Lietuvoje

2015.02.11 16:19

Neįtikėtina šokėjo istorija: nuo luošinančios traumos vaikystėje iki Pasaulio čempiono titulo

2015.02.11 16:19

„Jau ketvirtoje klasėje pradėjau suvokti, koks trapus yra gyvenimas“, – tokių gyvenimo pamokų, o ypač – patirtų vaikystėje – pamiršti neįmanoma. Legendinis kolektyvo „Žuvėdra“ solistas Dmitrijus Popovas šiandien jau sunkiai suskaičiuoja, kiek kartų su komanda lipo ant Europos ir Pasaulio čempionų pakylos, tačiau dėl sunkios vaikystėje patirtos traumos jaunuoliui šių titulų kaina buvo daug didesnė, nei jo kolegoms. 

„Jau ketvirtoje klasėje pradėjau suvokti, koks trapus yra gyvenimas“, – tokių gyvenimo pamokų, o ypač – patirtų vaikystėje – pamiršti neįmanoma. Legendinis kolektyvo „Žuvėdra“ solistas Dmitrijus Popovas šiandien jau sunkiai suskaičiuoja, kiek kartų su komanda lipo ant Europos ir Pasaulio čempionų pakylos, tačiau dėl sunkios vaikystėje patirtos traumos jaunuoliui šių titulų kaina buvo daug didesnė, nei jo kolegoms.

Atrofavęsi nugaros ir kojų raumenys nesutrukdė užsispyrusiam vaikui grįžti į šokius, kur ilgus metus buvo laikomas atsiliekančiu. Savo neįtikėtiną istoriją šokėjas ir vaikų šokių mokyklos „TENdance“ vadovas Dmitrijus papasakojo laukdamas pasirodymo – tačiau ne ant šokių parketo, o Klaipėdos delfinariume, kur dalyvauja renginiuose „Delfinai ir žvaigždės“.

Esi sakęs, kad visada buvai hiperaktyvus, Tau niekada netrūkdavo energijos – kodėl pasirinkai būtent šokius?

Šoku nuo 6 – 7 metų, tačiau šokiai vaikystėje nebuvo vienintelė mano sporto šaka – užsiiminėjau ir karate, ir plaukimu, ir šachmatais... Tačiau ilgainiui supratau, kad šokis neša ne tik sportą, grožį, ar elementarų suvokimą apie muziką, apie judesį. Šokiuose tikrai susirenka ypatingi žmonės – jie supranta meną, supranta ir tavo vidinį „aš“, kurį gali norėti parodyti. Kitos sporto šakos dažniausiai paremtos jėga, ištverme, tačiau tavo vidinio pasaulio jos neatspindi. O šokiuose skirtingais judesiais gali išreikšti savo pykti, meilę, bet kokią kitą emociją... Manau, kiekvienas žmogus jaučia norą išsikalbėti, ir visi ieškome tam būdų. Nežinau, kuo gyvenime galėčiau pakeisti šokius – jie man yra be galo svarbūs.

Vaikystėje Tavo gyvenimą supurtė sunki trauma. Kaip sekėsi po jos atsigauti ir grįžti į įprastinį gyvenimą?

Na, daug nepasakojant – buvau sužeistas, ir tuo metu daktarai bijojo, kad manęs net nespės nuvežti iki Vilniaus, todėl ir operaciją darė Klaipėdoje. Tėvai buvo tiek susirūpinę, kad iš jaudulio net pražilo... Po nugaros operacijos, kai prasidėjo reabilitacija, ėmė krypti mano stuburas – raumenys buvo visiškai nusilpę, tad užteko net ir kaip nors kreivai atsisėsti. Be to, dėl ilgo gulėjimo ėmė atrofuotis ir kiti raumenys – vienu metu net kojų negalėjau normaliai sulenkti. Ta nelaimė man reiškė visišką iškritimą iš gyvenimo – atsilikau ir moksluose, ir šokiuose. Kolegos jau buvo visais metais priekyje manęs, o šokiuose tai yra milžiniškas laiko tarpas, kadangi vaikai tokiame amžiuje tobulėja labai greitai. Nuo tada man visą gyvenimą reikėjo visus vytis... Grįžęs į mokyklą ketvirtoje klasėje net nebegalėjau su visais taip pat žaisti – lakstydavau kaip koks trisdešimtmetis. Turėjau nuolat sau priminti, kad jei kas mane pastums, viskas vėl pablogės, tėvai vėl verks... jau tada pradėjau suvokti, koks trapus yra gyvenimas, nors dar buvau toks mažas.

Kas padėjo nepalūžti, neužsisklęsti nuo kitų?

Atsistoti ant kojų reikėjo, nes supratau – jei dabar pasiduosiu, tai jau bus viskas, liksiu nurašytas. Reikėjo kovoti – nuo tada visas gyvenimas ir buvo kaip viena didelė kova. Net kai prisijungiau prie „Žuvėdros“, jutau, kad kiti yra labiau pasitempę, turi stipresnę nugarą – kolegos dažnai man patys sakydavo, kad aš į komandą nepateksiu: „Tau bus labai sunku, tu nesugebėsi, nepadarysi... Per stebuklą gal pavyks šokti nebent kur nors galiorkoje...“ Tačiau mano būdas toks, kad pirma kažką pasakau, o tik tada geriau apie tai pagalvoju (juokiasi). Todėl visiems atsakiau: „Būsiu! Ir dar būsiu priekyje!” Ir tik tada supratau: pasakei – tai ir daryk! Įrodyk sau, kad tu gali. Ateidavau į repeticijas, o trenerė visada kartodavo: „Mažai! Blogai! Daryk!” Tai mane ir užvesdavo. Jei turiu tikslą, būtinai jį pasieksiu. Variau tiek, kad net nepajutau, kaip išmokau tokių dalykų, kokių niekada nemokėjau. Tai, kiek kartų su kolektyvu tapome Europos ir pasaulio čempionais, tikrai įsirašysiu sau kaip vieną iš didžiausių pasiekimų – galiausiai net pamiršdavau viską, kas buvo susiję su trauma. Dabar vadovauju savo šokių mokyklai – joje ne tik treniruoju vaikus, bet ir nešu savo idėją apie mokymą. Per daug metų kolektyve supratau, kas man artima, ką norėčiau pakeisti, daryti kitaip. Stengiuosi su vaikais dirbti taikydamas savo metodiką – galima taikyti kiek kitokį bendravimą, mokymo būdus, diegti kitokį bendrą supratimą apie pasiekimus, palaikymą... be proto myliu visus mokyklos vaikus – kaip savo paties šeimą.

Vaikystės patirtis, be abejo, turėjo stipriai prisidėti prie tavo požiūrio apie vaikų mokymą.

Įsivaizduokit vaiką, kuris grįžta ne tik kad prastai šokdamas, bet dar ir prastai vaikščiodamas, beveik visiškai be raumenų. Tas nuolatinis vijimasis... aš šokau gale, realiai – šliaužiodamas, bėgdamas paskui kitus. Aštuoniolikos užvirė tikroji kova dėl vietos kolektyve. Tačiau komandinis darbas... nėra nieko panašaus į tą jausmą, dievinu jį.  Tiesą sakant, dabar man jį geriausiai primena būtent mūsų užsiėmimai su delfinais – čia taip pat dirbi ne vienas, ne su pora, o su daug dalyvių, ir turi jais visais vienodai tikėti bei pasitikėti. Turi su delfinais visiškai susitapatinti – tu nesi niekuo už juos geresnis, nesi ir blogesnis – esi toks pat, kaip jie. Jei jausies, kad esi už delfinus prastesnis – jie paprasčiausiai tavęs neklausys. O jei bandysi galvoti, kad esi geresnis už juos, atrodysi tiesiog juokingai, kadangi delfinai yra tiesiog... stebuklingi, jie – nepaprastai stiprūs energetiškai ir labai protingi. Jų atsiradimas mano gyvenime yra  kažkas ypatingo, tokio posūkio niekada nebūčiau galėjęs tikėtis.

Kaip randi laiko repeticijoms delfinariume, ar nenukenčia visi kiti darbai?

Savo repeticijas turime derinti tiksliai pagal delfinų gyvenimo grafiką – nors kasdien užsiėmimai gali vykti tris kartus, tačiau kiekvieno iš jų metu mes gauname apie 15 minučių su delfinu. Iš esmės, kai baigiasi jų dienos žuvies norma, baigiasi ir repeticija (juokiasi). Delfinai, kaip ir mes, turi savo nuotaikas – jei kurią dieną matau, kad jie nenusiteikę rimtai dirbti, stengiuosi bent jau su jais pažaisti, pabendrauti, paplaukioti... tokie momentai padeda tik dar geriau pajusti kiekvieną delfiną, o geriau tave pažindami, jie bus ir atidesni. Tik besibaigiant antram mėnesiui ėmiau iš jų jausti didesnį dėmesį – tiek aš juos, tiek ir jie mane ima jausti vis geriau, vis dažniau tai vienas, tai kitas priplaukia tiesiog tam, kad pažaistų, ar padėtų savo rostrumą man ant peties (šypsosi)...  Šis jausmas suteikia labai daug energijos.

Tačiau dėl tavo užimtumo teko nukelti net vestuvių datą. Kaip į tai reagavo tavo mylimoji?

Tiesą sakant, aš mūsų porą jau laikau šeima, nors vestuvėms dar tik ruošiamės. Visus svarbius dalykus sprendžiame bendrai su Valerija – jei būtume nutarę, kad geriau projekte „Delfinai ir žvaigždės“ nedalyvauti, taip ir daryčiau, tačiau mes su žmona sutarėme, kad galime truputį pavėlinti vestuves, nes tokios galimybės gyvenime daugiau gali ir nebesulaukti. Kai man pasiūlė čia sudalyvauti, pagalvojau: aš – klaipėdietis, ir nepriimti tokios galimybės būtų tiesiog nusikaltimas. Po pasiplaukiojimo su delfinais streso – kaip nebūta, jautiesi kaip po gerų atostogų. Kai prasidėjo projektas, gyvenime buvo ir tam tikrų stresinių situacijų, teko spręsti įvairius keblius klausimus – bet delfinų dėka viskas praėjo ir susitvarkė taip lengvai, beveik nepastebimai, atrodė, kad niekas negalėtų priversti mane pajausti streso!..

Atrodo, kad nei vienas iš dalyvių neakcentuoja to, kad renginiuose yra ir šioks toks varžybų elementas.

Aš visiškai nemanau, kad čia yra tokio pobūdžio šou – galbūt net nebūčiau sutikęs dalyvauti tokiame, kurio pagrindinis tikslas yra varžybos. Šiame projekte pagrindinis dalykas yra delfinas. Net ir pavadinimas skelbia: „Delfinai ir žvaigždės“, tad čia į pirmą planą yra keliami būtent jie. Mūsų pasirodymai tėra būdas parodyti pačius delfinus, geriau supažindinti žmones su jais, parodyti, kokie jie yra nuotaikingi ir nuostabūs – tai yra pagrindinė žinutė, kurią mes ir norime perduoti.

Kartu su kitais unikalaus renginio dalyviais Dima kviečia pasirodymus stebėti ne tik penktadienio vakarais 18.45 val. per LRT, bet ir atvykti jų pažiūrėti į Klaipėdos delfinariumą. Kiti „Delfinai ir žvaigždės“ pasirodymai žiūrovų lauks jau vasario 28 ir kovo 1 dienomis. 

Transliacijos anonsas: http://youtu.be/Q6aF9OWW5m8