Lietuvoje

2019.04.07 07:00

Išskirtinės profesijos darbo užkulisiai: prakalbinti žmonių kaulai pasakoja ir įdomias, ir tamsias istorijas

Žmonių kauluose kaupiama daugybė informacijos apie jų nugyventus gyvenimus. Tereikia mokėti ją skaityti – tuo užsiima bioarcheologai, kurie iš žmogaus griaučių gali nustatyti ne tik kada ir kur jis gyveno, kokiomis ligomis sirgo, bet ir tai, ar mėgo daug ir skaniai pavalgyti.

Pasak bioarcheologės dr. Justinos Kozakaitės, kuri yra tyrusi tiek Akmens amžiaus kaulus, tiek ir partizano Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus, kartais žmonių griaučiai apie praeities gyvenimus gali pasakyti daugiau nei istoriniai dokumentai.

„Ne visada istoriniai šaltiniai atspindi tą tikrąją realybę, jie gali šį tą pagražinti ar nutylėti, kai palaikai yra betarpis liudininkas“, - išskirtiniame interviu LRT.lt portalui tvirtino mokslininkė, su kuria kalbėjomės apie jos darbą ir labiausiai nustebinusius atradimus.

Kaulų nesirenka

– Nuo ko prasideda jūsų darbas? Ar esate kviečiama, kai randama kokia nors kapavietė ar palaikai tiesiog atgabenami į jūsų laboratoriją?

– Pagrindinė mūsų darbo vieta yra laboratorija, esanti Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Archeologai patys atveža visą medžiagą, kurią randa tyrimų metu.

Kartais pasitaiko tokių situacijų, kai nėra galimybių tų palaikų iškelti. Tarkim, gali būti sudėtingas jų transportavimas ar pati bendruomenė pageidauja, kad žmonių palaikai būtų ištirti vietoje. Tokiais atvejais bioarcheologai važiuoja į „įvykio vietą“ ir ten atlieka tyrimus. Pavyzdžiui, Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios atveju tyrimas atliktas kriptoje, kur rasti vienuolių palaikai. Bažnyčia pageidavo, kad palaikai nebūtų išvežti už jos ribų.

Tačiau laboratorinės sąlygos leidžia atlikti išsamesnį tyrimą. Lauko sąlygomis gali pasakyti lytį, apytikslį amžių ir, daugiau ar mažiau, kokios palaikuose matomos ligos. Tačiau laboratorijoje gali palaikus išsivalyti, išplauti. Tam tikros patologinės būsenos, ligos kauluose palieka labai subtilius pakitimus, kuriuos gali matyti tik prie tinkamo apšvietimo ir tinkamai paruošus palaikus.

– Kai palaikai atgabenami pas jus, ką pirmiausia apie juos galite pasakyti?

– Du pagrindiniai klausimai, į kuriuos privalome atsakyti, yra asmens lytis ir amžius mirties metu. Sakydami amžių duodame pakankamai dideles paklaidas. Pavyzdžiui, nurodome, kad asmeniui galėjo būti tarp 30 ir 39 metų.

Kodėl negalime tiksliai nurodyti amžiaus? Mūsų amžius yra kalendorinis, o mes nustatome biologinį amžių. Kiekvieno iš mūsų kūnas auga ir bręsta savitai, patiria savitus pokyčius. Todėl, kalbant apie biologinį amžių, tos paklaidos gali būti didesnės.

Kitas žingsnis būtų patologinių būsenų, ligų, kurios paliko požymius palaikuose, nustatymas. Dažniausiai tenka aptikti traumų požymių, infekcinių susirgimų, įvairių degeneracinių pakitimų, kurie nurodo, ar žmogus dirbo sunkesnį fizinį ar monotonišką, rutininį darbą. O vėliau seka eilė kitų specializuotų tyrimų. Pavyzdžiui, atliekami stabiliųjų izotopų tyrimai, kuriais siekiama atskleisti mitybos pokyčius – ką žmogus valgė vaikystėje ir jau sulaukęs brandos ar siekiant atskleisti migracijas, taigi, kur asmuo gimė, užaugo ir kur praleido savo paskutines gyvenimo dienas.

– Ar bioarcheologas specializuojasi kokiame nors konkrečiame periode, ar gali tirti palaikus iš skirtingų laikmečių?

– Jei dirbi su žmonių kaulais, gali dirbti su bet kuriuo laikotarpiu, pradedant Akmens amžiumi ir baigiant XX-ojo amžiaus viduriu, nes klausimai vis tiek išlieka tie patys: lytis, amžius, ūgis, patirtos traumos. Žinoma, skiriasi tyrimo tikslai. Jei kalbame apie priešistorinės ar istorines populiacijas, tuomet tyrimo tikslas – jų gyvenimo rekonstrukcija, o jei analizuojami XX a. (Pirmojo ar Antrojo pasaulinių karų) palaikai, keliami kiti tikslai, t.y., asmens identifikacija, mirties priežasties nustatymas.

Kalbant apie XX a. palaikus, bendradarbiaujama su teismo medicinos specialistais: tiksliai konstatuojamos mirties priežastys, mechanizmas, atliekami genetiniai tyrimai.

– O dažniausiai tiriate palaikus iš ankstesnių periodų nei XX a.?

– Taip, aš labiau specializuojuosi praeities visuomenėse. Bet mano tyrimo laukai persikloja, nes tenka prisidėti tiriant ir XX a. žmonių palaikus. Archeologai atveža ir Antrojo pasaulinio karo dalyvių ar partizanų palaikų. Tačiau dažniausiai dirbu su griaučiais, kuriuos atranda ir atveža archeologai, o tai dažniausiai būna XVI-XVIII a. gyventojai.

Vienuoliai mėgo pavalgyti

– Kokios dažniausios tuo laikotarpiu pasitaikydavo ligos?

– Ligų paplitimui įtakos turi ne vien tik laikotarpis, bet daugybė kitų veiksnių: gyvenimo būdas, vieta, kur gyveni, tai, ar esi vargšas, ar elito atstovas, todėl labai sunku išskirti tokias ligas, kurios būdingos konkrečiam laikotarpiui.

– Minėjote Švč. Trejybės bažnyčios vienuolius. Ką išduoda jų palaikai?

– Išskirčiau kelis nustebinusius dalykus. Visų pirma, XVII-XVIII a. vienuoliams buvo būdingas mitybinis perteklius. Dauguma požymių, kuriuos pavyko konstatuoti palaikuose, siejama su itin gausiu mėsos, alkoholio vartojimu. Taigi, vienuoliai bazilijonai nesiskundė maisto stoka. Esame susidarę neretai klaidingą įvaizdį, esą visi vienuoliai buvo asketai, jų mityba kuklesnė, bet šiuo atveju rezultatai rodo priešingus rezultatus.

Surinkti istoriniai duomenys liudija, kad mėsa mėgaudavosi vienuolyno vyresnieji ar ligoniai. Mes net juokavome, ar visi tie vienuoliai kažkuo sirgo? Kodėl jie valgė tiek mėsos? Matome, kad ne visada istoriniai šaltiniai atspindi tą tikrąją realybę, jie gali šį tą pagražinti ar nutylėti, kai palaikai yra betarpis liudininkas. Juos ištyrusi matau, kad jie mėgo gausiai pavalgyti.

Dar įdomus ir galvą vertęs pasukti didelis vienuolių traumatizmas. Tai stebino, nes kiek teko skaityti kitų šalių tyrėjų darbų, paprastai traumų beveik neregistruojama, nes vienuolių bendruomenės buvo uždaresnės, turėjusios mažai kontaktų su žemiškuoju pasauliu, tačiau bazilijonai išsiskyrė smurtiniais sužalojimais: sulaužytos nosys, praskeltos galvos. O tai liudytų apie kažkokį kontaktą: jei yra smurto rodiklių, natūralu, turėjo būti ir konfliktinė situacija. Pradėjus domėtis, skaityti istorinius duomenis paaiškėjo, kad bazilijonai buvo gana karingas ordinas ir neretai eidavo santykius aiškintis ginkluoti.

Neįprasta ir tai, kad buvo daug pėdos traumų – konstatuoti vadinamieji nuovargio lūžiai. Tai rodytų, kad ta kūno dalis buvo nuolatos apkraunama. Ir iš tiesų bazilijonai buvo pakankamai mobilūs. Kas treji metai jie turėjo keltis vis į naują vienuolyną, o atstumai būdavo dideli. Tai galbūt ilgų, sudėtingų kelionių metu nuvargdavo pėdos ir įvykdavo lūžiai.  

Jeigu kalbėtume apie panašaus laikotarpio – XVII amžiaus – elito atstovus, tai jų mitybos sukelti pakitimai labai artimi vienuoliams.

O kalbant apie eilinius gyventojus, reikėtų atsižvelgti, ar tai miesto, ar kaimo gyventojai. Miestiečiams labiau būdingi įvairūs infekciniai susirgimai, nes miesto erdvė yra nešvari, ten gausu žmonių, tai daug lengviau plisti infekcinėms ligoms. Miesto vaikams buvo būdingos su maistiniu nepritekliumi siejamos ligos, t.y., skorbutas, rachitas, mažakraujystė.

O kaimo gyventojams, jei kalbėtume apie statistinį XVII a. kaimo gyventoją, būdingesnės fizinio darbo paliktos žymės: įvairūs stuburo pažeidimai, sąnarių pakitimai.

– O iš kaulų galima pasakyti, ar žmogus turėjo antsvorį?

– Galima spekuliuoti tokia mintimi, jei palaikuose matome vadinamąjį DISH`ą – difuzinę idiopatinę skeleto hiperostozę. Dabartiniai klinikiniai tyrimai rodo glaudų ryšį tarp šio specifinio pakitimo – stuburo suaugimo dešinėje pusėje – su antsvoriu arba II tipo diabetu.

Mirties priežastį nustatyti sunku

– Kokias infekcijas gali išduoti kaulai?

– Bioarchelogijoje infekcijos skiriamos į dvi rūšis. Tai vadinamosios specifinės infekcijos, kurios palaikuose palieka labai aiškius pakitimus. Galima tiksliai diagnozuoti, koks tai buvo infekcinis susirgimas. Populiariausios tokio tipo infekcinės ligos būtų tuberkuliozė, sifilis, raupai, bruceliozė.

Kieviena jų skelete palieka labai specifinius pakitimus. Pavyzdžiui, tuberkuliozės atveju pažeidžiami stuburas ir šonkauliai, sifilio – atsiranda pakitimų kaukolėje, pažeidžiami sąnariai, sergant raupais taip pat pažeidžiama kaukolė, rankų ir pėdų pirštai.

Bet dažniausiai susidūriame su nespecifinėmis infekcijomis. Tiesiog matai, kad kaulas yra sudirgintas, bet negali nustatyti, kas yra sukėlėjas. Tokiu atveju gali tik konstatuoti, kad priešais tave guli infekcinio susirgimo paveiktas žmogus.

– Koks buvo vidutinis gyventojų amžius XVI-XVIII a.?

– Vidutinė gyvenimo trukmė buvo 40 metų.

– O galima pasakyti, kokios buvo pagrindinės priešlaikinės mirties priežastys?

– Mirties, jei ji ne smurtinė, priežastį labai sunku nustatyti. Smurtinės mirties atveju galima pasakyti, kad jos priežastis, tarkim, buvo kirtis aštriu įrankiu į galvą, po kurio asmuo, deja, neišgyveno.

Tačiau kiti atvejai yra modeliuojami atsižvelgiant į daugybę kintamųjų: į skirtingas amžiaus grupes, būdingiausių patologinių būsenų paplitimą tarp jų, įvarius streso rodiklius, atsispindinčius palaikuose, įvertinamas tuometinis kontekstas, priklausomybė socialinei grupei. Ir jei matome, tarkim, kad viena bendruomenė ar jos dalis dažniau nei kitos buvo linkusi į infekcines ligas, galime daryti prielaidą, kad jos „šienaudavo“ silpniausius jos narius.

– 2013 metais Telšiuose atkastas Viduramžių kapinynas, kuriame palaidota gerokai daugiau moterų su nosies kaulo lūžiais nei kituose panašiuose kapinynuose. Ar toks faktas leidžia kalbėti apie tais laikais vykdytą smurtą artimojoje aplinkoje?

– Rekonstruoti smurtą artimoje aplinkoje be galo sunku. Niekada negalime pasakyti, kas sukėlė tuos sužalojimus – artimas žmogus ar kažkas iš gatvės.

Vienintelis atvejis, kai tikrai galima įtarti smurtą artimoje aplinkoje, tai Užubalių kapinėse rastas, XV-XVII a. datuojamas 2-4 metų vaikas su daugybiniais lūžiais visame skelete – yra ir sugijusių, dar gyjančių lūžių ir mirtinu tapęs šlaunikalnio lūžis. Tai rodo, kad prieš vaiką turėjo būti nuolatos naudojama fizinė jėga.

– Ar kauluose galima matyti ir gydymo požymių?

– Vienas mano disertacijos tikslų buvo apčiuoti tą gydymo tradiciją, išsiaiškinti, ar miesto ir kaimo gyventojai – pažeidžiamiausia visuomenės dalis – galėjo tikėtis kažkokių medicininių paslaugų. Šaltiniai kalba, kad miestuose egzistavo barzdaskučių cechai, kuriuose suteikdavo tau visą būtinąją pagalbą: lūžta ranka – atstato lūžį, sutvarsto žaizdą, skauda dantį – jį išrauna, jautiesi itin prastai – nuleidžia kraują. Žinoma, šiuos atvejus be galo sudėtinga nustatyti iš žmonių palaikų.

Tačiau, jei kalbėtume apie ilgųjų kaulų lūžius, peršasi išvada, kad tarp kaimo ir miesto gyventojų buvo žmonių, kurie turėjo bent mažiausią suvokimą, kaip elgtis lūžių atveju. Mano tyrimo rezultatai rodo daugumos lūžių, net ir pačių sudėtingiausių, puikiausia sugijimą.

Neabejotini chirurginės intervencijos įrodymai yra du. Vienas jų – amputacija. Turime tik vieną rastą amputacijos atvejį – Vilniaus Bokšto g. 6 rastas, XIII – XV a. gyvenęs 20-35 metų vyras, kuriam buvo amputuota pėda. Žaizda gražiai sugijusi, nesimato jokių infekcijos požymių, ko galbūt tikėtumėmės iš XIII – XV a. įvykdytos amputacijos.

Dar vienas įrodymas apie medicininę, chirurginę intervenciją buvo trepanacija. Tai yra kaukolės skliauto atvėrimas. Paprastai ji taikoma esant sudėtingoms galvos traumoms – šalinami lūžio gabaliukai ir, kad nesikauptų kraujo krešulys, pragręžiama skylutė. Tokių atvejų aptinkama be galo daug, o pati trepanacija buvo atliekama jau Akmens amžiuje. Žinoma, ne visi kaukolės skaptavimai šiame periode baigėsi sėkme, tačiau pasiekus Viduramžius ar Naujuosius laikus, trepanacija buvo taip ištobulinta, kad dauguma kaukolių liudija sėkmingą gijimą.

Prieš tave guli žmogus

– Ar pasitaiko, kad kartais į žmonių kaulus sureaguojate ne šaltai kaip mokslininkė, o jausmingai?

– Mano pirmas susidūrimas su žmonių palaikais buvo dar trečiame kurse, kai archeologai mokėsi žmonių ir gyvūnų kaulų atpažinimo pagrindų. Pirmieji kartai buvo tikrai emocionalūs – tu suvoki, kad prieš tave guli žmogus, o ir tu pats turi lygiai tokius pačius kaulus, kuriuos būtent šią akimirką lieti. Su laiku šiek tiek nuo to nutolsti... Kurį laiką buvo sudėtingiau su vaikų, ypač kūdikių, palaikais.

– Esate tyrusi ir Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus. Turbūt nedažnai pasitaiko palaikų su tokia biografija. Kaip jautėtės atlikdama jų tyrimą ir kaip jis vyko?

– Noriu pabrėžti, kad buvau tik mažas sraigtelis visame šiame mechanizme. Teko atsakomybė tirti Adolfo Ramanausko-Vanago ar tų pačių 1863-64 metų sukilimo dalyvių palaikus. Mano užduotis buvo nustatyti lytį, amžių, ūgį, ypatingus požymius, kurie padėtų tuos asmenis identifikuoti.

– Ar buvote ir iškasant kaulus?

– Mano užduotis – tinkama ekshumacija. Įsivaizduokite, jei milžiniškoje duobėje randate kelių ar keliasdešimties asmenų, suverstų vienas ant kito palaikus. Jei netinkamo iškėlimo metu būtų sumaišyti bent dviejų individų kaukolė ir šlaunikaulis – kaukolė reikalinga foto sugretinimui, o iš šlaunikaulio imami mėginiai genetiniams tyrimams – gaunami rezultatai imtų nesutapti ar klaidinti.

Atvykus į vietą buvo svarbu ne tik palaikų iškėlimas, bet ir lyties nustatymas. Kodėl? Žinoma, kad Našlaičių kapinėse užkasti tiek politiniai kaliniai iš KGB kalėjimo, tiek kriminaliniai nusikaltėliai, mirties bausmės sulaukę Lukiškių kalėjime. Visi nužudyti asmenys buvo vyriškos lyties. Todėl jei atkasus kapo duobę būtų paaiškėję, kad joje palaidota moteris – būtų ženklas, kad tai nėra ieškomas asmuo.

Atvežus palaikus į laboratoriją paimti mėginiai genetiniams tyrimams, o laukiant tolimesnių rezultatų, jie buvo analizuojami pas mus.

Kalbant apie Adolfo Ramanausko atvejį, sutapo nustatytas biologinis amžius ir žinomas jo amžius mirties metu. Taip pat po truputį ėmė gausėti ir kitų įrodymų, patvirtinačių jo tapatybę – tai penki durtiniai sužalojimai akiduobėje. Visi žinome liūdnai pagarsėjusį 1956 metų aktą, kuriame pažymima, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas į ligoninę atgabentas be sąmonės, su 6 durtiniais sužalojimais dešinėje akyje. Galiu pasakyti, kad su kolegomis to visiškai nesitikėjome. Manėme, kad akte minimas sužalojimas bus palietęs tik pačią akį, buvo be galo sunku patikėti, kad bus pramušta net kaulinė plokštelė.

Palaikų tyrimai atskleidė daugiau svarbios ir niekam nežinomos tamsiosios istorijos pusę. Pavyzdžiui, 2-4 savaitės iki mirties nuosprendžio įvykdymo Adolfui Ramanauskui-Vanagui buvo sužalota kaukolė – panaudota fizinė jėga. Palaikų analizė papasakojo ir apie partizanavimo etapą. Rankos lūžiai, stuburo, kojos pažeidimai liudijo sudėtingas partizanavimo sąlygas ir kokia vis dėlto nelengva buvo laisvės kova.

– Kokiais tyrimais dabar užsiimate?

– Vis dar dirbu su sukilėliais. Tai pat už tuometinio XVI-XVII a. Vilniaus ribų, dabartinio Subačiaus g. 41, rastos milžiniškos senosios kapinės, kurių istoriniai šaltiniai net nemini. Bandome išsiaiškinti, kuriai tuometinės bendruomenės daliai galėjo priklausyti šie žmonės. Rezultatai labai įdomūs: palaidota daug sunkiai sirgusių vaikų, nemažai masinių kapų, keli vyrai nukirstomis galvomis, kas trečias asmuo vis su kokia liga – infekcijos, vėžiniai susirgimai, traumos.