Ne paslaptis, kad rinkimuose aktyviai dalyvaujantys rinkėjai palaiko tas politines jėgas, kurių veiksmai labiausiai atspindi jų lūkesčius, įsitikinimus. Tačiau ne visi piliečiai žino, kad tokiu būdu jie atsiduria politinės dešinės, kairės ar centro pažiūrų frontuose. Tiesa, kaip pastebi mokslininkai, tiek užsienio valstybėse, tiek ir Lietuvoje politikų sprendimai ir jų pozicijos įvairiais klausimais smarkiai sujaukė tradicinę politinės kairės ir dešinės sistemą, tad ir rinkėjui susivokti, kokių pažiūrų jis yra, šiuo metu yra gerokai sunkiau.
LRT.lt pristato išskirtinį projektą „Rinkimų rentgenas“. Jis vykdomas bendradarbiaujant su Baltijos šalių žurnalistinio meistriškumo centru („Baltic center for media excellence“) ir žiniasklaidos vystymo organizacija „Internews“. Projekto tikslas – didinti medijų raštingumą ir skatinti kritinį mąstymą.
Politinių pažiūrų skirstymas į kairiuosius ir dešiniuosius atsirado Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikais, kai parlamento dešinėje sėdėdavo vienokios pakraipos deputatai, o kairėje – kitokios. Ilgainiui politinė kairė ir dešinė įgavo ir konkretų turinį, galiausiai šioje pažiūrų sistemoje atsirado ir centro pažiūros. Socialistai, liberalai tradiciškai atsidūrė kairėje politinių pažiūrų pusėje, konservatoriai, nacionalistai – dešinėje.
LRT.lt kalbinta Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė politologė, sociologė Ainė Ramonaitė tvirtino, kad minėtas politinis pažiūrų žemėlapis šiuo metu susiorientuoti tiek užsienio, tiek ir Lietuvos politiniuose vėjuose nepadėtų.
„Problema yra ta, kad politinės kairė ir dešinė, kaip politinė schema, pati iš savęs neturi turinio. Turinys iš esmės užpildomas politikų, atsižvelgiant į tai, koks politinis konfliktas tam tikroje šalyje dominuoja. Tuo metu, kai labiau dominavo ekonominė tematika, tai sistema atrodė vienaip, o kai pradėjo dominuoti kultūriniai aspektai, tai kairė ir dešinė persiskirstė. Dabar tampa sunku suprasti, kas yra kairėje, ir kas yra dešinėje pusėje“, – pasakojo mokslininkė.
7 punktai, kurie padės orientuotis
Portalas LRT.lt pateikia 7 pagrindinius klausimus, kurie padės suprasti, kokios yra Jūsų politinės pažiūros. Klausimus padėjo paruošti VU TSPMI politologė A. Ramonaitė.
1. Požiūris į įvairias mažumas: kaip vertinate imigrantų, netradicinių religinių grupių, homoseksualų teisių gynimą?
Mažumų teisių gynimą Vakarų valstybėse palaiko progresyvioji kairė, tačiau pokomunistinėse šalyse situacija yra kitokia: kairieji šiuo klausimu būna pakankamai konservatyvūs, todėl mažumų teisių gynimu labiau rūpinasi dešinieji. Dešinieji, radikalioji dešinė šiuo atveju gyvena iš nepasitenkinimo „kitokiais“, mažumomis.
2. Valstybės vaidmuo šalies ekonomikoje: ar valdžia turėtų kištis į ekonomiką, ar ne?
Tie, kas yra „už“ didesnį valstybės vaidmenį ekonomikoje, yra kairieji, o tie, kurie palaiko laisvos rinkos ir leidimo veikti laisvai idėjas, yra dešinieji. Tačiau radikalioji dešinė šią sistemą sujaukė, mat šių pažiūrų šalininkai šiuo metu rūpinasi globalizacijos nuskriaustais darbininkais, tad, vertinant ekonominėje dimensijoje, radikalioji dešinė atsiduria kairėje pusėje.
3. Ekologija: ar propaguojate „žaliąsias“ idėjas?
Pritariantys „žaliosioms“ idėjoms, tie, kurie yra „už“ gamtos saugojimą, yra labiau kairieji, liberalų pažiūrų žmonės, o tie, kuriems aplinkosaugos tematika nėra svarbi – labiau dešinieji, labiau konservatyvių pažiūrų.
4. Požiūris į šeimą ir religiją: ar Jums svarbios tradicinės šeimos ir Katalikų bažnyčios vertybės?
Krikščionys demokratai (dešinieji) yra tradicinės šeimos ir krikščioniškų vertybių šalininkai, o tie, kuriems šios vertybės nėra svarbios, yra labiau kairieji.
5. „Stiprios rankos“ politikos poreikis: ar kovoje su nusikalstamumu reikėtų griežtinti bausmes?
Tie, kurie pasisako „už“ griežtesnę valdžią, griežtesnes bausmes, yra dešinieji, o tie žmones, kurie nepalaiko tokių pozicijų, yra labiau kairieji.
6. Užsienio politika: griežtas valstybės nacionalinių interesų gynimas ar internacionalizmas?
Tie, kurie pasisako už stiprią nacionalinę valstybę, už griežtą santykių su kitomis valstybėmis palaikymą ir griežtą nacionalinių interesų gynimą, pagal politines pažiūras yra labiau dešinėje pusėje. Dabar Europos Sąjungos klausimas yra pakankamai svarbus. Euroskeptikai traktuojami dešiniaisiais Vakaruose. Kairieji yra labiau internacionalistai, mažiau linkę sureikšminti valstybės vaidmenį ir daugiau dėmesio skirti tarptautinėms organizacijoms, pavyzdžiui, Europos Sąjungai.
7. Požiūris į Rusiją ir sovietmetį: ar pasiilgstate sovietmečio ir ar Rusiją reikėtų vadinti Lietuvos partnere?
Šis klausimas yra labiau specifinis negu kiti, nes jis labiau aktualus posovietinėms, Europos Rytų bloko valstybėms. Numatyti, kur politinės kairės ir dešinės skalėje, turėtų atsidurti prorusiškumas, sudėtinga, tačiau neretai kairieji yra labiau linkę į prorusiškas pažiūras.
Kas yra kas Lietuvoje?
Politologė A. Ramonaitė aiškino, kad kaip ir didžioje dalyje Europos, taip ir Lietuvoje partijų, jų lyderių veiksmai, sprendimai toli gražu neatitinka deklaruojamų politinių pažiūrų. Dėl to, pasak mokslininkės, sunku tiksliai nustatyti, kurios partijos yra kairiosios, dešiniosios ar centro.
Kad ir kaip bebūtų, pašnekovės teigimu, labiausiai šiuo metu savo politinę pažiūros yra išgryninusios dvi partijos – Liberalų sąjūdis ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Pasak A. Ramonaitės, Liberalų sąjūdis anksčiau savo liberalumą demonstravo labiau ekonominiais klausimais, tačiau dabar jų liberalizmas ėmė ryškėti ir kitose temose.
„Liberalai ekonomėje plotmėje išsiskirdavo laisvos rinkos idėjos propagavimu, pavyzdžiui, pasisakymai „už“ mažus mokesčius. Pastaraisiais metais jie jau aiškiau užėmė liberalią poziciją ir moralinėje-kultūrinėje dimensijoje, pavyzdžiui, ėmė akcentuoti homoseksualų teisių gynimą. Anksčiau to nebuvo, bet, matyt, jie pamatė, kad visuomenė keičiasi ir atsiranda elektoratas, kuris gali pritarti tokiems dalykams. Taigi tą nišą Liberalų sąjūdis užėmė“, – pažymėjo A. Ramonaitė.
Tuo metu TS-LKD profilis, pasak mokslininkės, yra kiek platesnis, mat šioje dešiniųjų partijoje gyvena dvi stovyklos – konservatoriai ir krikdemai, tačiau juos jungia aiški gija.
„Konservatoriai ir krikdemai konkuruoja tarpusavyje, bet tuo pačiu apima platesnį elektoratą. Partiją vienija vienas bruožas, kuris Lietuvoje yra aktualus, tai yra Rytų-Vakarų dimensija ir skeptiškas požiūris į Rusiją. Kitaip tariant, šis aspektas išskiria TS-LKD, o kiti klausimai yra antraeiliai. Dėl to toje pačioje partijoje gali sugyventi tiek krikdemų žmonės, tiek ir daug liberalesni moraliniais, ekonominiais klausimais politikai“, – aiškino A. Ramonaitė.
Socdemų ir „valstiečių“ galvosūkis
Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) Lietuvoje tradiciškai vadinami kairiaisiais, tačiau, A. Ramonaitės manymu, šios politinės pažiūros socdemams prilipo dėl to, kad tai yra ekskomunistinė partija, bet ne dėl to, kad jie elgiasi kaip kairieji.
„A. M. Brazauskas buvo pakankamai konservatyvus, buvęs LSDP lyderis A. Butkevičius buvo taip pat konservatyvus, savo veiksmais netgi labiau linkęs į centrą. Partija turi šleifą nuo LDDP laikų, kai ji dažnai gindavo verslo interesus. Prisiminkime ir liberalias Darbo kodekso pataisas, kurios partijai, panašu, pakenkė prieš 2016 m. Seimo rinkimus. Aišku, dabar matome tam tikras tendencijas, Gintauto Palucko norą šitai partijai suteikti aiškesnį vertybinį profilį, aiškesnį vertybinį veidą, orientaciją į vakarietišką kairę, bet, kaip tai atsispindės rinkėjų sąmonėje, dar nėra aišku“, – svarstė politologė.
Pasak mokslininkės dar sunkiau apibūdinti dabartinių valdančiųjų – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) – politinę orientaciją. Anot A. Ramonaitės, LVŽS yra labai marga – šioje politinėje jėgoje galime rasti įvairių politinių pažiūrų elgsenos apraiškų.
„Vertinant partijos lyderių veiksmus, atrodo, kad jie nori vertybių prasme užsiimti konservatyvią nišą, bet ekonomine plotmėje „valstiečiai“ labiau panašūs į kairiuosius. Bet, jeigu vertintume premjero Sauliaus Skvernelio veiksmus, galima būtų pasakyti, kad jis yra labiau centristinių pažiūrų. Tai yra patogi pozicija įvairioms koalicijoms ir sandėriams.
Jeigu vertintumėme atskirus „valstiečių“ narius, tai, tarkime, ministras Virginijus Sinkevičius yra pakankamai liberalus, o kai kurie įtakingesni partijos nariai, kaip Tomas Tomilinas, jie yra labiau kairiųjų pažiūrų, ypač ekonominėje srityje“, – svarstė pašnekovė.
Politologė, kalbėdama apie partiją „Tvarka ir teisingumas“, pažymėjo, kad ši jėga turi radikaliosios dešinės politinių pažiūrų, konservatyvumo požymių, tad „tvakiečius“ galima būtų vadinti dešiniaisiais, tačiau „tvarkiečių“ požiūrio į Rusiją aspektas keičia situaciją.
„Moralinėje, vertybių dimensijoje „tvarkiečiai“ yra tarsi dešinėje, bet viską sujaukia požiūrio į Rusiją klausimas. Ši partija dar nuo Rolando Pakso laikų buvo labiau prorusiška, nors jie tiesiogiai to nedeklaravo. Šiuo atveju tautinės mažumos buvo labiau linkusios balsuoti už „tvarkiečius“, už „darbiečius“ dėl tos pozicijos Rusijos atžvilgiu. Dėl to „tvarkiečiai“ atsiduria konservatorių opozicijoje, tai yra kairėje, bet moralinėje dimensijoje „Tvarka ir teisingumas“ yra dešinėje“, – tikino A. Ramonaitė.
Anot jos, su painiava galima susidurti ir vertinant Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA–KŠS) politines pažiūras. Mokslininkė pažymėjo, kad pagal prorusiškumo dimensiją ši partija yra kairieji, mat nėra skeptiškai nusiteikę Rusijos vykdomų veiksmų atžvilgiu, bet, vertinant LLRA KŠS deklaruojamas vertybes, tradicinės šeimos modelį deklaruojantys krikščionys yra dešinieji.
„Pavyzdžiui, 2016 m. LLRA–KŠS Seimo rinkimų programa iš dalies, ko gero, buvo nusižiūrėta nuo Lenkijos valdančiosios partijos, pavyzdžiui, skeptiški pasisakymai apie imigrantus. Tačiau tai skamba savotiškai paradoksaliai, nes, jeigu tu gini tautines mažumas, tai turėtumei būti liberalus toje srityje, bet LLRA–KŠS gina etnines mažumas, o apie imigrantus atsiliepia neigiamai“, – atkreipė dėmesį A. Ramonaitė.
Rinkimų komitetų pasaulis: ūkininkavimas ir valdžios troškulys
2015 m. į Lietuvos politinį gyvenimą įsiliejo visuomeniniai rinkimų komitetai, kurių atstovai gali dalyvauti savivaldos ir Europos Parlamento (EP) rinkimuose. Mykolo Romerio universiteto lektorė, politologė Rima Urbonaitė LRT.lt teigė, kad labai greitai išpopuliarėjusių rinkimų komitetų politinių pažiūrų identifikacija yra dar sudėtingesnė negu Lietuvos politinių partijų orientacijos nustatymas. Anot jos, panašu, kad komitetai, kalbant apie jų veiklą savivaldoje, galvoja tik apie ūkininkavimo tam tikroje savivaldybėje svarbą.
„Matome nemažai rinkimų komitetų iškeltų ir išrinktų merų, kurie visiškai nekalba apie politinę kairę ar dešinę ir jų vertybės mums yra visiškai neaiškios. Pavyzdžiui, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. Ką apie jo pažiūras mes galime pasakyti? Kadangi interviu yra beveik nedalinami arba į klausimus atsakoma „taip arba ne“, apie jo vertybes, kairės-dešinės identifikaciją vargu, ar ką galime pasakyti. Nors, kaip verslininkas, gal labiau turėtų krypti link dešinės, bet jo pozicija, panašu, tiesiog yra tokia: „aš būsiu ūkininkas, viskuo pasirūpinsiu“. Atrodo, kad rinkimų komitetai savivaldos kontekste pasižymi asfaltine lyderyste: kažkas bus arba nebus nutiesta, jei nutiesė, tai puikus lyderis, nenutiesė – nekoks lyderis“, – aiškino R. Urbonaitė.
Tiesa, kaip pastebėjo politologė, yra ir išimčių – kai kurie rinkimų komitetai ir jų lyderiai akcentuoja savo pažiūras.
„Pavyzdžiui, su Remigijumi Šimašiumi viskas yra aišku, nes jis yra aiškiai deklaravęs esantis liberalas ir mes matome jo veiksmuose liberalizmo apraiškas, kurias politikas laisvai demonstruoja. Prisiminkime apsilankymą tam tikrame klube (gėjų klube – LRT.lt)“, – pastebėjo R. Urbonaitė.
Politologės įsitikinimu, kaip savivaldos, taip ir į EP rinkimus nusitaikę komitetai savo politinių pažiūrų neakcentuoja. Tiesa, Vytauto Radžvilo, Aušros Maldeikienės suburti komitetai siekia išgryninti savo idėjas, tačiau tai tėra tik keli pavyzdžiai.
R. Urbonaitės manymu, visuomeniniai rinkimų komitetai iš tikrųjų netapo tuo, kuo buvo planuojama, kad jie taps.
„Jeigu mes turime komitetus, kurie rūpinasi konkrečiais klausimais, tai yra sveikintina, bet, kai turime visuomeninius rinkimų komitetus, kurie tampa politikų, ieškančių lengvesnio kelio į valdžią, prieglobsčiu, tai čia atsiranda problema. Be to, neretai į visuomeninius komitetus susiburia politikai, kurie yra išmesti iš partijų. Jeigu visuomeniniai komitetai savo savastimi būtų visuomeniniai ir jų veikimas būtų sureguliuotas, tai neturėčiau priekaištų“, – aiškino pašnekovė.
