LRT televizijos laidos „Stilius“ vedėja Violeta Baublienė per šias Kalėdas nori pabaigti knygą, kurią pradėjo skaityti prieš savaitę lėktuve, nueiti į klasikinės muzikos koncertą, pamatyti vieną kitą filmą. „Mano šventės yra tokios, kokias susikuriu pati“, – sako žurnalistė.
LRT televizijos laidos „Stilius“ vedėja Violeta Baublienė per šias Kalėdas nori pabaigti knygą, kurią pradėjo skaityti prieš savaitę lėktuve, nueiti į klasikinės muzikos koncertą, pamatyti vieną kitą filmą. „Mano šventės yra tokios, kokias susikuriu pati“, – sako žurnalistė.
V. Baublienė mano, kad racionaliausia per šventes išvykti į užsienį, antraip „prasideda ilgi ir gausūs valgymai tai pas vienus, tai pas kitus, televizorius su visokiais niekalais“.
Tačiau žurnalistės įsitikinimu, apskritai lietuviai nėra paniurėliai ir švenčia kaip reikiant: „Esu turėjusi svečių, kurie, jau lankęsi Lietuvoje ne kartą, sykį paklausė – o pas jus būna laikas, kai nėra švenčių ir festivalių. Vadinasi, viskas su mumis yra gerai“.
Kokia, Jūsų manymu, turėtų būti tikra šventė?
Sunku pasakyti, kokia šventė turėtų būti, bet mano šventės yra tokios, kokias susikuriu pati. Ne kiekvienais metais griausmingai švenčiu, yra buvę visokių Kalėdų, bet daugumą iš jų lankau gimines, draugus, einu į kiną, sykiais išvažiuoju iš Lietuvos. Beje, šis variantas, ko gero, pats racionaliausias, nes kitaip prasideda ilgi ir gausūs valgymai tai pas vienus, tai pas kitus, televizorius su visokiais niekalais, ir ketinimus praleisti laisvą laiką naudingai retai pavyksta įgyvendinti. Šios šventės dėl darbų gausos man nebus tokios ilgos kaip kitiems. Bet kai kas nors nevyksta taip, kaip pageidaučiau, susitariu su savimi sakydama – dabar yra taip, kitą kartą bus kitaip.
Ar lietuviai – paniurėlių tauta, nemokanti atsipalaiduoti ir švęsti?
Nemanau, kad lietuviai – paniūrėlių tauta. Aišku, kad ne pietietiškas kraujas mus kaitina, bet esam normalus šiaurietiškas genotipas, kuriam būdingas rezervuotumas, melancholija ir gana žemas savivertės jausmas. O tam priežasčių nestinga nei geografinėje aplinkoje, nei istorinėje sanklodoje, nei socialinėje terpėje. Nors dejuodami, kad sunkiai gyvename, iš prekybos centrų vos pastumiame vežimus su prekėmis. Esam linkę pasisėdėti užstalėse ir šventes švenčiam kaip reikiant. Esu turėjusi svečių, kurie, jau lankęsi Lietuvoje ne kartą, sykį paklausė – o pas jus būna laikas, kai nėra švenčių ir festivalių. Vadinasi, viskas su mumis yra gerai.
Ką Jūs asmeniškai veikiate per Kalėdas – ir ką linkėtumėte veikti kitiems?
Per Kūčias einu pas mamą, kur sėdame prie dvylikos patiekalų stalo, šnekamės, prisimenam tėtį, kurio neturiu, senelius. Kol sūnus buvo mažas, Kūčių naktį prisigalvodavome ir šiaudų traukimo, ir vaško liejimo pramogų. Dabar Kūčių vakarai ramesni. Bent per šias Kūčias ketiname važiuoti vakaroti pas anytą.
O per Kalėdas noriu pabaigti knygą, kurią pradėjau skaityti prieš savaitę lėktuve, nueiti į klasikinės muzikos koncertą, pamatyti vieną kitą filmą. Tiesa, dar teks ir nemažai padirbėti. Tad pramogų bus tiek, kiek liks laiko po darbų.
Palinkėti visiems norėčiau šilumos ir jautrumo. Britai ir kiti anglakalbiai vartoja tokį paprastą išsireiškimą – personal touch, tai štai būtent to mums labiausiai ir stinga. Dažnai nepažįstam savo laiptinės kaimynų, vaikščiodami trankome duris arba jas paleidžiame į norį iš paskos einančiam, retai sakom ačiū. Prieš kelias dienas netikėtai teko skristi iš Paryžiaus į Dubliną. Lėktuve buvo daug airių neįgalių vaikų. Pakilus lėktuvui, pilotas visiems pranešė – su mumis skrenda Disneilendą pamatę vaikai, jie labai laimingi, pasidžiaukime su jais kartu. Visas lėktuvas prapliupo plojimais.
Taigi linkiu – dažniau pasidžiaukime vieni kitų džiaugsmais ir laime. Gražių švenčių!
