Lietuvoje

2019.03.31 10:00

„Istorijos detektyvai“ atskleidė Siesikų pilies paslaptį

Siesikų pilis, stovinti Ukmergės rajone, ilgai slėpė ne vieną paslaptį. Po šios pilies skliautais telpa romėnų dievo Jano ir šv. Jono simbolika, lietuvių pagonybės ženklai, mitraistų pėdsakai. Kaip visa tai susiję su Saulės keliu danguje? Šias paslaptis narpliojo „Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu.

Manoma, kad Siesikų pilį pastatė G. Daumantas-Siesickis, kuris mirė 1517 m. Pilis buvo renesansinio stiliaus, 2 aukštų ir su 2 bokštais. Vienas iki mūsų dienų neišliko. Šią pilį gynė iš trijų pusių iškasti grioviai, kurie jungėsi su ežeru. 1704 m. švedų kariuomenė šiuos rūmus nusiaubė, o po 40 m. juos nusipirko K. Daugėla. Ši giminė čia šeimininkavo iki pat sovietų okupacijos. O dabar šią pilį prižiūri A. Matulaitis, kuris siekia ją atstatyti tokią, kokia ji buvo XVI a.

Siesikų pilies paslaptys I

Tai kas gi Siesikų pilyje sukuria tą nepakartojamą įspūdį? Kur čia slypi paslaptis? Tai geriau pamatyti savo akimis.

Siesikų pilies paslaptys II

„Pasaulis yra plotas, apšviestas saulės, ir dėl tos šviesos mes turime erdvės ir laiko pojūtį, nes ta šviesa nepastovi. Ji kintanti, keičia savo padėtį, tokiu būdu duodama stiprėjantį šviesumą, laiko ir kartu erdvės pojūtį.
Savo judėjimu ji parodo tam tikras kryptis, išskirtinius taškus. Mes stovime pasaulio centre dėl to, kad apie mus sukasi saulė ir dangaus šviesuliai. Jei jie nesisuktų, pasaulio centro nebebūtų. Jie įcentrina mus, o pasaulio centras žmogui architektūrinis statinys, kuriame jis praleidžia visą savo sąmoningo gyvenimo dalį“, – sako etnokosmologas Jonas Vaiškūnas.

Paslaptingas saulės šokis Siesikų pilyje

Žmonės nuo seno stebėdavo Saulės judėjimą dangaus skliautu ir pažymėdavo žiemos saulėgrįžą, kada trumpiausios dienos pradėdavo ilgėti, pavasario ir rudens lygiadienius. Ir, aišku, vasaros saulėgrįžą, kada dienos pamažu pradeda trumpėti. Kartu Saulės judėjimas danguje mūsų platumose leidžia išskirti pasaulio šalis.

„Pusiaujuje Saulė nedaro jokių poslinkių į kairę, į dešinę ir į šiaurę, ir į pietus. Ji tiesiog eina per zenitą ir visą laiką daugmaž lygų kelią nueina, žiūrint, kur esi. Arba labai mažas kampas, kad jį galėtum sudalinti, sugraduoti ir paversti kalendoriumi. Kartais juokauju, kad gyvename tarsi pasaulio centre astronominiu požiūriu, kur Saulė projektuojasi į mūsų horizontą taip, kad atsiranda 4 pasaulio šalys“, – „Istorijos detektyvams“ sako J. Vaiškūnas.

Tai tiek astronominių žinių. O dabar iškyla klausimas – ar gali taip būti, kad šis Saulės šokis yra pažymėtas šioje pilyje? Kokias vietas palyti saulės spinduliai per lygiadienius ir saulėgrįžas? Tai savo akimis galite pamatyti šiame įraše.

Siesikų pilies paslaptys III

Ką tai galėjo reikšti, pasiaiškinsime vėliau. O dabar užduokime kritinius klausimus. Gal toks saulės spindulių žaismas tėra atsitiktinumas? Specialiai sienoje padaryta anga yra pats tiksliausias atsakymas. Tačiau ne tik tai.

„Tam, kad įvyktų toks reiškinys, reikia daug sąlygų. Reikia, kad visas pastatas būtų orientuotas tam tikra kryptimi. Tada langai tame pastate irgi būtų išdėstyti tokia kryptimi, kokia reikalinga. Reikia atsižvelgti į geografinę platumą, dabar jau reikėtų atsižvelgti ir į aukštį virš jūros lygio. Ir dar, svarbiausia, reikia matyti natūralų horizontą. Juk pastatas stovi ne jūroje“, – pasakoja šios pilies šeimininkas ir šio reiškinio atradėjas Audrys Matulaitis.

Ir čia iškyla klausimas – ar galėjo lietuviai XVI a., tada, kai buvo pastatyta ši pilis, sugalvoti tokį dalyką? Archeologai puikiai žino, jog senieji statiniai – piramidės, Stounhendžo kompleksas, senovės romėnų statiniai buvo orientuoti taip, kad reikšmingomis dienomis saulės spinduliai kristų ten, kur sumanyta.

„Pats reiškinys – architektūrinių statinių orientavimas – žinomas nuo pačių seniausių laikų, netgi nuo tautosakinių laikų, kai giedama apie tėvulio dvarelį, kur prie vienus vartus saulutė teka, pro kitus mėnulis teka, pro trečius žvaigždė šviečia“, – sako J. Vaiškūnas.

Tačiau tai tolimi laikai. Ar XVI a. krikščioniškoje Europoje buvo tokiais dalykais žaidžiama? Pasirodo, kad taip. Krikščionių bažnyčios buvo taip pat statomos atsižvelgiant į Saulės taką.

J. Vaiškūnas teigia: „Pavyzdžiui, krikščioniškose bažnyčiose pagrindinis altorius visada orientuojamas į Saulės tekėjimo kryptį. Bet pastebėta ir nustatyta taip pat statistinė priklausomybė, kokiam šventajam paskirta bažnyčia: jeigu šv. Jonui, tai bus orientuota į ten, kur Saulė teka Rasos šventės dieną, per Jonines.“

Taigi, jei krikščioniškos bažnyčios buvo statomos taip, kad atsižvelgtų į Saulę, tai kodėl negalėjo taip būti padaryta ir su pilimi? Ir čia dar reikia prisiminti, kas gi buvo tas XVI a.? Tai, aišku, Renesansas, kada vėl atgimė menai ir suklestėjo mokslas. Tačiau ne tik. Buvo susidomėta praeitimi – pirmiausia graikų ir romėnų, ir jų įvairiais mokymais.

Senųjų astrologų paslaptys

Tuo metu buvo ypatingai domimasi astronomija, kuri tais laikais buvo neatsiejama nuo astrologijos. Jei šiandien iš horoskopų šaipomasi, o Bažnyčia atvirai smerkia jais tikinčius, tai tuo metu astrologija nesikirto su geru tikėjimu, o kiekvienas valdovas laikė garbės reikalu turėti savo astrologą. Beje, Jogaila taip pat turėjo savo astrologą.

Tikriausiai jam nebuvo sunku jais patikėti, nes puikiai žinome, jog senovės lietuviai taip pat žvelgdavo į dangų ir ten ieškodavo pranašiškų ženklų. Be to, reikia prisiminti, kad XV a. pab.–XVI a. pr. veikė vienas iš astronomijos centrų Europoje, kuris buvo visai netoli – Krokuvos universitete.

„Galime sakyti, kad vėlyvieji viduramžiai, ankstyvieji jų laikai yra astronomijos žinių sprogimas. XV–XVI a. formuojasi atskiros astronominės mokyklos, tai vyksta arti Lietuvos. Krokuvos universitetas jau XV a. antroje pusėje, XVI a. yra vienas svarbiausių astronomijos mokslo židinių Europoje“, – „Istorijos detektyvams“ teigia profesorius Rimvydas Petrauskas.

Juk ne veltui būtent M. Kopernikas įrodė, jog Žemė sukasi aplink Saulę, o ne atvirkščiai. Beje, Kopernikas tikriausiai nebūtų tapęs Koperniku, jei ne jo mokytojas, kuris, beje, gyveno Vilniuje. Kas jis buvo?

„Tai toks Albertas iš Brudzevo – astronomas, M. Koperniko mokytojas, net kurį laiką gyveno Vilniuje. Aleksandras Jogailaitis jį buvo pasikvietęs į savo dvarą. Tiesa, jis labai mažai čia išgyveno. Gana greitai mirė Vilniuje. Kurį laiką buvo didžiojo kunigaikščio sekretoriumi. Galima galvoti, kad per tą laiką galėjo irgi išplatinti kažkiek žinių“, – sako R. Petrauskas.

Šis istorinis kontekstas rodo, kad visiškai nenuostabu, jog Siesikų pilyje buvo paisoma tokio Saulės šokio.
Su tuo sutinka ir profesorius R. Petrauskas: „Sunku pasakyti apie Lietuvą, bet Europoje tikrai ganėtinai tikslių astronominių žinių ir matavimų gausėjo. Ir visiškai įmanoma, kad su jais pradėta žaisti projektuojant namus, rūmus. Galėjo būti tos žinios panaudotos įvairiais būdais.“

Siesikų freskų paslaptis

Taigi Saulės metų takas tikrai galėjo būti įprasmintas Siesikų pilyje. Tačiau verta paklausti, ką jis reiškė. Juk tikrai turėjo turėti simbolinę prasmę. Antraip, kam tiek vargti?

Ir dabar trumpai atskleiskime, kas gi buvo pavaizduota atidengtose pilies freskose. Čia irgi slypi paslapčių. Ir gana pikantiškų. Būtent šioje pilyje yra pirmasis LDK vyro aktas. Pažiūrėkite šį vaizdo įrašą.

Siesikų pilies paslaptys IV

Romėnų dievo Jano pėdsakai

Ir mes prieiname prie mūsų mįslės esmės. Kokia ta gilesnė prasmė galėjo būti? Kokie čia susipynė simboliai ir ką jie galėjo reikšti?

Pradėkime nuo žiemos saulėgrįžos, nuo Kalėdų. Iš karto po jų ėjo sausis – Januarijus, kuris susijęs su romėnų dievu Janu. Tai visa ko pradžios, upių ištakų, įėjimų ir išėjimų dievas, keliautojų ir jūreivių globėjas. Beje, lotyniškai „janus reiškia duris. Štai kodėl jis buvo vaizduojamas su raktais rankose.

Būdamas šviesos dievu jis atrakina dangaus vartus ir išleidžia į žemę dieną. Taip romėnų mitologijoje buvo aiškinamas dienos ilgėjimas. Jis buvo vaizduojamas dviveidis, vienu veidu atsigręžęs į praeitį, o kitu – į ateitį. Ir būtent jis buvo susijęs tiek su žiemos saulėgrįža – kada pradeda dienos ilgėti, tiek su vasaros – kada dienos pradeda trumpėti.

Ar ne romėnų dievas Janas yra raktas, norint atrakinti Siesikų pilies paslaptis? Prisiminkime, būtent per Kalėdas, nuo kurių diena pradeda ilgėti, saulė ryte apšviečia ne ką kitą, bet į menę vedančias duris, taip simbolizuodama, kad jas reikia atverti, kad šviesos nuo šiol daugės. Labai svarbu, kad per Jonines, po kurių diena pradeda trumpėti, vakare saulė jau iš kitos pusės įrėmina tas pačias duris.

Šio atradimo autorius A. Matulaitis komentuoja taip: „Galima būtų taip suprasti – jeigu žiemos saulėgrįžos saulėtekio metu duris atidarė iš tos pusės, tai vasaros saulėgrįžų saulėlydis duris uždarė iš šitos pusės“.

Šv. Jono simbolika

Taigi simbolika yra tokia, lyg Siesikų pilį būtų statę patys senovės romėnai. Tačiau prasmių laukas čia yra žymiai platesnis. Romėniškasis Janas yra susijęs ir su krikščionybe.

Vien tik romėniška mitologija negalėjo būti įprasminta Siesikų pilyje. Juk XVI a. klestėjo krikščionybė. Tačiau šie dalykai galėjo būti suderinti.

„Krikščioniški Jonai irgi yra du. Vienas krikštytojas, o kitas – apaštalas Jonas. Ir abu susiję su saulėgrįžomis“, – primena mitologijos tyrinėtojas Dainius Razauskas.

Siesikų pilies paslaptys V

Taigi viskas susistato į savo vietas. Renesanso žmonės visur ieškojo panašumų, ieškojo bendro vardiklio. Saulės spinduliai primindavo tiek romėnišką mitologiją, tiek ir krikščionybę.

„Manyčiau, kad dvaruose ir kitose vietose to ir buvo siekiama – religingam žmogui pažadinti religingumą, parodyti, kad čia yra pasaulio centras, apie kurį sukasi žvaigždės, kad visas pasaulis projektuojasi į šitą statinį“, – pasakoja J. Vaiškūnas.

Ir čia yra dar vienas svarbus dalykas. Susidomėjimas antika, astronomija vedė prie vienos minties, kuri buvo ypač populiari Renesanso laikotarpiu.

„Reikia prisiminti M. Ficiną ir P. Della Mirandolą – renesansinį neoplatonizmą. Viena iš jų kertinių minčių yra tokia, kad Dievas yra vienas ir per Saulę siunčia savo žinią, kad ir Bažnyčia, ir tikėjimas turi būti vienas. Iš esmės, nėra didelio prieštaravimo tarp Romos stabmeldžių ir krikščionybės.

Žinia visiems yra vienoda – ar tu stabmeldys, ar krikščionis. Saulė jų švenčių metu veikia vienodai, Dievas yra vienas. Buvo laikoma, kad tai įrodymas. Su šita filosofija, šitomis mintimis buvo susipažinęs mūsų statytojas G. Daumantas-Siesickis ir galbūt jam padarė didelį įspūdį. Tokį, kad jis nusprendė savo naujai statomuose namuose pademonstruoti“, – teigia A. Matulaitis.

Beje, čia nereikia pamiršti ir dar vieno aspekto. XVI a. jau buvo paplitusi teorija, esą lietuviai yra kilę iš romėnų. Nerono laikais Palemonas, neapsikentęs tironiško valdymo, su kitais didžiūnais paliko Romą. Išplaukę jie klaidžiojo tol, kol pasiekė Baltijos jūrą, tuomet Nemunu plaukė iki Seredžiaus. Ten išsilaipino ir nusprendė, jog tai yra tinkama vieta apsistoti. Taip ir prasidėjo Lietuvos istorija, o didieji kunigaikščiai yra romėnų palikuonys.

Įrodant lietuvių ir romėnų giminystę buvo pasitelkiami lietuviški žodžiai, kurie skambėjo panašiai kaip ir lotyniški. Šiandien kalbotyra aiškina, kad tiek lotynų, tiek lietuvių kalbos priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, abi šios kalbos senos, todėl turi daug panašumų. Kadangi romėnai ir lietuviai buvo kilę iš indoeuropiečių, jie turėjo ir panašias dievybes, todėl šie panašumai buvo neatsitiktiniai. Tačiau anuomet tai buvo neginčijamas įrodymas, kad lietuviai kilę iš romėnų. Ir dabar iškyla klausimas – kodėl lietuvis Siesikuose negalėjo prisiminti romėniškos mitologijos?

Ir tai veda prie dar vienos minties. Jei buvo manoma, kad lietuviai yra kilę iš romėnų, tai turėjo būti pastebėti romėnų ir lietuvių mitologijų panašumai. XVI a. taip ir buvo. Istorikas J. Dlugošas netgi senovės lietuvių dievus įvardijo romėniškais vardais. Taigi ir šios pilies statytojai galėjo įprasminti ne tik krikščioniškus simbolius, ne tik romėnišką, bet ir lietuvišką mitologiją. Juk Lietuva tik neseniai buvo tapusi krikščionišku kraštu, senieji tikėjimai dar buvo gyvi. Sinkretiškoje Renesanso pasaulėžiūroje jie būtų labai tikę.

Lietuvių pagoniškų tikėjimų ženklus galime įžvelgti per pavasario lygiadienį, kai saulė pasiekia apsinuoginusio vyro ir varpo freskas. Varpo simbolika galima lengvai paaiškinti krikščioniškais simboliais.

„Varpo simbolika turbūt visiems gerai žinoma. Nauja pradžia, ženklas, signalas, prisikėlimas. Ir tai gali būti susiję su artėjančiomis Velykomis. Juk Velykos visada būna po pavasario lygiadienio, niekada nebūna prieš. Tai gali būti ženklas, kad štai jau laikas pradėti skaičiuoti, kada bus pirma mėnulio pilnatis ir pirmas sekmadienis. Ir tada ateis Velykos“, – sako A. Matulaitis.

Siesikų pilies paslaptys VI

Pasakų Jono paslaptis

Tačiau tai dar ne viskas. Tikriausiai prisimenate lietuviškas pasakas? Pagrindinis herojus paprastai turi Jono vardą. Kodėl? Kodėl ne Antanas ar Andrius? Mitologas D. Razauskas mano, kad tai nėra atsitiktinumas. Jis yra iškėlęs vieną labai įdomią hipotezę – atkreipė dėmesį į lietuvių Jono ir romėnų Jano panašumus.

„Lotynų žodis „janus“ visiškai tiksliai, tiesiog raidė raidėn, garsas garsui atitinka lietuvių žodį „Jonas“. Su ta išlyga, kad mes žinome, jog Joną kildiname iš „Johanan“ – iš hebrajiško žodžio, per germanus, slavus čia atėjusio. Taip priimta kildinti. Bet jeigu atmestumėm šitą istorinę išlygą, tai grynai palyginus formas būtų visiškai tas pats. Kyla klausimas, ar kartais negalėjo atsitikti taip, kad prieš ateinant „Johanan“ ir Johanui virstant Jonu, kažkoks Jonas prieš tai jau yra buvęs ir tiesiog jie sutapo“, – mąsto D. Razauskas.

Mes žinome, kad krikščionybė absorbavo daugelį pagoniškų simbolių. Taip ir Jonas sutapo su romėnišku Janu. Ir tai įvyko ne Lietuvoje, o kažkur prie Viduržemio jūros senais laikais.

„Net ne Lietuvoje, bet jau ankstyvoje krikščionybėje, Romos imperijoje, pirmosiose krikščionybės plitimo srityse jau buvo Jonas ir Janas sutapatinti ne etimologiškai, bet pagal sąskambį ir pagal funkciją. Jie abu įsiteko į Saulės kelio simboliką ir ypač į tuos du taškus, kada Saulė gręžiasi į žiemos ir vasaros saulėgrįžą“, – „Istorijos detektyvams“ teigia D. Vaiškūnas.

Ir štai kas yra nuostabu. Jano ir Jono žodžių etimologija yra susijusi su keliavimu. O juk ir Saulė keliauja dangumi.

„Sanskrito „Janas“ yra iš veiksmažodžio „jati“, kuris reiškia „greitai eiti, judėti“. Tai yra tas pats veiksmažodis, kaip lietuvių „joti“ ir latvių „jat“. Prie latvių mums dar reikia Janį pridurti, kuris ant vartų stulpo sėdi, kaip ir Janusas, ir durys – „janus“. Yra labai daug medžiagos, ji sulimpa į šitą Saulės kelio simboliką, ypač jos virsmą, peržengimą per du slenksčius, per žiemos ir vasaros saulėgrįžą“, – pasakoja D. Vaiškūnas.

Beje, to nereikėtų sieti vien tik su romėnais ir lietuviais. Tai tikriausiai yra bendras indoeuropietiškas paveldas. Po tokios įžangos reikia pagaliau atskleisti, kas gi pasakose yra tas Jonas?

Mitologas D. Razauskas teigia: „Mano nuomone, senasis žodis „Jonas“ prieš ateinant „Johanui“, „Johananui“ galėjęs reikšti tai, ką dabar vadiname graikišku žodžiu „herojus“, nes pasakose Jonas ištisai joja, tos pačios šaknies žodžiai. Tai yra keliautojas, iš esmės herojus keliautojas. Dėl to jo modelis yra Saulės kelias – nuo šviesos į tamsą, iš tamsos į šviesą, ratu.“

Taigi Daumantui-Siesickiui šios senosios Jono reikšmės dar turėjo būti žinomos. Išaugintas Renesanso dvasioje jis tikrai galėjo savo statomoje pilyje įamžinti tiek lietuviško, tiek krikščioniško Jono simboliką, o kartu atkreipti dėmesį į Saulės kelią metų eigoje.

Paslaptingas mitraistų pėdsakas Siesikuose

Kaip jau minėjome, šias paslaptis atskleidė šios pilies šeimininkas A. Matulaitis. Būtent jis pasirinko sunkiausią kelią – restauruoti pradinį pilies variantą. Ir būtent jo atidus žvilgsnis leido atskleisti šią paslaptį. Kaip jam tai pavyko? Gal gimė mintis pabudus ryte nuo saulės spindulio, o gal įkvėpė freskos? Juk akivaizdu nebuvo.

Siesikų pilies paslaptys VII

Būtent šios plytelės ir užvedė A. Matulaitį ant Saulės kelio. Jis pradėjo stebėti Saulės šokį Siesikų pilyje ir atrado tai, ką jums parodėme. Tad reikia būti smalsiam ir žingeidžiam, tuomet gali atsiskleisti dar daug neįmintų paslapčių.

„Istorijos detektyvai“ su Virginijumi Savukynu rodomi sekmadienį 16.00 val. per LRT televiziją.