Lietuvoje

2019.04.02 21:13

Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas: prokuratūros tyrimo visiškai nebijome, ne vieną esame pergyvenę

Prokurorų, regis, vėl laukia epinis darbas bankininkystės labirintuose, kai į teisėsaugą grasina kreiptis tiek puolantys Lietuvos banką, tiek ir jo gynėjai.

Kodėl Seime tiriant dešimtmečio senumo bankinius reikalus gali prireikti prokurorų įsikišimo? Ar parlamentinis finansų krizės tyrimas, įtraukiant į jį ir teisėsaugą, gali apsaugoti nuo jos pasikartojimo ateityje, o gal priešingai – destabilizuoti Lietuvos bankinį sektorių? Kaip atskirti pragmatiškas tiesos paieškas nuo politikavimo artėjant prezidento rinkimams ar tiesiog asmeniškumų, LRT „Dienos temoje“ žurnalistas Audrius Matonis aiškinosi su Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininku Stasiu Jakeliūnu ir Lietuvos banko valdybos pirmininku Vitu Vasiliausku.

– Kaip parlamentinis tyrimas virto į svarstymus kreiptis į prokurorus?

S. Jakeliūnas: Prasidėjo nuo kreipimosi į Lietuvos banką dar praėjusių metų balandžio mėnesį ir čia yra Lietuvos banko valdybos pirmininko laiškas, kuriame šis parlamentinis tyrimas vertinamas kaip beprasmiškiausias darbas. Rugsėjo mėnesį nuskambėjo vertinimai, kad tai yra marodieriavimas, santykiai su lavonais ir panašūs epitetai. Tie vertinimai gali būti įvairiai pateikiami, bet, suprantama, tai nėra privati institucija, nėra privatus bendravimas, tai yra valstybės labai svarbi institucija, yra aukštas valstybės tarnautojas, pareigūnas. Kiek tai tinkama, tegu sprendžia vadovai, valstybės vadovai ir visa visuomenė.

– Bet ne prokurorams spręsti?

S. Jakeliūnas: Prokurorai turėtų vertinti, ar Lietuvos bankas, pateikdamas informaciją apie Viliboro metodikos efektyvumą, jos tinkamumą ir galimus nuostolius gyventojams, kurie buvo paėmę paskolas litais 2006–2007 m. ir kurių palūkanų maržos buvo padidintos nuo maždaug 1 procentinio iki 3 procentinių punktų, nenuslėpė tiesos. Lietuvos banko valdybos pirmininkas, kuris, turimomis žiniomis, pats inicijavo studiją, yra atlikta ir pateikta valdybai 2012 m. spalio mėnesį, atsakydamas nepaminėjo, kad tokia studija atlikta ir iš esmės nuslėpė informaciją. Į klausimus, kurie buvo suformuluoti ir išsiųsti praėjusių metų gruodžio mėnesį, tinkamų atsakymų  negavome ir tai gali būti pagrindas teisiniam vertinimui.

– Jūs šiuos klausimus pavadinote asmeniškumais ir kad Lietuvos bankas remiasi faktais, o ponas S. Jakeliūnas – jų interpretacijomis. Kokia tiesa?

V. Vasiliauskas: Ne klausimus pavadinau asmeniškumais, o S. Jakeliūno išvedžiojimus. Tai yra faktas, nes mes tikrai nuo pat tyrimo pradžios bendradarbiavome ir bendradarbiaujame. Dabar labai keista, kada tyrimas nepasibaigęs, o prasideda vėl įvairios interpretacijos. Klausimas, kokiu būdu gautas tas vidinis susirašinėjimas, bet aš niekada neslėpiau savo asmeninės nuomonės apie tai, kaip S. Jakeliūnas interpretuoja faktus. Dar kartą sakau: gavome klausimus, pateikėme atsakymus, o tai, ką ponas Jakeliūnas mini mūsų 2012 m. tyrime, tai tyrimo rezultatai yra įdėti į atsakingo skolinimo nuostatas dėl palūkanų šoko ir kitų dalykų. Jo rezultatais buvo pasinaudota ir niekas nieko tikrai nenuslėpė.

– Apie susirašinėjimą – geriausiu atveju yra toks pikantiškas fonas tam, kas dabar yra svarstoma... 

S. Jakeliūnas: Lietuvos banko valdybos pirmininkui oficialiai 600 Lietuvos banko darbuotojų vardu teigti, kad tai yra marodieriavimas, santykiai su lavonais, o Marius Jurgilas sako, kad jūs, šiukštu, nekalbėkite su išore, nes viskas čia yra pas mus viduje sutarta, tai yra mafijinio lygio kalbėjimai. Jie tikrai yra nederami, tai nėra privatus pokalbis, o Lietuvos bankas nėra privati kieno nors institucija.

V. Vasiliauskas: Čia yra vėl pono S. Jakeliūno išvedžiojimai, nes tai buvo  metinis susirinkimas su darbuotojais ir aš atsakinėjau į klausimą, kokį gavau. Dabar ištraukti iš konteksto žodžius ir juos taip laisvai interpretuoti... Man tai nieko keisto, tai yra gerbiamojo pirmininko stilius.

–  Opozicijoje esantys konservatoriai pareiškė, kad ir jie kreipsis į prokurorus, jeigu valdantieji nesiliaus, anot jų, destabilizavę Lietuvos bankinį sektorių ir pažeidinėti Lietuvos banko įstatymą. Kaip teisėsaugos įtraukimas į tyrimą gali atsiliepti mūsų finansiniam stabilumui?

V. Vasiliauskas: Nemanau, kad kažkaip gali atsiliepti, nes klausimas – kas būtų, jeigu būtų. Mūsų bankinis sektorius yra tikrai puikiai kapitalizuotas, likvidumas pakankamas, problemas, kurios buvo bankiniame sektoriuje, jau seniai išsprendę, nemanau, kad čia kažkaip galėtų paveikti finansinį stabilumą.

– Tai čia visai nieko tokio, jeigu kreiptųsi?

V. Vasiliauskas: Čia klausimas kitas – nurodymų davimas centriniam bankui, bet čia jau yra kiti klausimai. O prokuratūros tyrimo visiškai nebijome, ne vieną esame pergyvenę. Tikrai esame atviri, nieko nuo nieko neslėpėme, ko mūsų klausia, tą atsakome. Taip kad aš čia nematau problemos.

– Ką jūs atsakytumėte tiems, kurie teigia, kad visas šis finansinės krizės aplinkybių tyrimas tėra būdas susilpninti Sauliaus Skvernelio konkurentus prezidento rinkimuose Ingridą Šimonytę ir Gitaną Nausėdą?

S. Jakeliūnas: Jau minėjau Lietuvos banko valdybos pirmininko elektroninio laiško tekstą, kur jis teigia, kad tai yra beprasmiškiausias darbas. Tas laiškas buvo paskelbtas 2018 m. balandžio 5 d. Tuomet dar rinkimais nekvepėjo, I. Šimonytė su manimi sėdėjo šitoje studijoje, Edmundas Jakilaitis tuomet dar vedė laidą, ir apie Seime tų pačių metų kovo 29 d. priimtą nutarimą pradėti krizės tyrimą ji pasakė, kad toks tyrimas gali būti prasmingas. Kai rugsėjo mėnesį tie 2 žmonės nusprendė, kad dalyvaus prezidento rinkimuose, ir prasidėjo visos interpretacijos, kad tai dėl rinkimų.

Tyrimai atlikti keliolikoje, jeigu ne keliasdešimtyje, šalių, pavyzdžiui, Slovėnijoje tyrimas vyko 4 metus. Nesame išskirtiniai, šitas darbas nėra beprasmis ir bergždžias. Reikia žiūrėti tiktai į ateitį ir tikėtis, kad niekas neatsitiks neįvertinus to, kas buvo, nesupratus mechanizmų ir rizikos, vietinių ir regioninių veiksnių, mažų mažiausiai yra neprofesionalu ir neatsakinga. Tokį darbą mes darome, jį pabaigsime nepriklausomai nuo visų interpretacijų ir nuo visų rinkimų.

V. Vasiliauskas: Noriu atkreipti dėmesį, kad panašus tyrimas buvo atliktas 2009 m. ir jums, pone S. Jakeliūnai, jis puikiai žinomas. Nepaisant mano asmeninės nuomonės, dar kartą sakau, visus atsakymus teikėme ir teiksime, tai čia nereikia painioti komiteto santykio su Lietuvos banku, bet asmeniniai dalykai, asmeninės chemijos reikalai – nereikėtų jų įvilkti į tarpinstitucinį kontekstą.

S. Jakeliūnas: Jūs esate tų epitetų autorius, aš tokių sau neleidžiu netgi privačiai šeimoje. Jeigu leidžiate sau Lietuvos banko darbuotojus nuteikti prieš tyrimą atliekančią parlamentinę instituciją, tai yra komitetą, o iš tikrųjų tai visas parlamentas, tai yra Jūsų atsakomybė ir Jūsų moralės reikalas.

V. Vasiliauskas: Nenuteikinėjau, o tiesiog atsakiau į klausimą. O apie epitetus gal geriau nekalbėkime, nes yra mūsų susirašinėjimas su tamsta, kur yra įvairiausių epitetų.

S. Jakeliūnas: Jie visi yra publikuoti 2015 m. vasario mėnesį. 

– Jeigu dar kartą mėgintume grįžti prie objekto, dėl kurio ketinama arba kreiptis į prokurorus, arba apsispręsti nesikreipti. Minite slėpimą ir manipuliavimą informacija, įtariate, kad Lietuvos bankas jus sąmoningai klaidino, pateikdamas informaciją apie tuos Viliboro pokyčius?

S. Jakeliūnas: Taip. Aš manau, kad tam pagrindo yra, nes vertinime, kurį pats Lietuvos bankas ir atliko (tarpdepartamentinis, kaip aš suprantu, inicijuotas paties V. Vasiliausko) teigiama, kad galima patirta žala siekia apie 700 mln. litų ir po 100 mln. litų papildomai kasmet. Tai iš viso žala gali būti iki 500 mln. eurų, jeigu dabar jau į eurus konvertuojame.

Tai nepateikti tokios informacijos, tuo labiau, kad būtent to ir buvo klausiama: kokia buvo metodika, ar ji buvo tinkama, ar buvo diskusijų ir vertinimų dėl tos metodikos efektyvumo ir tinkamumo, jeigu buvo perskaičiuotos palūkanos, ar jos buvo perskaičiuotos visiems, ar tik tiems, kurie keitė paskolas iš litų į eurus, kokio masto tie palūkanų mokėjimai galėjo būti. Tai visa informacija yra Lietuvos banko spalio mėnesio vertinime, bet to nepateikė, o pateikti atsakymai tikrai netenkina ir aš svarstysiu variantą arba kreiptis į prokuratūrą, arba, galbūt kaip alternatyvą, kreipsiuosi į Lietuvos banką, kad būtų oficialiai pateikta ataskaita, tuomet jau jos pagrindu spręsime ir vertinsime, kaip elgtis toliau.

– Man belieka pakartoti vieno iš mano kolegų jums per spaudos konferenciją užduotą klausimą: jūs prašėte tos informacijos? Kreipėtės?

S. Jakeliūnas: Taip, galiu pacituoti tą klausimą.

- Bet jūsų atsakymas buvo, kad ne, šito konkrečiai neklausėme. 

S. Jakeliūnas: Klausimas buvo suformuluotas taip: ar Lietuvos banke buvo atlikti tyrimai, vertinama Viliboro nustatymo metodikos objektyvumas ir efektyvumas, šio indekso kaitos 2008–2009 m. priežastys bei šio proceso įtaka gyventojų, paėmusių būsto paskolas litais, palūkanų išlaidoms. Tai į paskutinę klausimo dalį atsakymo tikrai nėra, šitoje ataskaitoje arba vertinime yra aiškiai identifikuota, kad metodika nebuvo visiškai tinkama ir ji buvo koreguotina. Dabar, kadangi neturime lito, nebeturime ir Viliboro, tas klausimas yra išsisprendęs, tačiau jis nebuvo atsakytas tinkamai.

– Yra kokio nors pagrindo manyti, kad jūs sąmoningai nepateikėte kažkokio atsakymo?

V. Vasiliauskas: Tikrai nėra pagrindo, nes buvo užduoti klausimai, mes į tuos klausimus atsakėme ir mes atsakymuose labai aiškiai pasakėme, kad savo tyrimuose nenustatėme, kad bankai būtų specialiai susitarę dėl kažkokio sisteminio palūkanų  kėlimo. Tai, ką minėjo ponas S. Jakeliūnas, toks darbinis popierius buvo, mes diskutavome ir į jį atsižvelgėme priimdami sprendimus dėl atsakingo skolinimo nuostatų, vėliau dėl su nekilnojamuoju turtu susijusio kreditavimo įstatymo. Kažkokio nuslėpimo tikrai nebuvo.

S. Jakeliūnas: Bankai turi dideles paskatas ir galimybes traktuoti Viliborą kaip strateginį kainodaros instrumentą ir jį suvokti daug plačiau negu menkai funkcionuojančios tarpbankinės rinkos indikacinės palūkanų normos, sandorių 6 mėnesiams tarpbankinėje rinkoje apskritai nebūta.

– Suprantu, kad yra gana tuščia klausti, ar normalu taip aiškintis tokius lengvai išbalansuojamus dalykus spaudos konferencijų arba kreipimosi į teisėsaugą būdu. Akivaizdu, kad geriau to būtų nedaryti, kai yra užkabinamas ir užsienio kapitalas, kuriam ypač svarbu stabilumas, bet norėjau paklausti, kaip manote, ar štai šita situacija, kurią sunku pavadinti kitkuo negu konfliktu, gali turėti neigiamos įtakos mūsų bankinei sistemai ir ką padaryti, kad neturėtų neigiamos įtakos?

S. Jakeliūnas: Įsitikinęs, kad ne, nes atvirumas ir diskusijos apie bankus, apie jų veikimo modelius ir taip pat apie centrinį banką, kuris turi prižiūrėti ir atsakingai elgtis tiek bendradarbiaudamas su komitetu, prižiūrėdamas komercinius bankus, yra reikalingas ir tos diskusijos tikriausiai plėsis.

V. Vasiliauskas: Tikrai poveikio nepadarys, nes tikrai bankinė sistema nepriklauso nuo diskusijų, nuomonių apsikeitimo. Bet forma, kaip tai vyksta, be jokios abejonės, yra neteisinga.