti, užsisklendę. Skaitant tremtinių memuarus, tai yra labai ryšku ir dažnai matosi, kad žmonės patys vos ne pritrenkti“, – komentuoja D. Gailienė.

Lietuvių atpažinti negalėjo ir iš Vakarų nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu grįžę buvę priverstiniai emigrantai. Jie liudija, kad žmones čia rado kitokius, negu tikėjosi.

„Čia daugiau veidmainystės, nepakantumo, uždarumo. [...] Rašytojas Petras Dirgėla tam rado galingą metaforą – nusklembtas protas. Protas, kuris nebesipriešina“, – aiškina profesorė.

Sovietinė kasdienybė, kaip rodo naujausi tyrimai, lietuvių mentalitete paliko ne ką mažesnes žaizdas nei aktyvios represijos.

„Pradedame manyti, kad tiesioginės politinės represijos – dar ne baisiausia, kas žmonėms ir šeimoms galėjo nutikti. Prisitaikymas prie autoritarinio režimo, ilgalaikis išgyvenimo strategijų taikymas, dviguba moralė (viena kalbėti namuose, kita – darbuose; iš valdžios vogti – ne griekas, iš žmogaus – griekas)...

Tai tęsėsi dešimtmečius ir dabar pradedame matyti, kad turbūt tai paliko pėdsakų. Matome asmenybių deformacijas, kurias ir patiems nelengva suvokti. Jos reiškiasi mūsų gyvenime iki šiol. Taip pat ir šiandienos baimėmis“, – aiškina mokslininkė.

Vaikus traumos paliečia net apie jas nekalbant

Politinių represijų pasekmių studijos parodė, kad tremtis, įkalinimus, persekiojimus, artimųjų nužudymus patyrę žmonės net ir praėjus dešimtmečiams sapnuoja košmarus, yra kankinami trauminių prisiminimų, varginami įtampų, verksmo priepuolių, sunkių jausmų, jaučiasi pažeminti.  

Tokie patys jausmai apimti gali ir represijas patyrusių žmonių vaikus bei anūkus. Ir netgi tada, kai su jais apie išgyvenimus nekalbama.

„Jų vaikai – taip pat paliesti tėvų traumų. Yra daug mokslinių studijų, kurios parodė, kad traumų padariniai gali būti perduodami ir antrajai, ir trečiajai kartai. To perdavimo keliai – įvairūs: nerimas ir įtampa persiduoda tiesiog be žodžių, gyvenant šalia kenčiančių ir nervingų žmonių“, – aiškina Vilniaus universiteto dėstytoja.

O pasakojimus apie tėvų patirtas represijas išgirsdavo toli gražu ne visi. „Represijas patyrusių tėvų vaikai yra lygiai tokie patys „liaudies priešai“, kaip ir jų tėvai, tad geriau vaikai nežinotų, mokykloje neprasitartų. Gal gyvenimo sau nesusigadins“, – anų laikų logiką nupasakoja D. Gailienė.

Ji pasidalino keliais liudininkų prisiminimais. Juose kalbama apie tai, kad vaikai apie tėvų patirtis sužinojo vėlai arba netyčia. Neretai vaikai apie tėvų išgyvenimus sužinodavo tik prasidėjus Atgimimui.

„Bet tai ne visas vaizdas. Tyrimai pamažu atskleidžia, kad iš kartos į kartą keliauja ne tik traumos, bet ir psichologinė tvirtybė“, – pabrėžia mokslininkė. Pasak jos, politinių represijų patirtis šeimoje gali veikti ir kaip apsauginis veiksnys. Tai – savotiškas paradoksas.

Iškalbinga savižudybių kreivė

Vis dažnesne išeitimi iš psichologiškai nepakeliamos situacijos lūžiniais Lietuvos laikotarpiais tampa savižudybės. Jų rodikliai sovietinėje Lietuvoje pakyla į 10 kartų aukštesnį lygį negu tarpukariu ir su kiekvienais okupacijos metais visuomenės dvasinė būklė vis blogėja. Ypač pažeidžiami vyrai.

Kaip LRT.lt aiškino profesorė, kreivė apie mažesnį savižudybių skaičių rodyti pradeda 1986-aisiais. Tai siejama su Perestroika, suteikusia Sovietų sąjungos gyventojams daug vilčių ir tuo metu vykusia antialkoholine kampanija.

1990 metais šalis išgyvena dar vieną istorinį lūžį. Jis atneša nepriklausomybę, laisvę, žadina daug vilčių, bet ir pareikalauja savo kainos – savižudybių kiekis pradeda stiebtis į dar nematytas aukštumas ir 1996-aisiais Lietuva pagal nusižudžiusių žmonių rodiklį tampa pirmoji pasaulyje.

„Daug žmonių turėjo įveikti socialinių transformacijų iššūkius. Daug žmonių neteko darbų, neteko saugumo jausmo, buvusio statuso, turėjo daug ką radikaliai pakeisti“, – priežastis konferencijoje „Nusikaltimų baimė: prigimtis, padariniai, sprendimai“ aiškino D. Gailienė.