Antro kurso studentas Aleksandras lygiai prieš 70 metų – 1949 m. kovo 25-ąją ėjo į operą. Juk diena neeilinė – 21-asis gimtadienis. Tačiau šią dieną jaunas vyras įsiminė visai ne dėl to. Tądien jis išgirdo nuosprendį, pakeitusį visą likusį gyvenimą, – tremtis.
Apie dienų dienas trukusią kelionę už Uralo pasakoja pats Aleksandras. Kviečiame skaityti jo prisiminimus, kuriuos jis prieš keliasdešimt metų pateikė Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centrui:
Liks atmintyje 1949 metų kovo 25 diena. Tada man suėjo lygiai 21 metai. Iš operos „Faustas“ su buto draugu grįžome vėlai – jau po vidurnakčio. Vos spėjus nusirengti ir atsigulti, išgirdome kažką beldžiantis į duris. Šeimininkė įleido. Suėjo keisti vyrai odiniais ploščiais. Tokių nepažįstamų svečių nebuvo laukta. Jų pasirodymas sukėlė baimę.
Jie iškrėtė lovas ir liepė apsirengti, o paskui kreipėsi į mane rusiškai pareikšdami, kad aš kažkokiu kažkieno nutarimu esu ištremiamas į tolimus Tarybų Sąjungos rajonus. Kraujas užliejo smegenis. Pasidarė karšta, burna išdžiūvo. Tai buvo pirmas smūgis, pirmas antausis, smogtas stiprių, ginkluotų, galingų vyrų, stiprios ir galingos valstybės silpnam 2 kurso studentui. Bet tai buvo tik pirmas smūgis grandyje smūgių, kuriuos gausiai dalino tie, kurie buvo turtingi ir jais nešykštūs.
Jie pasakė ištrėmimo formulę ir paklausė, ar supratau. „Ne, prašau pasakyti lietuviškai“, – matydamas, kad čia dedasi kažkas keisto, pasakiau aš.
Nenoromis, bet pakartojo jie lietuviškai. Lyg susigėdę galingi vyrai, galingos valstybės atstovai (išperos!).
Ir liepė jie pasiimti „dosniai“ savo turto – netgi tiek daug, kiek galiu pasinešti: ir pagalvę, ir antklodę, ir paklodę, ir žieminį paltą, ir duonos visą briauną, kurios nebuvau suvalgęs, ir miltų daugiau negu tilptų kišenėje, ir cukraus buvo likę, ir lašinukų dar nesuvalgytų. Dosnūs buvo galingi vyrai ir dovanas tiesiog barstė – netgi leido draugui palydėti mane ir padėti pasinešti man tas gėrybes, kuriomis „apipylė“ mane.
Apstulbęs nuo gauto smūgio ėjau Lieplaukio gatve miesto centro link. Čia gatvėje šeimininkavo ginkluoti vyrai, galingos valstybės atstovai, ieškodami durnesnių už save. Čia buvo ir mašina. Mano turtas ir aš buvau patalpintas mašinoje. Nežinau, kokių minčių užplūstas grįžo mano draugas, bet manau, kad jis buvo nemažiau apstulbintas.
Surinkę pilną mašiną jie nuvežė mus į kažkokį rūsį, kuris buvo pripildytas nepažįstamų žmonių. Kur buvo tas rūsys, neįsivaizdavau.
Kitos dienos rytą pasakė, kad veš mus pas mūsų tėvus prieš didžiąją kelionę. Apsidžiaugiau kartu su kitais, kad teks susitikti su tėvais, ir paklusniai sėdome į mašinas. Išvažiuojant iš miesto praeiviai stebėjo mus sėdinčius mašinose ir jos kampuose – keturis ginkluotus vyrus, galingos valstybės atstovus. Važiavome, važiavome ir staiga atsidūrėme vieno vagono tarpduryje, didelio ešelono, didžios valstybės. Dabar jau be žodžių buvo aišku, kad iš mūsų naivumo tik dar kartą pasijuokė.
Į vagoną patekome daugiausia studentai ir keletas lenkų šeimų. Vagonas buvo itin „globojamas“. Dabar jau nesakė, kad veš pas tėvus. Dabar uždarė sunkias duris, užrišo su viela iš lauko pusės. Padėtis keista, nesuprantama, nelaukta, netikėta. Padėtis stulbinanti. Atsidūrėme vagone – tik ne „minkštame“. Gal kada jis ir buvo „minkštas“, kai jame, pervežant gyvulius, buvo daug šiaudų ir dar daug ko...
Jame šių dalykų jau nebuvo. Dabar viso to vietoje buvome mes. Taip sakant, pakeitė roles. Kai ką iš vagono, kai ką – į vagoną.
Išsidėstėme 24 žmonės, kur kas patogiau rado. O kam neliko patogiau, tai ten ir liko. Aš atsidūriau po narais prie sienos. Kas buvo ant narų, turėjo galimybę žiūrėti pro langų plyšius ir jų padėtis buvo daug geresnė. Aš turėjau ieškoti išeities iš blogos padėties. Aš sienos lentų plyšį praplatinau ir galėjau geriau stebėti, kas darosi lauke. Tokiu būdu atsidūriau kur kas geresnėje padėtyje nei tie, kurie gulėjo viduryje.
Viduryje vagono stovėjo metalinė krosnelė, kuri saugojo mus nuo šalčių. Vagonas buvo uždaromas ir atidaromas iš lauko ir saugomas sargybinių. Vagono duris atidarydavo tik keliais atvejais, galingos valstybės galingų pareigūnų ar sargybinių kalba išreiškus taip: „za ugliom, za vadoj, za obiedom“ (anglių, vandens, pietų). Ir po viso to – „pod vagonam“ (po vagonu).
Kai vagono durys braškėdamos atsidarydavo, mes, nuolat išgirsdavome vieną iš šių keturių komandų. Jos visos būdavo malonios mums, bet kažin ar ne maloniausia būdavo ketvirtoji, bet prie jos paprastai pridėdavo žodį „bystro“ (greitai). Po kiekvienos tokios komandos šokdavome visi iš vagono ir čia pat už žingsnio kito po vagonu pasiskirstydavome vyrai į vieną pusę, moterys į kitą ir tūpdavom...
Keletas žingsnių į šalį galėjo būti įtarta antiliaudiniu ar antivalstybiniu žingsniu arba tiesiog valstybės išdavimu... Kitais trimis atvejais eidavome po du: ir „za ugliom“, ir „za vadoj“, ir „za obiedom“.
Atnešdavo ir šilto, ir šalto vandens. Šiltą gerdavom vietoj arbatos, o šaltu prausdavomės.
Slinko dienos, slinko naktys. Vagono bildesys mūsų nebeerzino. Pripratome prie jo. Lygiai taip pat pripratom prie komandų, kurios tęsdavosi viena po kitos, paįvairindamos mūsų kelionę. Pripratom ir prie raugintų kopūstų viralo, kurį atnešdavo mums kibirais.
Pripratome ir prie to, kad dažnoje stotyje arba mes pralenkdavome kitus ešelonus, arba kiti ešelonai pralenkdavo mus. Žodžiu, vyko socialistinis lenktyniavimas. Važiuodavo lietuviai, latviai ar estai. Visi skubėjo tolyn, tolyn, o kur – niekas nežinojome. Pripratom ir prie vaizdų, pasiekusių mūsų akis pro vagono plyšius. Tai kalnai, tai miškai, tai geležinkelio stotys ir būdelės su užrašais „kipitok“ (verdantis vanduo).
Gal viskas ir toliau būtų ėję savo vaga, jei rauginti kopūstai nebūtų padarę savo. Jie pastūmėjo vieną mūsų bendrakeleivių į antivalstybinę veiklą, o dėl to turėjo nukentėti ne tik kaltas asmuo, bet ir visas socialistinis kolektyvas, kuriame pasireiškė buržuazinės atgyvenos.
Raugintų kopūstų viralas sumaišė visas mūsų vieno bendrakeleivio skrandžio nusistovėjusias tradicijas ir lyg nesuvaldomas istorijos ratas ėmė suktis nesuvaldoma jėga ir greičiu ir mūsų bendrakeleivis nebesulaukė palaimingos komandos „pod vagonom“ ir tik sustojus traukiniui kaip kulka šovė pro vagono langelį ir tučtuojau tūpėsi, nes kitos išeities jam nebuvo.
Su šypsena stebėję mūsų draugo veiksmus, staiga nuščiuvome, kai pamatėme prie jo mažos nosies didžiulį bato galą galingo kareivio galingos valstybės, kuris buvo pasikėsinęs į mažytę, niekuo nekaltą mūsų draugo nosį. Kol kiti kareiviai spėjo pribėgti padėti likviduoti antivalstybinius mūsų draugo poelgius, mūsų draugas spėjo atsikratyti kopūstų veiklos padariniais ir su triukšmu, atsidarius sunkiomis vagono durims, įlėkė kaip iš patrankos į vagoną.
Buvo beuždaromos durys, bet mūsų draugas lenkas Zigmas kapitonui, atbėgusiam likviduoti kopūstų veiklos padarinius, pasakė kokį tai grynai rusišką žodį, tada dar mums nelabai aiškios prasmės, panašų į anglišką „ledi“, bet kapitonas, matyt, puikiai suprato ir tuoj pašaukė keletą kareivių.
Įšoko pats į vagoną, čiupo prie krosnelės buvusį kirvį ir ėmė mosuodamas grasinti mums visiems, o Zigmui siūlė lagerį ir kitas panašias vietas. Įsiutęs išmetė mūsų krosnelėn maišyti kačergą, mus suvarė į vieną vagono galą, o kareiviams įsakė kratyti vagoną. Išmetė pjūklą, kirvį, o mes drebėjome susispaudę, nežinodami, kuo visa šita baigsis.
Pagaliau baigdamas šią operaciją kapitonas įsakė užkalti langus, uždaryti duris. Durys braškėdamos ir trankomos, lydimos dar trankesnių „tautinių“ keiksmažodžių, besiveržiančių iš galingų krūtininių galingos valstybės atstovų, užsidarė lyg pranašaudamos, kad jos dabar taip lengvai nebeatsidarys. Nuščiuvę žiūrėjome tą reginį. Tai buvo eilinis smūgis mūsų tauriems norams naudotis vienu iš daugelio XX amžiaus pasiekimų laisvos šalies, laisvų žmonių – teise naudotis komanda „pod vagonam“.
Nuo šiol XX amžiaus žmonėms suteikiama galimybė gyventi vagone, kur visi patogumai. Viskas vietoje, nei penkių žingsnių.
Nuo šiol atsikratoma dar viena buržuazinių laikų atgyvena ir savo natūralius gamtinius reikalus atliksime pačiame vagone prie 40 porų akių ir tiek pat nosių. Nuo šiol gyvu pavyzdžiu galima patvirtinti, kad viskas galima. Nuo šiol kibirą, kurį naudojome arbatai ar raugintiems kopūstams nešti, galima naudoti pakaitomis ir naktinio puodo vietoje.
Nežinia, kiek ilgai tas būtų tęsęsi, jei mūsų vagono intelektualai nebūtų stoję ginti senųjų pažiūrų į šiuos reikalus. Surengėme vokalinį koncertą akomponuojant smuikui ir akordeonui. Skambėjo vagone lietuviškos dainos ir muzika. Veržėsi ji per vagono plyšius į erdvę, kuteno mus lydinčių kareivių ausis. Jie susirinko nemažu būriu ir prašė dar pakoncertuoti.
Mūsiškiai pateikė savo reikalavimus – kad viena XX amžiaus teisių „pod vagonom“ būtų vėl atstatyta. Ir mes laimėjom.
... O kaip norėjosi gerti jau nuo vakar dienos. Pasidalinome vakare paskutiniu vandeniu ir daugiau nėra. O valgyti be vandens irgi nelenda. Pasičirškinau lašinukų, kad būtų skysčiau, bet jie sūroki. Buvau bandęs svogūnu numalšinti troškulį, bet jis nepadėjo. Nepadėjo nei cukrus. Gerklėje tiesiog seilės džiūvo.
Rytą važiuojame per Uralo kalnus. Aš išlindau iš pogrindžio ir įsitaisiau aukštai prie lango. Gera čia sėdėti. Nesinori nei pusryčiauti, nes gaila prarasti gerą vietą. Rėkiame „načalnikams“, kad mirštame be vandens, bet kas jiems. Truputį užkandau duonos su cukrumi ir tariamės, kas eisime vandens, kas pietų, jei atidarys.
1949-04-09 Vos spėjau perskaityti E. Oneginą ir atsiguliau „požemyje“. Sapnavau tėviškės iškraustymą.
1949-04-10 Verbų sekmadienis. Ypatinga diena, gal ne savo šventiška nuotaika tikrąja prasme, kurios mūsų keleiviams netinka pajusti, kiek tuo, kad leido būti „pod vagonom“ kiek tik nori, o paskui net durų neuždarė, o paliko plyšį.
O vandens atnešė daugybę ir už tai du kibirus paskyrėme praustis, nes kibirai bus pietums atnešti. O pietums vėl turbūt bus kopūstų sriuba ir košė. Bijau aš ir bevalgyti tos sriubos, kuri mane buvo susargdinusi. Savo pastangomis ir daktaro tabletėmis pusiausvyrą pavyko atstatyti.
Taip ėjo diena po dienos su savais nuotykiais su įprastu nusibodusiu gyvenimu. Vagone. Slenka vaizdai, bėga stotelės į praeitį ir užmarštį. Štai ir dabar pravažiuojame kokią tai Petok ar Kripetok, galas jas žino, maždaug 200 km iki Krasnojarsko. Sako, gal jau ryt ar poryt pasieksime savo kelionės galą. O gal dar ir šiandien. O kol kas važiuojame ir važiuojame vis tolyn ir tolyn į Rytus.
Važiuoja estai, latviai ir vokiečiai. Mūsų vagone 1/3 lenkų, iš jų 4 moka lietuviškai, bet kalbamės daugiausia rusiškai. Kortų klubas su dziedu, jolki palki, sėdi ant lentynos prie lango, o aš žemai prie savo plyšio.
Sėdžiu, žiūriu ir vaizduojuos kelionės galą. Ir mes atsiduriame kur tais anglių kasyklose, o ten uodai, karštis ir vandens stoka. Barakas ir jame mano lova – tapčianas prie lango.
Štai jau ir pietus atneša. Pirmas klausimas, ar skanu. „Ir liežuvį nusikąstum“. Gi Felė, pamačiusi sriubą, atsiduso: „Dieve, ir vėl kopūstai“.
1949-04-11, pirmadienis. Pagaliau ir Krasnojarskas, bet mūsų kelionės galo dar nematyti. Vos praaušo ir atidarė duris, ir šaukia „za ugliom“. Niekas nenori keltis iš šilto guolio. Jau ir duris žadėjo uždaryti, bet Čėsikas pasišovė. Greit ir vėl atidarė duris. Šį kartą „za vadoj“. Ir dabar keliasi drąsuoliai iš šilto patalo. Ir durų neuždaro. Taip vienas po kito ėmė šokti iš vagono: vieni praustis, kiti „pod vagonom“.
Tai antras kartas, kai galima praustis lauke ir tupėti po vagonu kiek tik nori ir neišgirsti žodžio „bystro“.
Šią naktį sapnavau, kad aš parėjau namo, radau visus namiškius. Sako, jų nekraustė, tik brolio ieškojo. Sakau, kaip gera jiems namuose ir tada atsibudau ir pamačiau, kad aš vis tik ne namuose.
Kitas sapnas buvo daug žiauresnis. Mus sugaudę ar vakare, ar rytą vesdavo į kiemą ir guldydavo į purvą, užimdavo nosis ir laukdavo, kol pamėlynuosim. Mačiau vieną gulintį. Jo veidas buvo baisiausiai mėlynas, pajuodęs ir išpurtęs. Pagaliau mano eilė. Norėjau, kad kas dar eitų pirma manęs, bet neišvengiau ir turėjau gulti aukštielninkas. Bet man kažkaip nepilnai užspaudė nosį ir galėjau šiek tiek kvėpuoti. Po to turėjo sekti smūgiai į veidą, bet man pradėjo bėgti kraujas iš nosies ir pasigailėję nemušė manęs.
Mūsų kelionė, matyt, ėjo į pabaigą. Mūsų varovai, matyt, nusprendė, kad jau esame pakankamai toli, ir leido ilgiau ir dažniau laikyti atdaras duris arba neskubinti mūsų iš po vagono. O nusiprausti jau keletą kartų leido lauke.
Pradėjo pratinti daugiau prie „laisvės“. O žodis laisvė reškia nedaryti to, ko negalima. O kol sužinojom, ko negalima, tai ir nusikaltimų buvo dar daug padaryta.
Vieną pavakarę mūsų ešelonas sustojo kažkokioje vietoje su keistu pavadinimu – Usolje Sibirskoje. Išlaipino. Susikrovėme mantą ant griovio krašto ir laukėme, kas bus toliau. Atrodėme lyg kokie aukso ieškotojai Amerikos kontinente.
Mūsų orkestras belaukiant sugrojo lietuviškas melodijas. Vėl nuskambėjo gailestį sukeliantys ir širdį plėšiantys „Marija, Marija“ giesmės aidai. Tai buvo lyg padėkos giesmė, padėkos, kad jau pasiekėme kitą krantą. Pabūgę to, kad mums dar prieš akis, vakaro sutemoje skambėjo turbūt pirmą kartą šioje tolimoje žemėje lietuviška giesmė ir daina.
Skambėjo žodžiai, taip atitinkantys mūsų tuometinę padėtį: „Silpni, nusiminę Tavęs paskutinę tematome viltį tiktai“.
Nuaidi giesmės aidai į tolius, lyg rasa krinta į žemę – į žmonių širdis tokias pat nelaimingas kaip ir mūsų. Mašinų burzgimas vėl atneša mus į tikrovę, į tą pačią vietą, kurioje ką tik išsilaipinome. Sumetame savo mantą į mašinos kėbulą, sėdame ir važiuojame. Bet neilgai. Tuojau pasirodo spygliuotos vielos tvoros ir vartai.
„Bangų mūšos“ arba „Priboj“ trėmimai skyrėsi tuo, kad juos sovietų valdžia tuo pačiu metu vykdė ir Latvijoje, ir Estijoje. Taip pat nebuvo numatyti tremties terminai – tai reiškia, kad tremiama buvo iki gyvenimo pabaigos. Per operaciją, kuri prasidėjo 1949 kovo 25 dieną, iš Lietuvos buvo ištremti 32 tūkst., iš Latvijos – 42 tūkst., iš Estijos – apie 21 tūkst. Iš viso – apie 95 tūkst. Baltijos šalių gyventojų.
Maždaug 72 proc. tremtinių sudarė moterys ir vaikai iki 16 metų amžiaus. Iš 1949 m. ištremtų žmonių iki 1950 m. pabaigos mirė 4123, dalies tremtinių likimas − nežinomas.
Už pasidalinimą Aleksandro prisiminimais dėkojame Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Prisiminimus Aleksandras centrui pateikė 1996-aisiais.
